Rauduona kvietka po longās nurausio -
Kėtep diekavuotė aš nemuoko:
Juk par vėsa omžio mon zyzē i ausi,
Ka gavā manerki ė laiduoka.

Vakarās stuoviejē pri truobuos ėlguosės,
Ka užtrokdavau pri Stāsės a pri Zuosės.
Lōpa moni vyrā, drāskė kaima šōnis.
To nevierėje - mylieje, lauke mōnės...

Ni vėina pliuotkerka nebišmānė,
Kāp rēk mon užtročytė samānė,
Kuokius čerus užtaisyt a pinklės,
Ka atverst i pruota Prāni Žvinkli!

Neklausē ni oušvienės, ni buobu -
Kluoje patalieli mon ė šėlde truoba.
Parsvyroudams vakarās - nu kēlė -
Jau regiejau tāva stuovylēlė...

Biega vāsaras. Nuplėka mōna krāmė.
Sorōka Zuosė, nusišierė Stāsė.
Jaunas pānas nebnuoriejė Prānė,
Bet žėnuojau: nomėi meilė rāsio.

Už ton kėtep diekavuot nemuoko:
Rauduona kvietka po longās nurausio,
Nunešio tau, atkėšio ė paklausio:
„A myli moni dar, manerki ė laiduoka?“