Love you forever* Ada
Tavo „kepa“ linkus išsitėkšti į mano atvaizdą,
Tavo bukaprotiška šypsena dvelkia aguonomis.
Ačiū.
Ada visada miegodavo. Galima teigti, kad gyvenimas jai buvo (o gal dar ir yra?) milžiniškas lunatikavimo seansas. Ji turėjo dvi kojas, dvi akis, gyvūną– susidėliok katę, kengūriškai rūpestingą mamą, kuri jeigu turėtų kišenę visur šokinėtų kartu su Ada ir žinoma įnamį. Tfiau, kokį dar įnamį? Taigi nuostabų, nekartojamo grožio ir dailučių kojų atstovą Dimulą. Brolį. Savo brolį. Įnamį. Jis nuolat kaip ir visi namiškiai žaisdavo su gyvūnu – sudėliok katę. Bet aš ne apie jį, nes vienintelis dalykas, kurį galėčiau apie šitą padarą kalbėti yra tas, kad bandžiau groti jo nervų piano tik vieną kartą. Skambėjo blogai, džergė.
Kai pavasarį sužydėdavo beržai, žydai atšokdavo Purimą, o velykinius kiaušinius pienburniai išdaužydavo į sienas, mums tai nieko nekeisdavo. Nei vieno pavasario nebuvom leidę drauge su Ada ir išvis nežinau kuriam kvartale ji dabar bando užsidirbti repuodama moterišku tualetiniu muilu atsiduodančius tekstus. Anksčiau tai darėm abi. Mylėjom abi, tik mylėjomės vis gi atskirai, nes taip ir nedrįsom nusifotografuoti prie gigantiško užrašo – lezbietės. Dar abi laiminom paštą per naujuosius metus.
- Ei, Rivka, tau skambina. Muhahahaha, skambina Rivkai. Muhaha.
- Man? Per naujuosius, kai aš sėdžiu prie centrinio pašto ir geriu kažkokią neaiškios kilmės smalą. Ne, negali būt.
Ragelis nieko naujo nepasakė, mat ragelis nemoka kalbėt, o dar sudėtingiau yra tai, kad mobiliajame telefone ragelis tik vizualiai atrodo kaip ragelis. Atskleisiu paslaptį, kad tokio ten net nėra, yra tik mygtukas su nupieštu rageliu. Todėl kai užaugsim, mes abi su Ada važiuosim į Suomiją kaip „brakonierės“ ir žaisim rodeo su elniais, o vėliau paskraidinsim „nokia“ atstovybę.
- Kas skambino?
- Realiai? Jau pamiršau, reiškia šiemet jis bus nereikšmingas.
Gotas, kuris į gotą buvo panašus tik iš ilgo juodo palto, išskleidė savo kabes ir pranešė, kad mano eilė gerti smalą. Sėdėjome trise. Aš, Ada ir Rauris. Kažkas paėmė ir ėmė švisti. Atlūžus telefono linijoms pasigirdo Ados mamos per brūkšnelį kengūros, raginimai čiuožti į gryčią.
Naujieji šlubavo. Jie buvo su daugybę mėlynių, pagirioti ir pavargę. Tikriausiai kaip ir kiekvienais metais netyčia pataikė į šurmulį prie eilinės apgailėtinos eglutės.
- Šauk, po velnių šauk ir nešdinamės iš čia.
- Neeee, niekur aš neisiu, man reikia nugalėti priešus.
- Ada, prašau, šiandien visi renkamės ant geležinkelio.
- Negaliu. Privalau pereiti šitą kambarį.
O tada ji ir išprotėjo, tiksliau įsigijo šaunamąjį ginklą. Liesas Ados kūnas tiesiog virpėjo iš pasitenkinimo nušauti priešininką virtualybėje. Ji neidavo į miestą, nebenešiodavo milžiniškos reperio kepurės, nedėliodavo katės. Tiesa, pamiegoti per rašaluotas pertraukas spėdavo. Išsimiegoti ar spėdavo, nežinau. Ji paliko savo vaikiną, kurį iki dabar vadiname glušu, paliko mus ir apsigyveno kare. Jaaaap, viskas taip atsitiko tik todėl, kad galėčiau kuo tragiškiau pabaigti šitą pasaką apie dviejų mergaičių neišdildomą draugystę ir pradėti kitą apie Mikę Pūkuotuką. Myliu tą padarėlį. Ada irgi mylėjo, kol nenugraužiau jos kompiuterio kabelio rėkdama, kad tai padarė Mikė.
Visiškai natūralu, kad dabar abi sėdime psichiatrinėje ligoninėje ir kalbamės, kad kai kam būtinai reikėjo pagalbos, kad kai kas sirgo. Keista tik tiek, kad Ada čia lanko mane. Ji visai kaip Kalėdų Seneliui atneša man sausainių su pienu ir pasakoja apie Suomijos elnius, apie Raurio kojas, kurios panašios į „grafkių“ parodą, apie mano vyrą, kuris šiuo metu švenčia Purimą be manęs. Ji sako, kad sulaukus pilnametystės kažkodėl ištekėjau už storo žydo. Tikrai storo žydo, dėl kurio teko praplatinti mano palatos duris.