Skuodo upėms
Tyliai plukdo vandenis
Luoba ir Bartuva.
Aš prieisiu, palytėsiu
jūsų žalias krantines.
Pavargusiom kojom
įspausiu pėdas gilias
ir širdim pajausiu
godas jūsų visas.
Nusiskinsiu pienę,
nenuvys jinai,
jei Luobos vandenėlio
duosiu atsigert.
Pakviesiu Bartuvos pakrantėn
saules septynias,
paprašysiu giesmės lakštutės,
pakrančių kaimynės.
- - - - - - -
Teka Bartuva ir Luoba
mano gimta žeme...
Vis pirmyn ir pirmyn
skuba Žemaitija.