Bežygiuodamas nuo Christ Church koledžo link Temzės, galėdavai sutikti keistą moterį. Pamatyti ją besėdint ant suolelio. Jei kada ėjote pro šalį, tikrai ją atsimenate – moterį, kuri piešia ir lesina balandžius.

Vieną dieną ir mes ėjome pro šalį. Sustojome, pradėjome šnekėtis. Senolė aprodė savo pieštus atvirukus, kuriuos pardavinėjo. Ant tų atvirukų tušu buvo nupiešti mažyčiai augaliukai ir jų dalys. Žiedeliai, lapeliai, smilgos stiebelis. Išsirinkau vieną su žolės laiškeliu ir užrašu viduje „There is always a way“ – „Visuomet yra išeitis“. Pasidėjau jį matomoje vietoje, kad nuolat drąsintų.

Nebeprisimenu, apie ką kalbėjomės, matyt, apie ką nors nelabai reikšmingo. Bandėm paklausti, iš kur ji kilusi, nes tarmė rodė ją nesant britę, bet ji buvo nepatenkinta klausimu ir neatsakė. Turbūt tai nebuvo svarbu, svarbiau kas kita – „Jūs mokote neniekinti mažų dalykų“ – pasakiau jai ir ji karštai su tuo sutiko. Net žolė, net mažiausias šapelis neliko jos nepastebėti ir nenupiešti.

Maži dalykai... mes patys esame maži dalykai.

Kažin ar dar gyva toji Oksfordo keistuolė, ar kas matėt ją? Turbūt taip, nes keista, jog jos ten nebebūtų. Rodos, kad tokie žmonės gyvena amžinai.