Iš Alverono Artiomas taip ir neišskrido. Vos atsidūrė savo erdvėlaivyje su prekėmis, kai gavo įsakymą grįžti atgal. Šįkart – darbo reikalai. Erdvėlaivis su kroviniu ir Niku teleportavosi link Diomedo, o Budrusis vimanu grįžo atgal į centrinį Melvilio aerouostą – vienintelę vietą, kur leidžiama tūpti kosminiams aparatams. Taip vietinei valdžiai paprasčiau kontroliuoti nelabai čia pageidaujamų užsieniečių, ypač Maitrėjos civilizacijos atstovų, srautą. Dėl neigiamo Pakrantės alveroniečių nusistatymo Maitrėjos adresu, gauti nuolatinę vizą, reikalingą bizniui, buvo pasiutiškai sunku, tačiau dabar, ją įsigijus, viskas ėjosi kaip per sviestą. Išlipęs iš vimano, Artiomas nepatraukė, kaip kiti užsieniečiai, link jiems skirtų aerostoties vartų, o nužingsniavo tiesiai link išėjimo į miestą, kartu su minia alveroniečių, atskridusių į sostinę keleiviniais lėktuvais iš kitų miestų. Sutikti pasieniečiai ir muitininkai arba nekreipė į jį dėmesio, arba draugiškai sveikinosi – kai kurie namus prestižiniuose rajonuose spėjo pasistatyti iš Heilio kontrabandininkų porelės vis pakišamų dovanėlių.

Alverono ir Heilio Mokslo Kontrolėje – aliarmas. Gaudo kažkokį Devisą. Vyrukas atskrido iš Saulės sistemos, bandė prasmukti į Alveroną, bet pasieniečiai numušė jo vimaną. Skraidyklė nukrito į Pilkąsias pelkes. Kaip tik tas rajonas, kuriame Artiomas su Niku sukiojasi po muges, gal todėl jam ir patikėjo užduotį nuskristi ten, apsidairyti, pašniukštinėti. Jeigu sukruto Kontrolės inkvizitoriai, tai gal ir Budriesiems atsiras darbelio. Kolegos.

Pilkosios pelkės plyti įsiterpusios tarp Girios ir stepių. Gūdūs kraštai. Laukiniai. Užkampių užkampis. Mažai teapgyventas. Ir visgi Artiomas nebuvo nepatenkintas – kur kas keblesnė situacija susiklostytų, jeigu prireiktų ieškoti to vimano likučių pačioje Girioje, trolių knibždėlyne.

Išsinuomojo primityvų propelerinį sportinį lėktuviūkštį ir nieko nelaukdamas pasuko jį tiesiai į šiaurę, į žemyno gilumą, tolyn nuo Pakrantės. Kelionės tikslu pasirinko Demidovo fortą – arčiausiai pelkių esantį miestelį, kuriame galima nusileisti lėktuvu. Patogiau būtų naudotis vimanu – ir greičiau, ir aerodromo nereikia – nors tiesiai į pelkę švilpk. Tačiau vimanų, tiksliau, levitatorių gaminti alveroniečiai nemoka, net pats levitacijos principas čia priskiriamas labiau mistikos ir okultizmo, negu mokslo sričiai. Šarlatanų ir cirko iliuzionistų triukas, neturintis nieko bendro su visiems žinomais fizikos dėsniais. Tiesa, toks požiūris visai netrukdo alveroniečiams naudotis kosmitų vimanais, tačiau dėl retumo ir brangumo stebuklingosios skraidyklės buvo prieinamos tik aukštiems valdininkams ar stambiausiems turčiams. Tokios personos pasirodymas atkampioje provincijoje, be abejo, sukels didžiulį vietinių susidomėjimą, o šito Ordino agentui reikėjo mažiausiai, todėl teko paaukoti greitį bei patogumus ir skristi prieštvaniniu lėktuvu.

Nuo Melvilio iki Fort Demidovo tiesia linija buvo apie 2000 kilometrų. Nuo forto iki pelkių – dar 200. Kaip įveiks šią atkarpą, Artiomas kol kas neturėjo žalio supratimo. Ką nors sugalvos vietoje. O kol kas sėdėjo piloto krėsle, viena ranka vairavo kriokiantį, benzinu smirdantį parpalą, o kitoje laikė ilgą dešrą: žiaumojo, pietaudamas, ir žvalgėsi pro langus į apačioje besidriekiantį peizažą.

Miškastepė. Nesibaigiantis – nuo horizonto iki horizonto – aukštų, žmogaus ūgio žolių vandenynas. Monotonišką kraštovaizdį įvairino tik drėgnesnėse žemumose besigarbanojančios giraitės, daugiausiai lapuočiai – kažkas panašaus į žemiškus ąžuolus, beržus, klevus. Pirmų skrydžių virš stepės metu po kupolu gimusiam ir augusiam, prie uždarų erdvių pratusiam Artiomui net bloga darėsi nuo šitokių platybių. Paskui priprato.

Tai šen, tai ten akis kliuvo ne tik už giraičių, bet ir už žmonių gyvenamų salelių – iš stepės atkovotų laukų, daržų, sodų, plantacijų. Sukultūrintų plotų centruose paprastai buvo kaimas ar dvaras. Šalimais būtinai baltuoja betoninis pakilimo takas. Aplinkui raizgosi painūs šunkelių tinklai. Plentų ir autostradų stepėje nėra, visai kaip Žemėje, tačiau jeigu Žemėje keliai nereikalingi dėl to, jog visi turi vimanus, tai čia, Alverono stepėje, žmonės nevažinėja iš baimės. Žolių vandenyne, ypač arčiau Girios, siautėja laukinių trolių gaujos, kurios retkarčiais atsibasto net iki Ketčerio kalnagūbrio, už kurio buvo jau Pakrantė. Vienintelė saugi tolimojo susisiekimo priemonė – aviacija. Šunkeliai raizgėsi tik 10-20 kilometrų spinduliu aplink gyvenvietes – tokiu atstumu, kokį automobiliu galima įveikti šviesiu paros metu, kai mažesnė tikimybė būti užpultam.

Dvarų, kaimų ir miestelių pastatų telkinius juosė galingos gynybinės sienos su pakeliamais tiltais ir vandens sklidinais grioviais. Nuo senovinių Žemės tvirtovių šie įtvirtinimai skiriasi tik tuo, jog vietoj patrankų, pro šaudymo angas styro spindulinių pabūklų antgaliai, o apylinkes stebi ne sargybiniai, budintys bokštuose, ir ne slapukai, lindintys apylinkių krūmuose, bet gausybė telekamerų, taip pat sraigtasparniais virš laukų patruliuojantys žvalgai. Padėjo kaimiečiams ir kosminiai palydovai, jautriomis savo akimis fiksuojantys didesnių trolių gaujų judėjimą stepių platybėmis, fotografuojantys jų stovyklų išsidėstymą.

Politikoje Artiomas orientavosi silpnokai, tačiau situaciją, susidariusią Alverone, daugmaž išmanė. Tarptautinėje arenoje Alveronas figūruoja kaip Federacinė Respublika, kurią sudaro du nariai – Pakrantė ir Stepė. Teoriškai – viena valstybė, o praktiškai Alveronas jau seniai, jeigu ne nuo pat pradžių, skilo į dvi dalis, kurios vis tolsta viena nuo kitos. Skirtinga pasaulėžiūra suformavo skirtingą gyvenseną, skirtingus papročius, vadinasi, ir skirtingą politiką. Pakrantė šiais laikais mažai kuo tesiskiria nuo XX amžiaus Vakarų. Stepėje – sava tvarka: stambieji žemvaldžiai čionai kontroliuoja milžiniškas teritorijas, laiko dideles privačias armijas, patys leidžia savo pavaldiniams įstatymus – visai kaip Heilio ar Saulės sistemos monarchai. Būtent monarchiją stepių gyventojai ir laiko sau pavyzdžiu, įnirtingai priešindamiesi Pakrantės įkyriai brukamai “civilizacijai”. Į bet kokį bandymą primesti technokratinių humanistų vertybes, stepių didžiūnai atsako atviru ginklų žvanginimu bei grasinimais nutraukti maisto tiekimą. Stepė – planetos aruodas. Karvės ant asfalto nesigano, o skaniai kvepiančio rūkyto kumpio nepagamins joks chemijos fabrikas. Puikus koziris kaimiečiams, besiginantiems nuo nusicivilizavusių miestiečių. Rimto karo atveju, netgi jeigu miestas dėl neabejotino techninio pranašumo sutriuškins kaimą, kils neišvengiama maisto krizė, dėl kurios nugalėtojai paprasčiausiai išmirtų badu. Taip ir gyvena dvi skirtingos kultūros tame pačiame žemyne: skersikuoja vieni į kitus įtariais, piktais žvilgsniais, šaiposi vieni iš kitų, anekdotais apsišaudo. Kaimiečiai bjaurisi nežmoniška technokratų pseudocivilizacija, laukdami nesulaukdami, kada jinai pagaliau sužlugs, kaip sužlugo Žemės Vakarai, o miestiečiai baisisi stepių tvarka, bet nieko negali padaryti, kad ją pakeistų.

Fort Demidovą Artiomas pasiekė saulei, tiksliau – Heiliui, krypstant vakarop, pakeliui nutūpęs keliuose dvaruose nusipirkti degalų. Nedidelis, jaukus miestelis. Keliolika gyvenamų kvartalų, centre – turgaus aikštė, Maitrėjos šventykla. Aplink aikštę – komercinis rajonas. Visa tai juosia gynybinė siena. Išorėje – žemės ūkio produktų perdirbimo fabrikėliai, sandėliai, visokios dirbtuvės, aerodromas.

Išsinuomojęs vietą angare, palikęs ten lėktuvą, Artiomas per pakeliamą tiltą ir atlapus vartus galingoje gelžbetoninėje sienoje įžengė į miestelį. Prie sargybinio būdelės stabtelėjo pasiklausti kelio. Sargybinis žiovavo prie didelio pulto su daugybe monitorių – stebėjo apylinkes per aplink miestelį išslapstytas telekameras.

- Policijos būstinė? Eikit pagrindine gatve iki Turgaus aikštės. Būstinė įsikūrusi šalia šventyklos.

Šalia Maitrėjos šventyklos Artiomas surado nedidukę trobelę, kurioje, jeigu tai būtų garažas, netilptų bent kiek ilgesnis limuzinas. Vieninteliame “būstinės” kambaryje rado abu Fort Demidovo policininkus – storą, į jūros vėplį panašų uniformuotą šerifą ir civiliškai apsirengusį jo padėjėją – dar riebesnį lašinių kalną. Trolių antpuolio metu abu jie automatiškai tampa svarbiausiais miestelio žmonėmis – įgulos vadais, o toji įgula ne tokia jau maža – visi pilnamečiai miestelio ir apylinkių vyrai. Dabar, taikiu metu, dručkiai šuto tvankiame, ankštame, tirštai prirūkytame ofise, pampė atšaldytą alų ir pliekė kortomis iš degtukų.

- Sveiki, vyrai. – pasilabino Artiomas, žengdamas vidun, vos neprasiskėlęs kaktos į žemą būstinės durų staktą. – Užėjau pasiteirauti, ar neturit ko parduoti.

Jūros vėplys pakėlė akis nuo kortų, atidžiai ir įtariai apžiūrėjo miestietiškai apsirengusį prašalaitį.

- Kas toks būsi? – suniurzgė.

Artiomas parodė Melvilyje išduotą piloto licenziją.

Griežtas jūros vėplio veidas įgavo draugišką išraišką, kiek tik gali būti draugiškas pareigas einančio policininko veidas.

- Prisėskit, misteri ėėė… Volkovai. – dar sykį užmetė akį į licenziją. – Pasikalbėsim, alumi atsigaivinsim. Karšta čia pas mus šiandien kaip pekloje… Ieškot tarno? O gal moteriškės? – mirktelėjo, supratingai nusišiepęs. – Deja, turiu jus nuvilti. Moterų jau gerą pusmetį neturėjau. Mūsiškės su įstatymu nesipyksta, o svetimos į tokį užkampį neatsibasto. Pamėginkit laimę Fort Juhansene, rytoj ten turgaus diena.

Artiomas atsikimšo pasiūlytą butelį, su dideliu malonumu nugėrė trečdalį.

- Susiruošiau pasivalkioti po laukinę stepę. – lakoniškai paaiškino.

Šerifas linkterėjo.

- Suprantu. Užkniso didmiesčio erzelis ir smarvė, nusprendėt prasivėdinti gamtoje, aštrių pojūčių patirti.

- Reikia vedlio.

- Šiandien turiu tik vieną kalinį. Vaikėzas. Valkata. Vištas iš miestelėnų tvartų vogė.

- Koks nuosprendis?

- Smulkus vagiliavimas. Trys mėnesiai.

Išpirkdinėdamas moteris mugėse, Artiomas gerai išstudijavo oficialius kainoraščius, kad prekeiviai nemaustytų jo, užkeldami nerealius antkainius. Kaina priklauso nuo bausmės dydžio, įkalinimo trukmės. Išgirdęs nuosprendį, jis ištraukė iš piniginės tris banknotus po šimtą Alverono kronų, o ketvirtą šimtinę stumtelėjo šerifui. Draugiška vėplio šypsena pasidarė dar draugiškesnė. Puiku. Turėti savą policininką labai svarbu – ar maža kas gali nutikti stepėje, nesusigaudant vietiniuose papročiuose, rašytuose ir nerašytuose įstatymose. Būtent šerifas stepėje yra tikroji, reali valdžia, išskyrus, aišku, dvarininkus. Niekas nepaisytų prefekto potvarkių bei įsakymų, niekas išvis nekreiptų į jį dėmesio, jeigu valdininkui už nugaros nestovėtų ginkluotas šerifas.

Nepalietęs pinigų, storulis pakilo nuo taburetės, nuėjo į kambario vidurį, pasilenkė, atlupo liuką grindyse, riktelėjo apačion:

- Ei tu, distrofike! Lipk lauk!

Netrukus iš rūsio išropojo skarmaluota žmogysta paišinu, išsigandusiu veidu. Kai atsistojo, paaiškėjo, jog šerifas jo visai neįžeidinėjo – vaikėzas tikrai nedidukas, smulkus, tikras vaikigalis, palyginus netgi su kosmitu Artiomu, ir nekalbant jau apie nuovados begemotus.

- Tiks? – paklausė šerifas, susirūpinęs, kad keliautojas gali atsiimti pinigus ir išvažiuoti į Fort Juhanseną, pamatęs tokią apgailėtiną prekę. – Jo išvaizda labai apgaulinga, sere. Iš tikrųjų jis vikrus ir sumanus kaip velniūkštis. Pusę dienos vaikėmės po miestelį, vos nepaspruko, gerai, kad sargybinis susiprotėjo tiltą pakelti.

- Imu. – truputį padvejojęs apsisprendė Artiomas. Vikrus, sumanus – to visiškai pakanka vedlio pareigoms. Geriau su smulkiu vagišiumi kartu keliauti, nei gauti į palydovus galvažudį ar šiaip kokį pašlemėką.

Patenkintas šerifas sušlavė valdiškus pinigus į stalčių, susigrūdo į kišenę savus. Artiomas tuo tarpu pasirašė civilio sudarytą sutartį. Kai buvo padėti visi parašai ir antspaudai, vėplys pagaliau teikėsi paaiškinti kaliniui, kas čia dedasi.

-Ištupėjai pas mus nepilną parą, vadinasi, priklausysi šiam džentelmenui dar 2 mėnesius ir 29 paras. Įstatymus žinai. Šeimininkas tave rengia ir šeria, o tu jam už tai atidirbi. Jeigu pabėgsi – dar tris mėnesius priklijuosim, pagavę. Apie sprukimą į Pakrantę fantazuoti nepatariu. Vagišius ir miestiečiai sodina, o tarnavimas Stepėje – tikras rojus, palyginus su humanistų kalėjimais, kur jau pačią pirmą dieną neteksi savo kaulėtos subinės nekaltybės. Viskas, driskiau. Dink iš čia, nuovados man nesmardinęs. Jūs, sere, įmurkdykit šitą smirdžių į ežerą ar kūdrą, kitaip į viešbutį nakčiai su juo neįleis, – patarė Artiomui, kuris irgi raukė nosį, pajutęs nuo skarmaliaus sklindantį dvoką. Turbūt nakvodavo tvartuose, kol neįkliuvo.

Jiedu išėjo į lauką, kalinys niūriai dėbčiojo iš padilbų į šeimininką, matyt, svarstydamas, kas dabar jo laukia.

- Aš Artiomas.

- Rudolfas.

Vaikiškas veidas, vaikiškas balsas… Na, tiek to, bala nematė.

- Valgyt nori?

- Radai ko klausti! Dvi dienas maisto neuosčiau, jei neskaityti stipenų, kurias toji senė kažkodėl vadina vištomis.

- Kokia senė?

- Kur farams įskundė.

Dvelkterėjo vėjas, turgaus aikštėje pakilo dulkių sūkuriai, suplėvėsavo vaikėzo skarmalai. Artiomas vėl suraukė nosį.

- Tau tikrai reikia išsimaudyti ir persirengti. Šituos draiskalus užkasim kieno nors darže – patręšim žmogui dirvą. Judam.

Jie neskubėdami apėjo aplink aikštę, užsukdami į dar tebedirbančias krautuvėles. Artiomas nupirko vaikiui drabužius, prisikrovė didelį paketą užkandžių. Ežeras telkšojo prie aerodromo. Įpūtęs ant kranto lauželį, Artiomas sutaisė šiokią tokią vakarienę, vis stebėdamasis keistu Rudolfo drovumu. Laužą jie įkūrė paplūdimyje, čia pat – puikiausia maudyklė, kur pliuškenasi miestelio gyventojai, tačiau vaikėzas kažkodėl nulindo į švendres, dingo jų tankmėje, prigrasęs šeimininkui nekišti ten nosies.

Laukdamas, kol jis sugrįš, Ordino agentas dairėsi aplinkui. Nuo kranto atsivėrė gana plati panorama. Miestelį supa daržai ir sodai. Tolumoje geltonuoja javų laukai – baigia bręsti antrasis šiais metais derlius. Pievose ganosi didžiausios karvių bandos… Civilizacijos sala vidury žolių vandenyno. Didelė sala: šiaurinis jos pakraštys yra už 200 kilometrų nuo miestelio. Tolimiausio ūkininko žemė jau ribojasi su pelkėmis.

Iš švendryno Rudolfas iššlamėjo po gero pusvalandžio, švariai nusiprausęs, normaliai apsirengęs – visai kitas žmogus. Kai išsiplovė ilgokus, dabar gumele į uodegą ant pakaušio suimtus plaukus, paaiškėjo, jog jis blondinas. Prisėdęs ant žolės, po medžiu, šalia Artiomo, čiupo popierinę lėkštutę su dešrelėmis, pačirškintomis virš žarijų, pliurptelėjo ant jų ketčiupo, bet nepuolė ryti kaip laukinis. Matėsi, kad prieš tapdamas benamiu valkata, matė geresnių dienų. O pagal išvaizdą galima spręsti apie kilmę. Ant kranto šūkaliojantys kaimo berniūkščiai daug stambesni, tvirtesni, veido bruožai – gražūs ar negražūs, taisyklingi ar nelabai, bet žymiai grubesni. Gamtos vaikai. O Rudolfas – čiuplaus, smulkaus sudėjimo, veido bruožai švelnūs, kone mergaitiški. Miesto vaikas. Gležnas asfalto daigelis, perkūnas žino kaip pakliuvęs į rūsčią stepę.

- Ko spoksai? – suirzo, pajutęs įdėmų, tyrinėjantį Artiomo žvilgsnį.

- Bandau susigaudyti, kas tu per paukštis. Kiek tau metų? Trylika? Penkiolika?

- Ne tavo reikalas.

Aštuoniolika. – prisiminė Artiomas dokumentus, kuriuos pasirašė nuovadoje.

- Pakeisk toną. Šiaip ar taip – ištraukiau tave iš farų žiurkyno, aprengiau ir pašėriau. Galėtum būti ir mandagesnis.

- Apsimyšiu iš laimės. Gal dar šikną išlaižyti liepsi už tokią geradarystę?

- Kai liepsiu – išlaižysi. – patikino Artiomas.

Įdūkęs berniūkščio ir ramus, pilnas pasitikėjimo savimi Ordino teroristo žvilgsniai susikirto virš laužo tarsi du kardai. Vaikis pirmasis nuleido akis, neatlaikė įtampos, nenoromis sutramdė įniršį, paslėpė giliau susierzinimą, kurį išprovokavo ne tiek šeimininkas ir jo elgesys, kiek pastarojo meto įvykiai apskritai – valkatavimas, badas, areštas, o dabar dar ir tarnystė, vos ne vergovė.

- Aprimai? – taikiai paklausė Artiomas.

- Aprimau. – burbtelėjo vaikėzas, galutinai supratęs, jog su šiuo vyruku šaltomis, skvarbiomis ir bauginančiomis akimis geriau nesiginčyti, jog susikaupusiam pasiutimui išlieti teks pasieškoti kito žmogaus, ar kokį šunį suspardyti.

- Kam mane išpirkai? Nėra kam skalbti tavo smirdančių kojinių?

- Ir pridergtų apatinių.

Vaikėzo akys vėl nuožmiai blyksterėjo į Artiomo pusę.

Pasisotino, išdribo po medžiu virškinti pernelyg sočią po ilgo badavimo vakarienę. Artiomas, rankiodamas į paketą šiukšles, paaiškino:

- Keliauju į stepę. Kelionės trukmės nežinau – gal savaitė, gal dvi, gal per kelias dienas apsisuksim. Kai ji pasibaigs, būsi laisvas, nusispjaut man į įstatymą. Jeigu gerai elgsies – gausi algą, nors ji tau ir nepriklauso. Jeigu tokios sąlygos patenkina – kertam rankas. Jei ne – eik po velnių. Fort Juhansene rytoj susirasiu kitą palydovą.

Reikia būti paskutiniam asilui, kad nesutiktum su tokiu fantastišku pasiūlymu.

- Kertam. – ištiesė leteną Rudolfas.

Artiomas ją pamaigė.

- Laikas ilsėtis. Ar yra šioje skylėje kas nors panašaus į viešbutį?

- Yra.

- Puiku. Nusipirksim, kol dar parduotuvės neužsidarė, visko, ko reikia kelionei ir – į lovas. Iškeliaujame auštant.

- Okei, bose.