Kaip kvepia žolė, ne šiaip sau žolė, ne šienas koks, o – žaliažolė. Tik gaila, kad guliu joje veidu į priekį ir tik uostau, nieko nematau. Ausis pasiekia tolimas tolimas, nematomas, vos vos jaučiamas kūrybos šlamesys. Ne, neatsisuksiu, taip gera uostyti, tik uostyti. Gera gulėti taip atsargiai, kad neužkabintum nė vienos žolytės. Nieko aplinkui. Gerai, kad žaliažolė tokia viešli, joks gulintis pro ją nesimato, gali praeiti žingsnio atstumu ir nieko nepastebėti, užtat kaip ramu. Tiesa, kaip aš rašysiu, jei matau tik žemę ir žolę? Tiek to, nieko nerašysiu, ne šį kartą, neatsisuksiu, slėpsiu savo veidą toliau. Ir tik malonus malonus šlamesys aplink.