Kur tu? Iškyla man klausimas žiūrint, kaip balti laukai lekia pro šalį.
Kur tu? Tariu aš vėl ir tolyje pamatau vienišą pušį, aukštą ir liekną. Ir aš kaip ta pušis stoviu vienas, toliau nuo kitų, toliau nuo visko. Pliki medžiai šalikelėj atsupti baltų laukų. Galbūt tu ten? Ten, kur laukai begaliniai, kur žiemoti skrenda paukščiai, palikę brangiuosius kraštus, norėdami dar sugrįžti. Ar tu toli, ar tu arti? Ar man apsidairyti, kad tave pamatyčiau? Ar tu už marių plačių, už laukų baltų, sniegu apdengtų? Aš nežinau. Žvelgiu, kaip bėga balti liūdni laukai, ir jaučiu tave. Žinau, kad tu esi, kad kažkur tu lauki. Aš irgi laukiu. Ko, aš nežinau, tik tave suradęs aš žinosiu. Paslaptį, saugotą nuo manęs metų metus. Kokią paslaptį? Suradęs tave – pasakysiu.
* * *
Kur tu?.. – spengia nesuvaldyto automobilio ratai, slysta inertiškai į šalikelę ir trenkiasi į aukštą vienišą baltą ir tvirtą jau seniai ten augusį beržą. Laikas sustoja, ir nušvinta mano Mirtis – aš čia...