Vandenio laike suyra drenos.
Tvenkias pievoje sustojusi srovė.
Ir, kai nušvilptas išeisiu iš Arenos –
Ten kažkas nematomas stovės –

Po srove, – vanduo į dugną skamba
Ir, užkeikęs mus regėjimu žaliu,
Vieversiu suspurda - ir suglemba
Mirštančiu perkūno oželiu.

Bet kai dalgis pirmą žalią kuokštą
Nukerta po virpančiu lašu –
Pieva nežaliuoti neišmoksta,
Tik nužvanga juodu klavišu.

Vandenio laike neišgyvenęs,
Ten kažkas nematomas stovės:
Saujoj – drėgnas smėlis iš Arenos
Ir garsai, išbridę iš srovės.