Kajus praskleidė savo kuprinę ir išsitraukė svarstykles, tada ereliškai išskleidęs rankas apkabino Mari iš nugaros, paguldė savo galvą tiksliai į jos kaklo išlinkimą ir stumtelėjo ją prie svarstyklių.
- Lipk. – kimiu balsu išbrinko Kajaus žodžiai.
- Man niekada neskauda to, ko negaliu pamatyti ar pajausti, - Mari balsas virpėjo.
- Lipk.
- Bet..,,nesverk ir nebūsi sveriamas pats. Man neskauda, kai aš nežinau.
- Lipk.
- Mano kančia peraugs į mano paranojinius išgyvenimus, aš nusikirpsiu plaukus, apsivedžiosiu krūtis akių pieštuku ir bučiuosiu veidrodį, prašau.
- Lipk, juk tariamės.
- Karaliai irgi tardavosi,kad dalinsis karalystes,o vėliau kariaudavo.
- Mari, lipk, sakau.
- Hitleris irgi žadėjo nepulti SSRS, tačiau melavo, juk būna išimčių, Kajau. Būna.
- Aš tave sversiu ir būsiu sveriamas pats, aš tave teisiu ir būsiu teisiamas pats, bet jeigu tu mane apgavai tavo kančia peraugs į paranojinius išgyvenimus.

  Mari užkėlė savo sunkią kūno ginkluotę ant svarstyklių, pajuto kaip Kajaus rankos apleidžia jos kūną, kaip jos kūną apleidžia dviguba šiluma.
- Maldauju, nepalik manęs, nepalik, neapleisk manęs, Kajau!
- Kur dabar tavo originalumas, kur dabar tavo meniškas požiūris?, - leisdamasis laiptais atpylinėjo lyg mintinai išmoktą kalbą Kajus.
- Ka – ka – ka jauu, nepalik, nereikia... !

Ir čia pasireiškė ilgai slėptas melodramų sindromas, kuris visoms moteriškutėms yra užprogramuojamas dar nuo gimimo. Tos visos isterijos, scenos, banalūs dūsavimai, springimai ir mokėjimas iš didžios Karalienės pavirsti šiukšle, kurią gali išmesti į geltoną, raudoną arba mėlyną konteinerį. Kurią gali išrūšiuoti, perdirbti, suvartoti, panaudoti buityje. Na gerai, moterys ne tokios, jos tiesiog jautrios. Jautrios ir viskas, kaip sraigės savo jautrume besislepiančios lyg namelyje.
- Kajau, man tavęs gaila.. Kaaaaajau, ar girdi? Tu esi ligonis, tu sergi. Kaaajau.
Sudėjusi lūpas švilpuku ,dar kelias valandas Mari pusnuogė sėdėjo laiptinėje. Jos kūnas tabalavo kažkur per patį namo pjūvį, ties ketvirtu su puse aukštu ir tai nebuvo jokia kančia, tai buvo natūralu, normalu, paprasta ir net įprasta. Mindžikuoti tarp dviejų ar net daugiau ribų yra įgimta, visada gyvename kontraste, o jeigu ne, tai reiškia gal jau negyvename. Prakeiktas noras egzistuoti neleidžia numirti kūnui, bet leidžia susinaikinti sielai. Tada patys liekame riba, nejausdami nei kontrasto, nei dinamikos. Bekvapiai, galintys ryti slibinus ir nejausti jų skonio. Gal taip nutiko ir Mari,gal ji išsikvėpė, tapo permatoma, laidi plėvelė per kurią kiaurai eina svetimkūniai.
  Mari grįžo į butą, sudavė sau kelis antausius, nusimetė visus drabužius ir lyg rujojanti lapė ėmė trainiotis po kambarius, nesurasdama į kokią lentyną padėti savo masyvų kūną. Susirado retro stiliaus  suknelę. Juoda, taškelis, juoda, taškelis, juoda taškelis taškelis taškelis. Apsitempė ją, iš virtuvės pasigriebė permatomą ąsotį ir stiklinę. Į vonią sliūkino lyg sužeistas gyvūnas ar užtryptas plastmasinis kibirėlis ant betoninių plytelių. Kiekvienas judesys turėjo savo filmą, turėjo savo jausmą ir gyvenimą. Atrodo,  tada Mari išgyveno milijonus siužeto linijų,kurios galop susmigo į vandenį ąsotyje. Ji gėrė ir gėrė.  Čiaupas negailėdamas leido bėgti savo seserim srovelėm,o Mari nepriekaištingai nusiplovė tik du pirštus. Du pirštus,kuriuos iškėlus į dangų galėtum archaiškai rėkti – Taika, Taika, Taika arba du pirštus,kuriais pikų dama iš veidrodžio užsmaugdavo savo kvietėjus, du pirštus,kuriais paprastai rodomas kelias, du pirštus,kurie dabar tūnojo Mari stemplėje ir sukėlė traukulius einančius per visą kūną. Vėliau ji tais pačiais pirštais suktelėjo raudoną rankenėlę vonioje, pasigriebė levandų kvapo vonios druską ir krizendama ištaškė ją į sieną. Druskos krisleliai atsimušdami į įvairius kampus galop susivienijo vonioje. Moteriški keliai išjautė visus druskos gabalėlius nespėjusius sutirpti vandenyje. Violetiniai krislai smigo šiai lapei į kelius, kol atsipalaidavęs kūnas  pliūptelėjo į vandenį. Mari jau ėmė mirgėti, tai dingdavo tai vėl pasirodydavo. Prasidėjo pirmoji fazė tapti nematomai. Suknelė vis kildavo į vonios paviršių,o sunkų kūną raižė karštas vanduo. Dabar Mari galėjo pasidaryti bet ką. Tiesiog pasinaudoti klasikiniu scenarijumi ir persipjauti venas, apsiversti ant pilvo ir kvėpuoti levandomis kol plaučiai suvoks,kad kvėpuoti reikalingas ne vanduo,o oras.Ne. To jai atrodė per mažai. Ji atsistojo, nusismaukė suknelę iki pusės ir iš ąsočio pylė ant savęs  ledinį vandenį.
  Tai tik kvailos paauglės isterija, amžiaus vidurio krizė, psichologinis ir emocinis išsekimas, sunkus susitaikymas su savimi, senatvinis marazmas. Viskas kartu arba nieko. Abstraktu arba konkretu, mažas arba didelis. Pala, neskubėk, nes dvi skirtingos tiesės vis gi eina lygiagrečiau negu galvojame. Aplink skraido širšių spiečius ir jeigu netyčia prarysime širšę, sutinsime iš vidaus, tinsime ir tinsime, tapsime vandeningi ir ieškodami savo kempinėje tarpelių per kuriuos turėtų išbėgti sekretas -  mirsime. Mirsime,kad pradėtume naują seansą arba įstrigtume toje riboje. Na, toje kai tampome permatomi, kai mus valgo drakonas ir nejaučia skonio.
  Mari išbėgo iš vonios, nuo suknelės liejosi vanduo, ji buvo pririjus širšių. Atidarė kavos skardinę ir ėmė ryti šauktais kavos pupeles, nuo suknelės vis dar sunkėsi vanduo. Mari tapo kava. Vanduo ant suknelės,o tirščiai jos burnoje. Ji tapo labai stipria kava, kuri galėtų ne tik pažadinti bet ir numarinti. Juoda kava, kurios skonis krato lyg sukišus tuos pačius du pirštus į „rozetę“. Ta pačia drėgna suknele Mari išėjo iš proto, išėjo iš kambario, išėjo iš savęs. Ji atsisėdo balkone ir  sūpavosi pirmyn, atgal.  Visą tai ji darė anksčiau,o dabar jai skauda šonus ir Mari susisukus į kamuoliuką sėdi kampe.Laukia, kol  kampas pereis per ją kiaurai.
   Ji miegojo ant žemės. Springo savo pačios purvu, plaukais, nuokritomis.  Sapnavo,kad svėrė Kajų,bet Kajus buvo teisesnis nei teisus ir sveriamas nedejavo, ji jo nepaliko, nebuvo laiptinės, egzekucijų su savo buvimu, nebuvo nieko.


- Lipu.
- Beždžionės irgi lipa į medžius, tik ne visuose randa bananų. Ar manai,kad tai būtina?
- Lipu.
- Jeigu pats save sveri, nepalieki kitiems galimybės tavęs išmatuoti, neprisileidi kitų.
- Lipu.
- O jeigu bus netikslu tuomet tavo paranoja peraugs į kančią.
- Neprašyk, lipu.
- Žmonės lipa į kalnus,kad pasiektų jų viršūnes,o tai padarius viskas staiga dingsta. Nebelieka siekio, Mari. Ar būtina?
- Lipu, juk tariamės.
- Myliu, Mari, myliu,nors svertum kaip penkiolika kupranugario kuprų.


     Kajus praskleidė Mari kuprinę ir sudėjo į ją svarstykles, tada ereliškai išskleidęs rankas apkabino Mari iš nugaros, paguldė savo galvą tiksliai į jos kaklo išlinkimą ir stumtelėjo koja kuprinę tolėliau.