Fort Daisonas atrodė kaip tipiškas Laukinių Vakarų miestelis, nors vesterną filmuok. Apie tai, jog čia visgi ne dekoracijos filmams apie kaubojus, bylojo tik negrįstomis, dulkinomis gatvelėmis kriokiantys džipai, sunkvežimiai, traktoriai. Ir pats fortas, apjuostas aukšta gelžbetonine gynybine siena, įsikūrė ne Amerikos prerijose, net ne Žemėje, bet Alverone, Heilio planetų sistemoje.

Heilio planetų sistemos atradimas ir įsisavinimas – tipiškas pirmųjų Vandenio epochos šimtmečių kosminių kelionių bumo epizodas.

Lyginant su kelionėmis į svetimus, neištirtus kraštus didžiųjų geografinių atradimų laikais, naujų planetų paieška – visiškai nesudėtingas ir, juolab, ne toks pavojingas ir rizikingas dalykas, kaip Kolumbo ar Magelano žygiai. Kosminiai žvalgai iš anksto žino, kur skrenda ir ką atras, atskridę. Astronomai senių seniausiai suregistravo savo kataloguose planetų turinčias žvaigždes, tad kosminiams kolumbams tereikėjo pasirinkti kelionės tikslą ir patikrinti, nuvykus į vietą, ar verta ten steigti koloniją. Turint teleportatorių, atstumo sąvoka praranda bet kokią prasmę. Vienintelė bėda – pašėlusi šuolio į žvaigždes kaina. Kosminis laivas – ne karavelė. Iš krūvos lentgalių nesusikalsi, paklodę ant stiebo iškėlęs pavėjui nenuplauksi. Energijos šaltiniai teleportatoriui irgi ne centus kainuoja. Mokslo įstaigos įstengdavo atlikti vos kelias ekspedicijas per metus, o kelionių bumą sukėlė tie patys veikėjai, kurie kitados išprovokavo didžiuosius geografinius atradimus. Ispanų, portugalų, olandų, anglų kapitonus, naujų žemių ieškotojus, finansavo pirkliai ir valdovai. Už jų, bet ne už geografų pinigus drąsuoliai išnaršė visus planetos užkaborius. Ta pati istorija, tik daug platesniu mastu, pasikartojo Vandenio epochos pradžioje. Pirmieji Paukščių Tako tyrinėti leidosi nutrūktgalviai avantiūristai, nuotykių ir turtų ieškotojai, finansuojami galingų monarchų, svajojančių apie naujas valdas, turtingas planetas, nuosavas kosmines imperijas.

Heilio sistemą pirmieji pasiekė Dmitrijus Skvorcovas ir Lakšminarajanas Gupta – du turtingi magnatai, kuriuos iš Žemės už kažkokius nešvarius reikaliukus išvijo juodviejų buvę globėjai monarchai Gaudrys ir Orlovas. Užsitraukę tokių galingų šeimų nemalonę, parsikaltę milijardieriai spruko kiek galima toliau nuo Saulės sistemos. Žvaigždės apylinkėse jų kreiseriai “Ruslanas” ir “Šiva” materializavosi jubiliejiniais 300-aisiais metais. Žvaigždę, kataloguose pažymėtą keliolikaženkliu numeriu, jie pakrikštijo “Šivos” kapitono Franklino Heilio vardu. Planetoms vardus sugalvojo Guptos žmona rusė, kaip tik tomis dienomis skaičiusi kažkokį senovės graikų legendų ir mitų rinkinį. Alveronui vardą suteikė šešiametė Skvorcovo dukrelė Marija. Tai buvo jos mylimo vokiečių aviganių veislės šuns vardas.

Toliau viskas klostėsi pagal įprastą tiems laikams scenarijų. Gupta ir Skvorcovas pasiskelbė naujosios kolonijos monarchais. Tapę keturių planetų šeimininkais, išvystė pašėlusią komercinę veiklą, mat paskui jų kreiserius, į naują monarchiją plūsterėjo erdvėlaiviai su emigrantais, tremtiniais ir šiaip įvairaus plauko bastūnais. Ypač visus viliojo Alveronas. Nuostabi gamta, mažai besiskirianti nuo žemiškosios, švelnus vienintelio žemyno klimatas – nereikia kamuotis kosminėse bazėse, miestų nereikia apvožti kupolais, tiesiog nusileidai į planetą, išlipai iš vimano, prisiguldei artimiausiame miškelyje medžių, susikrovei trobą, kad ant galvos nelytų ir gyvenk linksmai pasišvilpaudamas, ūkininkauk ar kokią dirbtuvę statykis… Tik prieš tai būk malonus – sumokėk monarchams už žemės sklypą bei licenziją verstis vienokiu ar kitokiu verslu. Šiems juk irgi reikia iš kažko gyventi, kažkaip susigrąžinti milžiniškus turtus, kuriuos iš jų atėmė Orlovas su Gaudriu, pagaliau juk ir erdvėlaiviai bei ekspedicija kainavo ne vieną ir ne dešimt milijonų.

Taip ir augo kolonija. Vienintelio planetos žemyno, čia vadinamo tiesiog Kontinentu, pakrantėse dygo sodybos, šios jungėsi į kaimus, kaimai tiesiog akyse plėtėsi į miestelius, kurie per kelis metus išsikėtojo į miestus. Erdvėlaiviai su persikėlėliais startavo iš Žemės vos ne kas savaitę. Skvorcovo ir Guptos artimieji susigrobė svarbiausius, pelningiausius naujų monarchijų postus – gimė naujoji aristokratija. Po kelių aršių susidūrimų dėl įtakos sferų, kolonija skilo į dvi dalis. Skvorcovui atiteko Alveronas, o Guptai – pilkas dykumų pasaulis Diomedas, leduotas it Antarktida Orestas ir žieduotasis gigantas Likurgas – toks pat dujų kamuolys kaip Saturnas, Jupiteris ar Uranas.

Kosminių kelionių ir kolonijų steigimo bumas greitai atslūgo. Pasaulyje vis labiau plito, vis giliau žmonėse šaknis leido naujosios epochos Maitrėjos pasaulėžiūra, žemiečiams vis labiau rūpėjo dvasiniai, vidiniai dalykai, negu išoriniai, materialūs, tokie, kaip kosminė ekspansija. Paliktos likimo valiai kolonijos viena po kitos žlugo. Gyventojai sugrįžo į Žemę arba natūraliai išmirė – iki šiol aplink šimtus planetų sukasi daugybė apleistų stočių ir bazių, seniai užmirštų Žemėje. Gyvuoti liko stambiausios kolonijos, galinčios pačios viskuo apsirūpinti – tokios kaip Heilis. Taip Paukščių Take atsirado beveik šimtas nepriklausomų monarchijų, respublikų, imperijų ir dar dievai žino kokios santvarkos valstybėlių. Aplink Heilio žvaigždę sukasi dvi iš jų – Guptos įkurta, tris planetas užimanti šiuolaikinė, Maitrėjos bendrijai priklausanti Heilio Imperija ir Skvorcovui atitekęs Alveronas, dabar valdomas technokratų, atgaivinusių XX amžiaus Vakarų tipo santvarką ir taip vadinamą humanistinę ideologiją.

Budriųjų Ordino agentas Artiomas Volkovas lankėsi Alverone vos ne kiekvieną savaitę, tačiau šios kelionės neturėjo nieko bendro su Ordino veikla. Budriesiems pakako čia savų žmonių, geriau pažįstančių gimtąją planetą. Į Alveroną Artiomas reguliariai kursavo biznio reikalais. Keliavo ne vienas – su kompanionu Niku, tuo pačiu storuliu, kuris Heilio sostinėje laikė “Taigą” ir nuomojo vilas. Šiandien, kaip įprasta, jiedu nusileido vimanu į Alverono sostinės Melvilio aerouostą, išsinuomojo lėktuvą ir nuplerpė į Kontinento gilumą. Fort Daisone, nedideliame stepių miesteliūkštyje šiandien vyko prefektūros mugė. Suvažiavus fermeriams iš aplinkinių ūkių, miestelio gyventojų skaičius patrigubėjo. Aikštėse vyko gyva prekyba. Ūkininkai užvertė prefektūros sostinę kaimiškomis gėrybėmis. Kol vyrai keitė sunkvežimių ir traktorių priekabų turinį į pinigus, jų moterys šlavė parduotuvių lentynas, pusmečiui į priekį apsirūpindamos iš pakrantės fabrikų atvežtomis miestietiškomis prekėmis. Vaikai džiugiai spygavo lunaparkuose ar prie klajojančių aktorių tiesiog gatvėse suręstų balaganų. Ūžė pilnutėliai barai, kur gerkles laidė jau spėję įkaušti kaimiečiai ir vietiniai. Dzingsėjo monetos ir žetonai lošimo namuose. Po minią nardė miklūs kišenvagiai. Kažkas kažką spardė tarpuvartėje… Mugė…

Artiomo ir Niko kelionės galutinis tikslas buvo Trolių aikštė. Mugės Fort Daisone rengiamos dukart į metus – Pavasario ir Derliaus šventės. Ir dukart į metus Trolių aikštėje vyksta vergų turgus. Pirklių palapinėse pirkėjų laukia šimtai troliais vadinamų vietinių Alverono gyventojų, žaliais gaurais apžėlusių humanoidų, gyvenančių Girioje – milžiniškame miškų masyve, plytinčiame Kontinento centrinėje dalyje. Plotu šis miškas pranoko Žemės Australijos žemyną.

Čiabuviai buvo dvejopi, dvi skirtingos tautos. Kultūringieji troliai gyvena Girios gilumoje, laukiniai – pamiškių stepėse. Su kultūringaisiais žmonės mažai tekontaktuoja, o nuo laukinių priversti iš paskutiniųjų gintis. Aborigenai puldinėja ūkius stepėse, žudo fermerius – toks jau jų gyvenimo būdas: klajoti ir kariauti. Alveronietiški mongolai-totoriai, tik troliai daug primityvesni ir ne tokie gausūs. Neapsikentę, žmonės galiausiai sukūrė Alverone kariuomenę – Savisaugos pajėgas ir davė čiabuviams grąžos: pradėjo rengti atsakomuosius reidus, ėmė deginti laukinių stovyklas ir kaimus, bombarduoti, nuodyti iš oro lyg kenkėjų veisimosi židinius. Ko jau ko, bet žmonių rasės atstovų kariauti mokyti tikrai nėra reikalo. Patys bet kokią galaktikos rasę gali pamokyti.

Visuotinio karo Alverone nekilo tik todėl, kad į žmonių ir klajoklių santykius nesikišo sėslieji troliai. Girioje viešpataujantys feodalai trynėsi iš pasitenkinimo savo gauruotas letenas, klausydamiesi iš pamiškės atsklindančio bombardavimų dundesio. Jie nė piršto nepajudino, kad kuo nors pagelbėtų atėjūnų iš kosmoso žudomiems kraujo broliams. Priežastis labai paprasta: kol į Alveroną nebuvo atsibastę žmonės, laukiniai kraujo broliai puldinėjo Girios gilumos kaimus ir miestus, nusiaubdami ištisus regionus. Kai iš kosmoso nusileido ateiviai, civilizuotiems troliams iki gyvo kaulo įgrįsę gentainiai rado naują priešą ir pagaliau paliko Girios gilumos didžiūnų valdas ramybėje.

Nuožmių kautynių ir baudžiamųjų ekspedicijų metu į nelaisvę paimti, mugėje dabar parduodami troliai Artiomo ir Niko nedomino. Jie ne fermeriai, darbo jėgos ūkiams nereikia, o jeigu Nikui ir reikėtų egzotiškai atrodančių barmenų savo kavinei, tai vis tiek niekas neįleistų svetimos rasės atstovo į Heilio imperiją. Todėl, sukirtę vokiečių kilmės alveroniečio knaipėje po dubenį troškintų kopūstų su dešrelėmis, išmaukę po ąsotį tiršto naminio alaus, plekšnodamiesi maloniai sušilusius pilvus ir skaniai pasiriaugčiodami, draugeliai pasuko į tą vergų turgaus pusę, kur buvo prekiaujama žmonėmis.

Profesionalūs pirkliai, dalyvaujantys visose mugėse, turintys visuose turguose nuolatines vietas, jau iš tolo atpažino kosmitus. Artiomą ir Niką visi žinojo, kaip nuolatinius klientus, dideliais kiekiais supirkinėjančius moteris. Labiausiai draugužius vertino už tai, jog atsiskaitinėjo jie ne pinigais, bet kontrabandine, iš Heilio imperijos nelegaliai atvežta technika. Prekiauti su barbarais technokratais Heilio verslininkams draudė Sinodo žyniai, tačiau dar griežtesnį draudimą įvedė paties Alverono valdžia. Brangi, bet patikima ir ilgaamžė kosmitų technika galėjo visiškai sužlugdyti vietinę pramonę, kuri vadovaujasi pricipu: “kuo greičiau gaminys susidėvės, tuo greičiau vartotojas ateis pirkti naujo”. Moderni, labai kokybiška, kelioms žmonių kartoms tarnaujanti kosmitų technika Alverone buvo didžiausias deficitas, o ten kur deficitas – ten kontrabanda, juodoji rinka, dideli pinigai. Buvo labai madinga ir prestižiška prigrūsti pilnus namus užsienietiškų aparatų, vartotojiško Alverono snobai puikavosi vienas prieš kitą heilietiškais namų tvarkymo robotais ar lopšines niūniuojančiais pagalvių užvalkalais panašiai kaip Heilio, Žemės ar Marso turčiai puikuojasi bibliotekose ir rūmuose surinktomis meno vertybių ir retenybių kolekcijomis. Ir, žinoma, mokėjo bet kokius pinigus, kad tik gautų vis naujų ir naujų užsienietiškų daikčiukų, todėl tvirtesnės valiutos už Miroje pagamintą skalbimo mašiną Alverone nė ieškoti neverta.

- Nikai! Artiomai! Šimtas metų! Kur prapuolėt?! Kodėl praleidote Fort Keino mugę praėjusią savaitę?! Eikšekit, turim šio to specialiai jums! – pasipylė pasisveikinimai ir kvietimai iš visų pusių.

Draugeliai susižvalgė ir pasuko link artimiausios palapinės. Prie įėjimo stovėjo ir jau iš tolo iškirmijusius dantis rodė randuotas tipas recidyvisto fizionomija ir muštynėse nuplėšta ausimi.

- Labas, Fredi. Rodyk. – sududeno storulis Nikas, žengdamas vidun. Palapinėje – ilgas suolas ir koks tuzinas ant jo įsitaisiusių įvairaus amžiaus vyrukų, o priešais juos, ant kėdžių sėdi trys merginos. Fredis niuktelėjo vienai į pašonę, kad atsistotų.

- Dagmara. Dvidešimt treji metai. Saldainiukas, ne merga. Tiesa, jau gerokai padėvėta, o svarbiausia – vaikus galabija, žiežula. Jeigu reikia kekšės – bus kaip tik. – trumpai apibūdino prekę Fredis, šnairuodamas į pirkėjus, ar tiedu domisi bent lašelį. – Karšta kaip stiklapūčio krosnis, pats išbandžiau. Bet koks bordelis šitą nimfomanę paims, tik būkit atsargūs Pakrantėje, – pamokė užsieniečius. – Ten humanizmas, demokratija – atims, nuostolių turėsit.

Dagmara pavadinta jauna moteris niūriai tylėjo.

- Sakai, vaikus galabija? – apsiniaukė Nikas.

- Abortai. – patikslino Fredis.

- Jetitararai! – Nikas, atrodo, nelabai patikėjo tokia moters-motinos kultą išpažįstančiame Heilyje beveik nepasitaikančia baisybe. – Nužudė nuosavus vaikus?

- Netgi du iš pilvo išmėsinėjo, o trečią tiesiai į šikinyko skylę paslapčia nuo namiškių ir kaimynų pagimdė. Kažkas visgi pastebėjo, visą kaimą ant kojų sukėlė, vos nenulinčiavo. Farai atgynė, areštavo, o paskui man pardavė. Bestija, bet bordeliui tiks.

- Jėzau Marija! – išvertė akis dručkis.

- Todėl ir sakau, kad būtumėt atsargesni su ja Pakrantėje. Paskaityk laikraščius – humanistai nugalabija kas antrą užsimezgusį kūdikį, abortas ten – toks pat įprastas dalykas kaip čia, Stepėje, apendicito pašalinimas, atims ją iš jūsų ir dar pačius pasodins už neteisėtą laisvės atėmimą. Vienas durnelis jau įkliuvo, todėl ir įspėju. Tai kaip, imi?

Artiomas parodė kitą, visai dar jaunutę.

- O šita?

Fredžio veidas sušvelnėjo, kiek tik apskritai gali sušvelnėti toks snukis.

- Ketrina. Aštuoniolika metelių. Graži, romi – patys matot, ką čia bekalbėti. Gausit iš kokios poniutės gražaus pelno, ją perpardavę. Turčių žmonos mėgsta tokias tylenes ir darbštuoles.

- Irgi abortai? – niekaip negalėjo nusiraminti pavyzdingas tėtušis Nikas.

- Nenusišnekėk. Ji dar nekalta. Tėvai – prasigėrę driskiai, atidavė ją pernai kažkam už kibirą runkelių samanės. Neseniai pabėgo nuo šeimininko ir įkliuvo farams už valkatavimą. Imi?

Nikas susiraukė.

- Metus laiko šitokia grožybė ir švelnybė malėsi velniai žino kur ir pas ką, ir niekam nepanižo?

- Įžeidinėji, Nikai. – užsigavo Fredis. – Ar aš tave kada apmoviau? Ar pakišau kada brokuotą prekę? Atiduodu geriausia, ką turiu, nuo kitų klientų mergas slapstau, o tu man: “idiotu laikai” lyg šlapiu skuduru per snukį! Jeigu netiki maniškio daktaro išduota pažyma, atsivesk iš miestelio tą, kuriuo pasitiki, tegu apžiūri prie tavo akių.

- O šita? – nutraukė ginčą Artiomas.

Fredis beviltiškai numojo ranka.

- Flegmų flegma. Gerai išauklėta, puikios manieros, išsilavinusi – velniam ji tokia reikalinga stepėje? Ūkyje nepritaikysi – karvės nuo plūgo neatskiria, o į bordelį atiduoti kažkaip lyg ir gaila. Žmonai ją kaimynė padovanojo vardadienio proga. Norėjau namie palikti – vaikai auga, pamaniau, mokys juos, auklės, juk ne kasdien Stepėje sutiksi tokią beveik aristokratę. Boba vos akių neišdraskė, kai apie tai užsiminiau. Bijo, kad nesusipainiočiau, sena šlepetė. Imk, jeigu reikia protingos. Per savaitę abi mano knygas perskaitė, įsivaizduoji? Aš ketvirtus metus jų įveikti negaliu, šitokių storybių, o jinai taukšt taukšt viršeliais ir vėl dairosi, ką dar nutverti. Imi?

Nikas klausiamai pažvelgė į Artiomą.

- Judam toliau?

- Judam.

- Tai neimat? – Fredžio veidas ištįso iš nusivylimo. – Nei vienos?

- Atvežk popiet į aerodromą, prie mūsų lėktuvo. – tarstelėjo Artiomas per petį, prieš žengdamas į lauką. – Ten ir atsiskaitysim.

- Tinka! – apsidžiaugė pirklys. – Katrą atvežti?

- Visas tris.

Kitose palapinėse draugeliai elgėsi panašiai – klausinėjo, priekabiai apžiūrinėjo, erzino pirklius abejingais, neįskaitomais veidais ir skeptiškomis replikomis, bet galiausiai supirko beveik visas turguje šiandien parduodamas moteris, neėmė tik užkietėjusių kriminalisčių. Kitos, beje, irgi turėjo didesnių ar mažesnių problemų su teisėtvarka – gal vagiliavo, gal valkatavo, gal didesnį nusižengimą padarė. Stepėse niekas nešvaisto pinigų nusikaltėliams kalėjimuose maitinti ir saugoti – pardavinėja juos gyventojams. Policija ir prefektas tokiu būdu atsikrato begalės rūpesčių ir papildo provincijos iždą gana solidžiomis pajamomis, o ūkininkai apsirūpina deficitine šiuose retai apgyventuose tyruose darbo jėga. Kalėjimuose tupi tik sunkiausi nusikaltėliai, kuriuos atsivesti į savo namus žmonės bijo. Tokia tvarka vietinius visiškai patenkino, ko negalima pasakyti apie Pakrantės humanistus, tačiau pastarųjų nuomonės čia niekas nepaisė ir nepaisė dėl jų pačių kaltės – kovotojai už žmogaus teises patys save diskredituodavo kaimiečių akyse.

Atlenda koks veikėjas iš sostinės, puola stvarstyti praeiviams už atlapų: nustokit žudę žvėrelius, naudokit drabužiams dirbtinius kailius, pagalvokit apie ekologiją!

Kaimietis gūžčioja pečiais. Na, sumedžioju porą trejetą alveronietiškų lapių, kad žmona ar dukra paltuką pasipuoštų – didelio čia daikto! Ūkiškas fermerio protas niekaip negali suprasti ekologo logikos. Paklauso karštų jo kalbų ir nueina, krapštydamasis pakaušį: iš kur tokių durnių atsiranda? Nejaugi gamta mažiau kentės, jeigu miestiečiai pastatys Stepėje chemijos fabriką tiems dirbtiniams kailiams gaminti, kuris išgaišins ne tik visos prefektūros lapes, bet ir žmones?

Arba atskrenda į apsnūdusį miestelį išsipusčiusi šou žvaigždė, kokia nors pasiutiškai populiari Pakrantės aktorė, plius kovotoja už kalinių teises, susikviečia kaimiečius į aikštę ir plyšoja, užlipusi ant statinės, barbarais, vergvaldžiais žmones išvadina. Kur tai matyta, kad 500-aisiais Vandenio epochos metais klestėtų vergija?!

Kaimiečiai vėl nieko nesupranta. Ir pamaitinti tie kaliniai, ir aprengti, ir gyvena visai neblogai – tikrai geriau už Pakrantės kalinius, sukimštus į ankštas kameras, kur iš neturėjimo ką veikti duoda vienas kitam, atsiprašant, į subines… Ūmesni fermeriai, žiūrėk, ir supyksta. Humanistė atsirado! Dulkinasi visomis “Kamasutros” pozomis savo filmuose, pusės milijardo teležiūrovų akivaizdoje, sugyventinius keičia triskart per dieną, asmeninis ginekologas iš honorarų už jos abortus antrą reaktyvinį lėktuvą praeitą savaitę nusipirko. Stepėje tokią raganą degutu išteptų, plunksnose išvoliotų ir iš kaimo išvarytų, o jinai apie moralę paskaitas jiems rėžia…

Nesugebėjo Pakrantė civilizuoti Stepės. Neprigijo čia humanizmo daigai, nors tu ką. Tikriausiai netinkami sėjėjai sėklas barsto, tačiau kitokių didmiesčiuose nėra.

Po pietų aerodrome įvyko mainai. Už 22 moteris Artiomas atsiskaitė dviem namų tvarkymo robotais ir šešiais dulkių siurbliais. Iš miestelio iškviestas notaras sutvarkė sandėrių dokumentus. Pirkliai susikrovė kontrabandinius lobius į džipus ir išdulkėjo savais keliais. Naujieji moterų šeimininkai pamaitino savo nuosavybę aerodromo kavinaitėje, sulaipino į lėktuvą ir nubirbė į planetos sostinę Melvilį.