Letargo žvilgsnis glaustė šaltą tartum juodo šokolado odą  
Nuogų beržynų rykštėse nupoliruotą rūko gaivališkais pirštais
Į viržių violetinę ramybę blunkančią drėgme sulindusiais
Ir skambinančiais spanguolių vyzdžius apkurtusius sekundų laukimu

Kada dienos paširdžiuose melsvas miglas sudraskė gervių klyksmas
Ir bruknė užsilikusi samanose raudonu aidu ryškiai spiegė tylą  
Iš margaspalvės vasaros - iš saulės cirko palapinių jau sudriskusių
Pažadindama paskutinį laišką parašytą darganotu rudenio pirštu -

Geltoną lapą - šlapę rudeninį beržo drugį
Atsikabinusį ir tupiantį sulipusiais sparnais niūriu šlepsėjimu
Į ten kur vėl drėgmės prigėrę dusliai sutraškėjo šlapios šakos -
Sustojo laikas iki kaulų čiulpų įsismelkusiu rudens kvapu

Letargo pėdos samanų prisotintam rūke įmintos migdosi
Per lapkričio pilkos dienos lyg gervės kaklą lietumi išlietą
Karoliais nusirito spanguolių dar nesunokę kekės  
Kurį pakąs baltoji vilkė - kraujas baltame lašės karčiu raudonu                                    
                                                                                              rūgštumu...                              
                                                                                              


2007-03-28