Septintųjų lietingą vasarį
Pavasariu trenktas buvau.
Savųjų jėgų neįvertinęs,
Jomis su žaibu dalinaus.

Trenktą griausmo prikėlei
Ir į žemę grąžinti bandei*.
Tada dar žolė nebežėlė,
Tik išlydis suteikė jėgų.

Su savim seniai išsiaiškinau
Tą vienintelę priežastį kurti.
Po bandymo gyvą užkasti
Mintimis Tau įrodysiu būtį.

Štai matai – eilėse gyvenu,
Tik tai toks pasrodyt galiu.
Be laiko pražilęs, šliaužiu
Žalioje žolėje tarp eilių.

Ne kritikai brydę palieku,
Netušuoju likimo ženklų.
Kažkam gal padedu kurti –
Tik tiek įsipareigojęs esu.

Atsakyk, gal ir Tu...


* Nutrenką žaibo užkasdavo į žemę,
manė, kad elektros išlydis susigers į ją.