Lyg sausas žemės druskėjimas –
išleidžia dalį tekančio vandens,
kvėpavimas greitesnis iš pavydo,
griaužia man akis maži kristalai.
Saulėje taip dirbtinai jais gėrisi
sąžinė suvargus, jos net skausmas nebegydo.

Ramybės dykumos, taip skurdžiai
nuganytos, vakarais prie žodžių troškinio
iš nuluptų kaulėtų vynuogių kotelių.
Niekas jų neatsodins ir nesukurs
dar vieno jauno lapių pulko
gaudyti trapiems pavasario ereliams,
nors gašlūs žvilgsniai, rodos, pažeme vėl želia.

Ir tu tiki, jog tai vaidint išmokau,
purtydama sausą teksto šaką –
scenoje iš sapno susikurtą nuogą
kartais net atgrasią.
Sunkūs žodžiai nuteka smėliu,
gyvenimą varydami iš proto.
Viskas verčia tykiai juoktis –
taip Dievas scenoje gyvent mane įrašė.