Pilkšvas, apsiniaukęs dangus. Geltonos Miesto plytos. Ir tūkstančiai praeivių kojyčių, šaligatvius plakančių tartum mechaninės moters rankų išlankstyti malūnėliai. Vėl dirstelnu į seną medį... Dabar ruduo. Lapai tuoj tuoj pradės kristi.
Vakar ginčijausi su broliu. Nors ir šįkart norėjom tik padiskutuoti. Kaip kadais. Apie gyvenimo prasmę.
O šiandien namo gryšiu vėlai. Taip vėlai, kad ištiesų tai jau nebebus ši diena. Tačiau į duris visvien paskambinsiu negirtas. Turiu pakankamai valios, kad vaikystės prisiminimai apie girtą tėvą neleistų kilnoti taurelės vikriau už statistinio Rytų Europos daugiabučio nostalgišką penkiasdešimtmetį.
Ko gero, jau būtų pats metas pasakyti, kad santykį su savo žmona vadinu meile. Apmaudu tik dėl to, kad kiti taip nemano.
Į tą seną medį dirstelnu darsyk. Man būtų truputėlį lengviau, jei galėčiau jausti jam pagarbą. Bet, deja, tai būtų kvaila. Todėl akys nukrypsta į dangų. O jis tebėra apsiniaukęs. Ir pilkšvas.
- Turi ugnies? – staiga kažkas palietė petį.
Prisipažinsiu - akimirksniu panorau atsakyti teigiamai. Tačiau tik dviem atvejais iš trijų. Jei veiksmas vyktų maždaug prieš dvidešimt tūkstančių metų. Arba jei klaustų romantikos išsiilgusi moteris iš mano vaikystės svajų.
Deja, atvejis ir ketvirtadienį buvo trečias.
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Nors kartą eilėraštyje tuo suabejojau ir parašiau, kad paskutinis numirė pakaruoklis.
Šiurpulys. Kai pūsteli tooooks vėjelis, kitaip neįmanoma. Hmm... Na... Tiesą sakant, didžiuojuosi savo mėlynomis akimis. Nors plaukai tokie rudi, kad beveik juodi.
Ir vėl vėjelis. Tooooks pat. Sudrebu lyg tas apdainuotas epušės lapelis. Ir stebiu, kaip iš dangaus pabyra dideli, reti, šalti lašai. Jau pats pirmas jų ganėtinai taiklus – taip kiaurai ir nunėrė kruopščiai prieš pasivaikščiojimą sudėliotais plaukais ant viršugalvio.
Antras. Ne ką mažiau sėkmingas. Išsitaškė ant stiklo laikrodžiui, kurį penkiolikto gimtadienio proga padovanojo motina su tėvu.
Galiausiai trečias. Pats taikliausias! Bet jis jau nebeturi reikšmės. Nes mano mintys dabar ten pat, kur buvo spaudžiant šiltą namų durų rankeną. Mintyse aš - su savo dar negimusiu sūnum...