Dar viena užsitęsusi tragedija... Nuobodi ir ne itin tragiška... Ji taip ilgai rutuliojosi, kad, nuskendęs nuoboduly, nebesuvokiau, kur kulminacija, o kur pabaiga. Pabaigos veikiausiai nebūna... Yra toks menas, kurio aš niekada neišmoksiu. Menas apsiriboti. Idealizuotas minimalizmas. Tačiau apsiriboti, mano galva, tam tikra prasme nustoti būti žmogumi. O juo taip norisi likti... Didžiausia vertybė esi tu, bet iš tikro TU nieko nereiški. Suskystėjusių smegenų ir neandertalietiškų poreikių laikmetyje TU – cinikas ir nihilistas. Springdamas bjaurastimi, išmokai būti abejingu, o abejingumas – didžiausia visų laikų nuodėmė. Tas pats netikėjimas. Abejingas – lyg ir negyvas. Kam reikia tavęs? Net sau tapai našta. Nuobodu gyventi pasaulyje, kur tenka kibtis į “šiandien” temstant už lango... Neplanuok ateities! Tik neplanuok ateities! Iš esmės – visa tai šlamštas ir juk negaila šito, bet, numojus į tai ranka, kas gi tuomet lieka?..

***
Ant stalo puodelis kavos, o prieš akis – šlapio sniego apdrėbtas stiklas. Mintys tampa nebepatvarios, jos tirpsta, užleisdamos vietą nuotaikoms. Pastarosios gilesnės ir turbūt tikresnės, tačiau, perkeltos popieriun, man nebepriklauso. Virsta šešėliais ir slapstosi kampuose. Ant kavos puodelio nupiešta saulė. Taip kaip vaizduojama Diurerio graviūrose: su akimis ir burna... Keliskart per dieną puodelį pripildo verdančio turinio ir kantriai laukia, kol jis atauš... Šiandien mačiau jauną simpatišką šunytį. Jis bėgiojo šaligatviu linksmai amsėdamas ir atrodė baisiai įsimylėjęs save. Praeiviai, sustodavę su juo pažaisti, neatrodė įsimylėję save – jie tik neturėjo laiko. Vienas pasilenks, paglostys, pamyluos, nueis...
Stabtelės kitas, vėl paglostys, vėl pamyluos...
Tai, ką parašiau, turbūt siaubingai lėkšta...

***
Kažkas uždegė danguje mažą neramią žvakutę. Kad šviestų naktimis ir mirksėtų. Sako, tai žvaigždė, į kurią tu privalai eiti. Sako, ji velnioniškai toli – kažkur ten, su ūžesiu skrieja juoda negyva erdve. Maža nelaiminga žvakutė. Tik tiek. Suprask...

***
Sunki diena negaluojančiam miestui. Jis niekaip negali nugaišti: dvėsuoja, iki pusės įsiurbtas šlapio sniego ir purvo. Dvėsuoja ir kliedi... Gaila jo, nors jis niekada nebuvo man gimtas. Gaila jo, nors nesusimąstydamas iškeisčiau į kitą kuo toliau nuo čia... Slaptuose kabinetuose kažkas vėl apsikiaulino: šliūkštelėjo į bendrą šventąjį viralą pigesnių svaigalų. Chroniški sapnuotojai bemat pajuto skirtumą, bet suprato ne taip: jie nusprendė sapnuoti visus buvusius ir būsimus išbandymus. Nutarė susiveržti diržus ir iškęsti. Apsikarstė amuletais, nugrimzdo sapnan... Gatvės, namai, pats oras perpildytas isteriško kliedesio: kažkas dainuoja, kažkas seka sakmes apie karą, kažkas atgailauja ir raunasi plaukus... Vieną dieną jiems teks pabusti. Tikiuosi, dauguma jų jau bus negyvi...

***
Medžio viršūnėje kranksi varnas. Pašiaušęs juodas plunksnas prieš vėją ir lietų, jis aušina snapą, sekdamas jiems pasakėčias. Jis porina apie pilką rudens šviesą, siauras gatveles, samanotus pasienius ir ilgesį, apie vėjo suplėšytą dangų, žvaigždžių grūdelius ir triumfališką varnų giesmę, jis porina apie seną dulkėtą žibintą, nutrenktą į tamsiausią palėpės kampą. Jis tuščias, tas žibintas, sukandėjusia dagtim... Naktimis arba kai lyja, jis pasakoja patamsio gaivalams apie šviesą. Ne visi jie supranta, kas sakoma, o jis nemoka paaiškinti. Ir šviesti...

***
Šiandien teko daug vaikščioti. Norėjau nustebti, bet man nepavyko.
Blogai, nes dienos tampa neįsimintinos ir pjauna nuobodulys. Gerai, nes apie visa tai aš jau skaičiau Gogolio ir Saltykovo – Ščedrino raštuose.

***
Nauja diena... Vandens ratilai tylos šuliny... Sunkūs sapnai jau atgulė ilsėtis tamsiame dugne. Nauja diena virš pajuodusių nuo laukimo stogų... Amžinas išganymas, virtęs amžinu prakeiksmu kaskart viską pradėti iš naujo su kvaila viltimi, kad rytoj šito daryti nebereikės... Išgvėrusi, be trenksmų ir minties, ji verčia vilkti pajuokos jungą, kuris, vakare nukritęs, naktį jau sapnuojasi kaip prasmingumo viršūnė. Šviesos!!! Naktį mums taip trūksta šviesos – bejėgiams minkštiems padarams tarsi gėlytėms norisi išganingo saulės spindulėlio. Tegu dulkėto, tegu šykštaus – tegu! Leiskite mums dar pažvelgti į saulę, leiskite vėlei apgauti save, pažadant sekti gerais pavyzdžiais. Mes ištaisysime visas klaidas, sutvarkysime sumizgusius savo gyvenimus išdžiovindami juos prieš geranoriškumo židinį, mes sudėliosime žaisliukus į lentynėles ir būsime tikri cacos geručiai, šelmiai neūžaugos, bukapročiai ar intelekto kometos... O iš tikro leisime vedžioti save ir toliau, pažadus vėl pasilaikydami tamsiai nakčiai.

***
Namo stogas tarsi kilimu dengtas smala. Žingsniai minkšti ir begarsiai. Labai stiprus vėjas – dešimčia šunų inkščia laiduose ir antenose... Nuo stogo atsiveria vaizdas. Miesto akys... Tūkstančiai balų... Jos meldžia pagalbos, bet aš negaliu joms padėti, galiu tik žvelgti į jas ir dalintis klaikų jų ilgesį.
Ar čia kada nors bent kas nors buvo tikra? Prieš keturis, prieš septynis šimtus metų?
Ar čia visada buvo tik taip?

***
Pavojinga diena. Visatoje teka gausybė juodųjų mėnulių. Gimę po arklo ženklu bus girti ir irzlūs. Saugokis ir nesipainiok jiems po kojomis.

***
Ar klausėtės kada, kaip įsipainiojęs medžių šakose vaitoja vėjas? Kaip smaugiamas šuo inkščia… Tarsi nelaimėlis nužemintai šaukiasi pagalbos. Erdvės...
Tas pats jūrų valdovas ir viešpats, gimstantis debesuotose kalnų viršūnėse...

***
Vakaras... Žiemojimo iliuzija... Sena knyga ir viduramžių muzikos įrašai... O prieš tai dar buvo gatvės – šlapios ir klaidžios... Ir ilgesio šypsena...

***
Šimtmetį nesiprausęs išminčius buvo apsėstas musių: jos zyzė virš išminčiaus galvos tarsi šventojo nimbas, tačiau išminčius jų nematė. Jis pasigardžiuodamas siurbė alų kartkarčiais geraširdiškai apsidairydamas ir tyliai tviskėjo pasaulį perpratusio pajaco šypsena. Tąkart kažkodėl pagalvojau, kad, išmokęs taip šypsotis viską jau būčiau pasiekęs ir liktų tik nusižudyti... Nuo nikotino pageltęs išminčiaus smilius kas penkios minutės paliesdavo skaudantį smilkinį ir spustelėdavo melsvą po oda išsišovusią gyslelę. Išminčiaus akys palaimingai užsimerkdavo, tačiau skausmas grįždavo, o smilius vėl atsidurdavo ant stalo. Iki istorinės sentencijos apreiškimo dar buvo likę apytiksliai penkiolika minučių ir visą tą laiką jis kiurksojo tylomis, tik lūpas bjaurojo ta gaiži pajaciška šypsena. Virš išminčiaus galvos kabojo zyziantis nimbas, kampe dusliai mykė stimpanti šliundra, du šešėliai springdami rypavo vienas ant kito peties... Išminčiaus smiliui trečią kartą paliečiant smilkinį, aš jau buvau įsitikinęs, kad užtektų tik nusičiaudėti ir visas tas vaizdas pabirtų tūkstančiu šukių. Tada išminčius tarė: “Bijoti beprasmiška, nes nėra pabaigos...” Ir jo akys nušvito. Nušvito ir manosios. Tikrai nežinau kodėl, bet tąkart viskas pasirodė be galo paprasta, šviesu ir aišku: ir lipnūs staleliai, ir šliundra, ir šešėliai, ir musės, ir aš...

Kūrinio pabaiga.
Dėkoju visiems skaičiusiems :)

Trumpa informacija:
Kūrinio žanras: apysaka;
Kūrinys išleistas 1999 metais, leidykloje "Discens" Šiauliuose.