ALVERONAS (14)

Vakarai po kupolais trumpi, dirbtinė saulė palaipsniui gesinama maždaug pusvalandį, kad tamsa neužkluptų žmonių iš netyčių. Visiškai tamsu nepasidarė – alėjas ir vilų kiemus apšvietė žibintai, o centrinis kvartalas žaižaravo ryškiomis iškabomis.

Tadas su Fatima leido laiką svetainėje, prie spragsinčio židinio ir nė nepastebėjo, kai Simona įžengė į kambarį. Paskui Tadas kažką pajuto, atsisuko. Simona stovėjo atsišliejusi į durų staktą ir tylėjo.

- Na? Ką papasakosi?

Tyla.

Gelgaudas pakilo, paėmė ją už rankos, atsivedė prie sofos, pasodino.

- Į Mirą šiandien buvo atvykusi Judita Haivort. – prakalbo pagaliau Simona tyliu, prislėgtu balsu.

- Atsipūsk. Turbūt visai nuo kojų nusivarei, lakstydama iš kupolo į kupolą… Žinau, kad atvyko. Mačiau per naujienų laidą. Kokia žiežula! Būtent taip įsivaizdavau raganas, kai vaikystėje senelė sekdavo pasakas prieš miegą. Negražu, aišku, šitaip atsiliepti apie moterį, betgi ji pati savęs moterimi nelaiko…

Pliaukšdamas visokius niekus, Tadas nuavė jai batelius, užkėlė kojas ant sofos, pakišo pagalvę po galva. Simona buvo mirtinai pavargusi, išsekusi, subliuškusi, visiškai apatiška – beveik kaip vakar vakare.

- Ji turėjo sakyti kalbą mitinge. – tyliai pratarė.

- Bet mitingą kažkodėl atšaukė ir ji skubiai išsinešdino iš Diomedo. Ką gi, tokio sutikimo, kokio ji čia susilaukė, šiltu ir draugišku tikrai nepavadinsi. Niekam ji čia neįdomi, niekam nereikalinga – pažėrė savo idėjų sėklas tarsi ant asfalto – jokių šansų, kad bent viena įleis šaknis. Nori kavos?

Simona linkterėjo.

Tadas atsisuko link židinio, paprašyti, kad Fatima užkaistų arbatinuką, bet toji tik susiraukė ir burbtelėjusi “einu miegoti” pasišalino.

Velniava… Tik pavydo scenų tetrūko. – susierzino Tadas. Teko pačiam leistis į virtuvę. Užkaitė virdulį, pritepė lėkštę sumuštinių, sumetęs, kad teroristė iš to pasiutimo turbūt bus užmiršusi pavalgyti.

Ištuštinusi lėkštę, išlesiojusi trupinius, išmaukusi tris puodelius kavos, Simona prisiglaudė prie jo, apsikabino.

- Ačiū. Atleisk, kad neįspėjau, priverčiau jaudintis. Būtum neišleidęs, jei pasakyčiau, kur einu.

- O kur ėjai?

- Žiūrėjau, ką tik pabudusi, žinių laidą ir staiga pamačiau ją…- tyliai pasakojo Simona. – Pamačiau ekrane tą besivaipantį snukį… O tada… Nežinau, gerai nė neprisimenu… Viskas, kas manyje buvo susikaupę per visą tą laiką, tarytum sprogo.

- Visada buvai ūmi, bet kad šitaip sukvailiotum… - Tadas nė nemanė jos guosti, užjausti, ar, juo labiau, teisinti. Blaivus, racionalus, net ciniškas politiko protas negalėjo pateisinti kvailo, visiškai nenaudingo ir netgi savižudiško poelgio, o širdis tuo labiau neieškojo pateisinimo ketinimui įvykdyti žmogžudystę.

- Aš norėjau ją užmušti.

- Gaila, kad persigalvojai. Juk taip šaunu pilti spindulį žmogui į snukį.

Simona papurtė galvą.

- Aš nepersigalvojau. Man tiesiog nepavyko.

- Nes Judita Haivort nenorėjo mirti, todėl pasislėpė ambasadoje. Kokia bjaurybė! Visai sąžinės neturi.

Simona vėl papurtė galvą.

- Aš laukiau jos prie ambasados, į kurią sugrįžo po spaudos konferencijos Imperatoriaus rūmuose. Praėjo pro pat mane, vos už trijų ar keturių metrų. Tereikėjo paspausti mygtuką ir…

Dievulėliau! Ji vis dėlto prisikasė iki tos raganos! Ir dar kur – prie ambasados, kur pilna apsaugos… Gerai. Tiek to, – sudraudė pats save. – Nėra ko šiurpinti savęs mintimis apie tai, kas galėjo atsitikti, jeigu…

- Dėkui Dievui, užteko protelio nepaspausti mygtuko. – atsiduso.

Simona staiga apsiašarojo.

- Aš negalėjau… Vos pamačiau, išlipančią iš vimano, išsitraukiau iš kišenės ranką su spinduliosvaidžio kastetu, nusitaikiau… Jau norėjau šauti… Po velnių! Aš niekaip negalėjau paspausti to prakeikto mygtuko! Neprisiverčiau! Tarsi kas pirštus būtų sugipsavęs!

- Tai ko dabar dūdas paleidai?

- Vis tiek ją sudorosiu! Jeigu ne čia, tai kitur. – šniurksėjo nosimi Simona.

- Ir ką – ramiau pasidarys, kai ją nudėsi?

- Žinoma.

Gelgaudas nusijuokė.

- Ne, vaikuti. – papurtė galvą. – Nepasidarys ramiau. Toks linksmas gyvenimėlis prasidės, jog nebeturėsi kur dėtis. Kalbu ne apie farus ir teismą – apie tave pačią. Nuo savęs ir savo nusikaltimo niekur nepasislėpsi. Iki senatvės ta apanglėjusi ragana tave lyg šmėkla sapnuose persekios. Še… - padavė taurę vyno. – Atsipalaiduok.

Kokią valandą abu nesikalbėjo. Tadas spoksojo į komunikatoriaus ekraną, kažkokiu filmu susidomėjo. Simona – į liepsnas židinyje.

- Atvėsai? – pagaliau nutraukė tylą Tadas, kai filmas baigėsi.

- Taip.

- Gal dabar papasakosi už ką ketinai ją nudėti?

- Ji nužudė mano tėvą ir dukrą.

- Kas tau sakė?

- Iškrypėlės, kurios vakar mane užpuolė.

- Maža kas ką tau pasakė?

- Būtent Juditos Haivort žmonės organizavo skandalą Vilniuje.

- Turi įrodymų? Patikrinai? – nusišiepė Tadas ir atsiduso. – Moterys… Žinai, kuo skiriasi moterys teroristės nuo vyrų teroristų? Jos daugsyk žiauresnės ir žioplesnės. Vyras, prieš ką nors užpuldamas, pirmiausiai iki galo išsiaiškina, ar tą puola. Paskui numato kelius atsitraukimui. Ir tik rada imasi darbo. O moterims viso to nereikia. Pripūsk bobelei miglos į akis, užmauk ant riešo spinduliosvaidį ir ji tau pusę miesto ištaškys, apimta pasiutimo.

- Ačiū už komplimentą.

- Dar ne tokių nusipelnei. Keršytoja atsirado! – supyko Tadas. – Kuriems velniams tau vakar reikėjo to cirko? Nejau nešovė į galvą paklausti manęs apie Vidugirio įvykius? Gal aš žinau daugiau apie tai?
Gal Zverevas kažką iškniso? Gal pats buvau Vidugirin nubraukęs?

Simona sužiuro į jį išplėtusi akis.

- Tu ten buvai?!

- Ten mano tėviškė. – priminė Tadas. – Ir jeigu nebūtum vaidinusi nelaimingiausios moters pasaulyje, aš tau dar vakar būčiau perdavęs linkėjimų nuo Gabrielės.

- Tadai!

- Ji dabar pas Nomedą gyvena. Kaukaze. Prie jūros. Išvežiau iš Vidugirio, nes ten nebuvo kam ją prižiūrėti.

- O Dieve!
piratas