Senas Profesorius rašė traktatą apie mirtį...
           Savo darbo temos pasirinkimu jis nustebino ne tik Mokslinę Tarybą. Jis nustebino visą žmoniją.
           Visuomenėje, kurioje jis gyveno, niekas nebemirdavo. Kaip, beje, niekas ir negimdavo. Čia žmonės tik sendavo ir atjaunėdavo.
           Moterys jau seniai prarado sugebėjimą gimdyti vaikus. Jos dirbo savo darbą, nežinojo, kas yra šeima ir vaiko verksmas. Vaikų planetoje taip pat nebuvo. Tai buvo neracionalus amžius, į kurį protingi planetos gyventojai niekuomet negrįždavo.
           O visuomenė buvo ideali. Visi jos nariai buvo pilnaverčiai, gabūs, darbštūs žmonės. Dešimtį metų Medicinos Akademija leisdavo jiems senti, o po tų dešimties kiekvienas atvykdavo į Centrą, kur jam buvo grąžinamas tas amžius, kurio pats žmogus pageidavo.
           Dauguma planetos gyventojų buvo jauni- 20- 35 metų žmonės, ir jau daug tūkstančių metų jie laikėsi šito amžiaus.
           Kai pabosdavo tie patys veidai, žmonės išvykdavo į kitus žemynus, kur vėlgi gyveno tie patys, niekada nepasenstantys žmonės.
          Kai Profesorius pirmą kartą paskelbė Centrui, kad atsisako atjauninimo, jam buvo 45- eri metai.
          Centro vadovybė nustebo. Iš pradžių, pirmo impulso pagauti, jie nusprendė uždrausti Profesoriui jo sumanymą. Bet planeta jau seniai buvo laisva, ir jos gyventojams niekas nebuvo draudžiama, todėl, po ilgų ginčų Profesoriui buvo leista senti toliau, nors slapta ir tikintis, kad dar po dešimties metų jis pats pakeis savo sprendimą.
          Kelis metus tai buvo savotiška planetos sensacija. Profesorių laikė drąsuoliu, metusiu iššūkį senatvei, kai kurie- pamišėliu, nežinančiu, ką darąs, dar kiti- tiesiog drąsiu eksperimentatorium.
          O jis buvo tik pavargęs žmogus. Pavargęs nuo savo tūkstantmečius trukusios jaunystės, nuo darbo, nuo bendravimo su vis tais pačiais žmonėmis, pagaliau- nuo savo nemirtingumo.
           Žmonės jau buvo pamiršę žodžius „gimimas“ ir „mirtis“. Nė vienam jie nieko nesakė ir reikėdavo daug aiškinti smalsuoliams, užsimojusiems išsiaiškinti, apie ką naujasis Profesoriaus darbas.
           Kai pagaliau suvokdavo, ką reiškia „mirtis“, vis tiek likdavo neaišku, kokia darbo prasmė.
           O Profesorius dirbo. Išstudijavo tūkstančius mirties aprašymų senuose literatūros kūriniuose, peržiūrėjo šimtus kino juostų, archyvuose sužinojo ir aprašė viską, kas galėjo būti mirties priežastis: ligas, elektrą, automobilius, stichines nelaimes, karus, žmogžudystes, komplikuotus gimdymus, laukinius žvėris, nuodus, radiaciją, savižudybes, narkotikus, vandens telkinius, ugnį, senatvę, nelaimingus atsitikimus ir taip toliau...
            Juo  daugiau jis rašė, tuo labiau stebėjosi: tiek amžių pragyvenęs visuomenėje, kur žmogus buvo apsaugotas nuo bet kokios mirties, jis negalėjo patikėti, kad tada buvo milijonai galimybių žūti anksčiau, nei likimo  skirta. Vadinasi, žmogus gyveno nuolatinėje mirties baimėje? Bet- atleiskit!- koks gi tai gyvenimas? Tai pjudomo žvėries bėgimas nuo medžiotojų į ugnį. Tai- baisus košmaras, o ne gyvenimas. Ir sunku buvo Profesoriui patikėti, kad taip gyvendami žmonės dar sugebėjo kurti. Kurti! Nors...Daugumos jų kūrinių leitmotyvas vėlgi buvo Mirtis...
               Galbūt, trapus laikinumas vertė rašyti, eiliuoti, kurti muziką ir kitus menus, kurie primintų kūrėją. Gal tai buvo tiesiog amžinybės nuojauta? Juk dabar, nemirtingoje visuomenėje, niekas nieko nekurdavo.
               - Kodėl jūs, Profesoriau, nerašote apie gimimą? Juk tai daug prasmingesnė tema?- klausinėjo smalsuoliai.
               - Gimimo aš niekuomet nebepamatysiu ir nebepatirsiu. O mirtį...  
               - Jūs pavojingas visuomenei. Jei kiekvienas pavargęs griebsis mirties kaip vienintelės išeities, greit mūsų planetoje nebeliks žmonių!    
               - Aš to neneigiu,- atsakydavo Profesorius.- Galų gale žmonės pavargs nuo amžinybės. Jie mirs nuo amžinybės. Tai dar neaprašyta, mano paties atrasta mirties priežastis...          
              
                Profesoriui sukako septyniasdešimt devyneri metai. Visi tik ir kalbėjo apie tai, kad traktatas jau baigiamas, ir kad Profesorius vis delsia jį viešai paskelbti, sakydamas, jog jam trūksta dar vienos esminės detalės.
                Žmonės laukė. Iš Profesoriaus namų nieko nebuvo girdėti, ir ta tyla visiems pagaliau pasirodė keista ir įtartina.
                Grupė žmonių iš Centro nutarė aplankyti senąjį ir sužinoti, kodėl jis niekur nesirodo.
                Peržengę kabineto slenkstį, žmonės apstulbo- Profesorius sėdėjo sustingęs  krėsle, užsikniaubęs ant rašomojo stalo. Po jo galva buvo matyti aplankas su užrašu „ Mortui vivos docent“ .
- Ar tai ir yra ta esminė...?- nedrįso užbaigti klausimo vienas iš žurnalistų.      
- Atrodo, taip...