Koks gražus pavasaris aplink,
Kai visi su gėlėmis kažkur tai skuba.
Štai ir aš prisėsiu čia – Tu pasislink,
Padedu ant žemės savo dailų rūbą.

Kiek pavasarių tu rūpinais manim,
Kiek kasų Tu man rytais supynei.
Dalinais ir liūdesiu savu, na ir mintim,
Nuo nelaimių, nuo tamsos mane apgynei.

Jei ir bus dar žodis kada nors gražus,
Tai m a m a visvien daug kartų bus gražesnis,
Nes tik ji supranta mus jau ne mažus,
Ir vaikelis jos kas dieną vis meilesnis.

Baltą rožę savyje Tau auginu,
Tik spyglius nuo jos visus nurinksiu.
Tavo šventą vardą, mama, vis menu,
Ir kartosiu amžiais – neaptingsiu.

Tavo meilė angelu atskries
Net tada, kai tavęs nematysiu.
Mano širdį jauną ji ranka palies,
Pakentėk truputį, aš jau greit sugrįšiu!