aš atsikėliau mieguose, kai saulė laižė rytą,
o klegesys manų balsų klajojo pažeme,
ir vos paverkus rasomis, mamyte,
aš rankų pagalvėlėmis liečiau tave,

dar silpną ir gaivališkai išvargintą
skaičiau, užrašinėjau tulpių knygose,
kur niekas puslapių tuščių negarbina,
tik kvepinasi kūno šiluma,

ir aš uosle apdovanota kvėpinau gėles,
kurios tik tavo rankose jausmais pražysta,
žinojau, tavo pėdų įspaudai toli nuves,
kur ant suklydusių Dievai nepyksta,

kur tylūs uostai lydi burių šauksmą
į jūrų viesulus, nežemiškus vargus,
bet jeigu mano saulė ne ryte išauštų,
žinosiu, kad išauš vėliau, tamsos nebus,

o jeigu šydai prisižaistų naktimis,
aš tavo veidą šviesuliu laikyčiau,
ir jei netyčia siluetai kristų,
tik mūsų gyvastys laike išgytų.