“Simona ir Beatričė Feldbuš. Seserys dvynės. Amžius – 24 metai. Penteselėjos Moterų Respublikos pilietės. Į Heilio Imperiją įvažiavo pateikusios turistines vizas, išduotas Imperijos konsulate Mėnulyje ( Saulės sistema ). Iki arešto gyveno Imperijos sostinėje Miroje, po Pušyno kupolu, viloje Nr. 11.

Kaltinamos ponios Simonos Houp, Tarpjūrio pilietės užpuolimu ir pasikėsinimu prievarta atlikti iškreipto pobūdžio lytinius santykius (homoseksualizmas). Kaltinimas paremtas pono Nikitos Obuchovo, vilų po Pušyno kupolu savininko ir dar keturių šio kupolo gyventojų parodymais. Visi šie žmonės skirtingu laiku buvo matę suimtąsias ištvirkaujant viešoje vietoje.

Tiesioginių įrodymų, jog suimtosios iš tikrųjų kėsinosi į ponios Houp orumą nėra, todėl kaltinimas atmestas.

Dėl užpuolimo ir sumušimo ponia Houp suimtosioms pretenzijų neturi.

Dėl šių priežasčių Imperatoriškasis Teismas paneles Simoną ir Beatričę Feldbuš paleido iš areštinės, priteisęs 500 kronų baudą už ištvirkavimą viešoje vietoje ir įsakydamas per 24 valandas palikti Heilio Imperiją”.


Ankstyvas rytas. Fatima dainuoja duše, o Tadas, tebegulėdamas lovoje, skaitinėja per naktį komunikatoriumi gautą korespondenciją. Pastarąją žinutę jam atsiuntė vietinio monarcho Guptos policijos šefas. Guptos įsakymu, policija pažadėjo informuoti aukštąjį imperijos svečią apie tyrimo eigą.

Tadas dar sykį perskaitė žinutę.

Paleido…

Kokie idiotai! Kaip trūksta čia Zverevo saugumiečių… Nutiktų tokia istorija Tarpjūryje – lesbietės šiąnakt būtų išpasakojusios Zverevo kaulalaužiams ne tik šio, bet ir dviejų ankstesniųjų savo gyvenimų biografijas iki paskutinės smulkmenos. O šitie – iš šalies deportavo, kvailiai neraliuoti.

Penteselėja. Labai girdėtas pavadinimas. Penteselėjos Moterų Respublika – unikumas pasaulio politinėje arenoje, pirmoji ir, duok Dieve, paskutinė feministinė valstybė, pavadinta legendinės amazonės vardu. Hm… Labai įdomu… Dvi turistės-feministės staiga nei iš šio, nei iš to įsisiautėja, užpuola vilos kaimynę… Kažkoks absurdas. Be to, paprasto užpuolimo versiją griauna kliedinčios Simonos pažadas ištaškyti kažkokiai raganai smegenis, nes dabar jai, Simonai, nebėra ko prarasti. Kas toji ragana? Gal tai ta, kuri užsiundė lesbietes? Ir kas tokio baisaus atsitiko, jeigu Simona nuo vakar vakaro nebeturi ko prarasti?

Šitiek klausimų, o tie asilai išgrūdo amazones iš šalies. Gaudyk dabar vėją laukuose.

Na, nieko. Lesbiečių nebėra, bet liko Simona. Šiandien pat turės pasiaiškinti, reikia tik palaukti kol atsikels.

Visgi būtų įdomu sužinoti, kuo čia dėta Penteselėja.

Dieve mano, ir sugalvok tu man tokį absurdą – moterų valstybę! Ne moterų valdomą, ne matriarchatą, kur moterys, kaip senovės laikais, griežtų pirmuoju smuiku, bet grynai moterų. Vien moterų. Visai be vyrų. Iki ko galima nusiristi, pasiklydus utopinių teorijų labirintuose, pademonstravo Tamsioji Epocha su visais jos fašizmais, bolševizmais, trimis pasaulinėmis skerdynėmis ir visišku moraliniu išsigimimu, kai visuotinai įsigalėjo liberalusis kapitalizmas ir į visišką anarchiją nuslydusi demokratija. Rodos, žmonės turi iš ko pasimokyti, tereikia istorijos vadovėlį atsiversti, bet ir vėl gyvuoja kosmose demokratijos, vėl kelia galvas feministės ir dar bala žino kas.

Po visą Paukščių Taką sklando kraupūs gandai, jog Penteselėjoje užsiimama tokiais nusikaltimais prieš žmoniškumą, kaip žmonių klonavimas. Ir toli gražu ne eksperimentiniu lygiu. Kai gerai pagalvoji, juk turi jos kažkaip daugintis.

Tadas prisiminė vakar sudorotas lesbietes. Seserys dvynės ar klonės? Nejaugi iš tiesų jos yra kažkokios seniai kapuose sukirmijusios moters kopijos? Ar galima šitaip atsiradusį sutvėrimą pavadinti žmogumi? Žinoma, galima. Juk klonas irgi turi sielą – energetinį darinį, tikrąjį žmogaus “aš”, kuris keliauja iš vienos inkarnacijos į kitą, keisdamas fizinius kūnus tarsi drabužius. Kokia prasmė serijiniu būdu štampuoti identiškus kūnus, jeigu gamta juose vis tiek apgyvendins skirtingas sielas, skirtingus žmones su skirtingais “aš”? Gamta pati sukūrė naujo, pilnaverčio žmogaus atsiradimo šiame pasaulyje procesą ir bet kokie mėginimai jį “patobulinti” baigiasi taip pat liūdnai, kaip bet kuris kitas gamtos “patobulinimas”. Maitrėjos šalys seniausiai išmetė į šiukšlyną visas dirbtinio apvaisinimo ir, juolab, klonavimo technologijas. Viena priežastis grynai finansinė – mokslininkų žaidimai gana nepigiai kainuoja ir nėra reikalo švaistyti lėšas kvailystėms, kai valstybėje gyvena milijonai moterų ir vyrų, kurie be jokių mokslininkų sugeba duoti naujam žmogui gyvybę. Antra priežastis rimtesnė – monarchas rūpinasi tautos psichine ir fizine sveikata – tai jo, kaip valdovo, pareiga. Kuriems galams Mantui Gaudriui reikalinga paliegėlių tauta? Kad būtų ką veikti genetikams? Galų gale, ir patys mokslininkai šiandien nelabai trokšta, jog jų į pasaulį paleistas luošys ateitų pas juos po kokių 20 metų ir spjautų į veidą, šitaip atsidėkodamas už visas kančias ir sumaitotą likimą. Visokių, žinoma, mokslininkų pasitaiko, tačiau su morale susiję reikalai šiais laikais, visgi, geresni nei XXI-ąjame amžiuje.

Neklaužadoms sutramdyti egzistuoja Mokslo Kontrolė ir Budriųjų Ordinas, tačiau dar niekad nebuvo tokio draudimo, kurio nebūtų įmanoma apeiti ar paprasčiausiai nepaisyti. Sinodas, Mokslo Kontrolė ir Budrieji toli gražu nėra tokios visagalės ir visamatančios organizacijos, kaip pačios save reklamuoja. Jas irgi galima mulkinti ir netgi įbauginti. Gaudrys jau ne pirmus metus erzina Sinodo apkiautėlius savo chuliganiška politika, kuria net Makiavelis pasibaisėtų, tačiau titulo iš jo kaip neatima, taip neatima. Ir neatims. Prisibijo pasekmių. Gaudrys hierarchams niekad negrasino – tai būtų neprotinga. Tarp paprastų žmonių tokio valdovo populiarumas kristų iki nulio – žmonės gerbia žynius. Pagaliau, jis ir nekovoja prieš Sinodo instituciją kaipo tokią, jį tik erzina dabartiniai Sinodo vadai. O su jais kovojant, pakanka netiesioginių išpuolių, pavyzdžiui, visai neseniai jis finansavo daugiaserijinio filmo pastatymą apie visiems gerai žinomą Henriką Liūtą, viduramžių vokiečių karalių, iš kurio popiežius už nepaklusnumą atėmė karūną. Labai pamokanti istorija, žvelgiant paprasto žmogaus akimis. Filmas negriauna Sinodo – šiuolaikinio karūnų dalintojo ir atiminėtojo – autoriteto. Niekas neprikibs, kad Mantas Gaudrys varo antisinodišką propagandą, klibina tikėjimo pamatus. Kita vertus, istorija apie nukarūnuotą karalių turi tęsinį, kuris filme neparodytas, bet kurį, be abejo, žino išsilavinę žyniai. Henriko ir popiežiaus konflikto tęsinys buvo toks: vokietis atžygiavo į Romą, sumalė popiežiaus armiją ir baisiai pažemino pontifiką prieš visą pasaulį, jėga privertęs sugrąžinti karūną.

Penteselėja irgi gali duoti panašių signalų: nesikiškit, nevarykit mūsų į kampą… Ir toliau varo nusikaltėlišką politiką, kaip savo maištingą politiką varo Mantas, dėl to užsitarnavęs netgi šiais laikais vis dar baisią Hitlerio pravardę. Tiesa, atidžiai sekdamas didžiųjų šalių žiniasklaidą, Gelgaudas spėjo pastebėti, kad „hitlerinė“ propagandos banga jau slopsta. Žurnalistams nusibodo kartoti tą patį per tą patį, pasimėgavo skambiomis, šiurpiomis frazėmis ir ėmėsi įdomesnių temų.

Beje, apie Hitlerį… Galima ne tik grasinti, bet ir mulkinti. Hitlerio naciai pristeigė koncentracijos stovyklų, išrūkė pro krematoriumo kaminus milijonus režimo priešininkų ir “nepilnaverčių” žmonių. Pabėgėliai iš Vokietijos bandė pasakoti pasauliui, kas ten dedasi, bet niekas jais netikėjo. Juk tikrai sunku patikėti, kad pačiame civilizuotos Europos viduryje, poetų ir filosofų krašte, gali vykti tokios baisybės. Atvyko kelios tarptautinės komisijos, naciai parodė joms pavyzdines stovyklas, pademonstravo, kokiuose vos ne kurortuose laikomi kaliniai. Apmulkino patiklius vakariečius, 10 metų vedžiojo tuos civilizuotus kvailelius už nosies. Tikrąjį nusikaltimų mastą pasaulis suvokė tik Vokietijai pralaimėjus karą, kai nugalėtojai savo akimis pamatė mirties fabrikus.

Ar neatsitiko taip ir su Penteselėjos žmonių klonavimo fabrikais?

Vargšės. – Tadas vėl prisiminė klones. Ką jos kaltos, kad gimė šalyje, kurioje valdžią užgrobusios nevisprotės kelis milijonus moterų privertė gyventi nenormaliame, iškreiptame pasaulyje? Psichiškai ir fiziškai suluošinta tauta, kurią išnaudoja, iš kurios darbo turtus kraunasi saujelė kuoktelėjusių feminisčių – taip vadinama Penteselėjos Moterų Revoliucinė Taryba.

Iš vonios sugrįžo Fatima.

- Tu dar lovoje?

- Skaitinėju žinutes, mąstau…

Atšlepsėjo visa šlapia iki lovos, prisėdo ant kraštelio…

- Tavo eilė į dušą.

- Tu geriau apsirenk, nes mudu iki vakaro iš čia neišlįsim. Lova – dušas, dušas – lova…

- Apie ką galvojai?

- Pameni, pasakojau apie Penteselėją?

- Fui… Nenoriu pradėti naujos dienos mintimis apie iškrypėles.

- Ką manai apie tokią valstybę?

- O ką aš galiu manyti? – Fatima gūžtelėjo pečiais. – Pasaulis vystosi evoliucijos keliu, o revoliucija – tai tik beviltiškas bandymas užtvenkti ramiai tekančius Istorijos vandenis ir nukreipti juos kita vaga. Tačiau Istorija – pernelyg galinga tėkmė, kad ją pažabotų toks menkas Visatos kirminėlis kaip žmogus, todėl viskas galiausiai baigiasi tuo, kad ji vis tiek pralaužia užtvanką ir sugrįžta atgalios į seną vagą. Tik, štai, tokio žmogaus pasigalynėjimo su Istorija padariniai siaubingi – kiek sugriovimų, kiek aukų jie atneša ! Atvirai kalbant, aš nesuprantu, kaip išvis gali atsirasti žmonių, kurie, žinodami prieš tai vykusių revoliucijų liūdną patirtį, vis tiek tūno kažkur pogrindyje ir ruošia naujų užtvankų projektus. Kai kam tikriausiai baisiai malonu teoriškai postringauti apie tokį didingą, grandiozinį įvykį kaip revoliucija, ypač jei jie beveik nieko apie tai neišmano praktiškai.

- O kas išmano praktiškai?

Čigoniukė kurį laiką patylėjo, formuluodama mintį.

- Man rodos, didingoji Penteselėjos moterų revoliucija niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos, kada nors vykusios Žemėje ar kosminėse šalyse. Kad ir už kokias kilnias idėjas būtų kovojama, viskas baigiasi ta pačia tragedija. Iš revoliucionierių masės galiausiai iškyla nauji tironai, palyginus su kuriais, nuverstieji despotai buvo tikri angeliukai su baltais sparneliais. Iš Rusijos carą nuvertusių politinių avantiūristų, driskių ir padugnių minios iškilo monstrai, kurie išskerdė kone penktadalį tautos ir 70 metų terorizavo visą pasaulį. Tokia buvo aukščiausia komunizmo ideologijos stadija. Tokia pati ir Penteselėjos revoliucijos baigtis. Aukščiausia ir paskutinioji feminizmo stadija: atsikračius “engėjų” vyrų, paėmus valdžią šalyje, į viršų kelią prasiskynė pačios aršiausios, pačios nuožmiausios furijos, kurios suteikė milijonams paprastų šalies moterų laimę būti konvejeriniu būdu štampuojamomis lesbietėmis ir onanistėmis…

- Hm... Nuostabu. Tu čia dabar šitą teoriją sugalvojai?

- Prieš porą metų, kai pirmąsyk perskaičiau knygą apie feminizmą. Paskui daug mąsčiau apie tai. O
ką?

- Paskirsiu tave savo patarėja vietoje tų asilų, kurie, turėdami kišenėse po tris diplomus, nesugeba suregzti sklandžios analizės.

- Užsek. – atsuko jam nugarą Fatima.

Tadas raukydamasis spragtelėjo liemenėlės segtuką. Kvailas, žinoma, jausmas, bet negalėjo pakęsti, kai Fatima rengiasi. Atrodė, tarsi sulig kiekvienu apsivilktu drabužiu jinai nuo jo tolsta ir svetimėja.

- Kelkis, Tėtuk, nes tikrai iš miegamojo šiandien neiš… chi chi chi… nekutenk!.. Reikia pusryčius pagaminti… Tėtuk, na, prašau… o-o-och! Kai tu šitaip darai, aš…

Apsirengė pagaliau ir išėjo, tačiau po poros minučių vėl sugrįžo, kyštelėjo galvą į dušo kabiną.

- Klausyk, Tėtuk, tavo draugužė kažkur prapuolė.

- Pfui… tfu… - nusispjaudė vandenį nuo burnos Gelgaudas. – Ką reiškia prapuolė?

- Žvilgterėjau į jos miegamąjį, norėjau pažadinti, juk nepatogu šeimininkauti svetimoje virtuvėje… O miegamasis tuščiais. Viskas sujaukta, suversta, tarsi kažko skubiai ieškota. Kampe – paliktas įjungtas komunikatorius, transliuojantis vietinių naujienų kanalą…

- Velnias! Pakviesk apsauginių vadą!

Atskubėjęs vadas pranešė besirengiančiam Tadui, kad vilos šeimininkė prieš valandą patraukė alėja, vedančia link centrinio kvartalo. Tikriausiai nutarė apsipirkti.

- Surask ir atvesk.

Po dvidešimties minučių pulkininkas raportavo, jog Simonos Houp po Pušyno kupolu nėra. “Taigos” šeimininkas Nikas sakė matęs, kaip ji nusileido į metropoliteno stotį.

- Asilas! – įsiuto Tadas. – Velniams tokia apsauga, kuri nieko nesaugo?

- Bet, Jūsų Šviesybe… - sumišo legionierius.

- Ką – “Šviesybe”?! Ko šviesybiuojies, žioply nelaimingas?! Juk JĄ, o ne MANE vakar užpuolė! JOS,
o ne MANO vilą saugai!.. Gerai. – nuleido balsą taip pat staigiai, kaip ir pratrūko. – Surask ją mieste ir atvežk čia, net jeigu priešinsis… Dieve, kokia kvailė… Nejau nesupranta, koks rimtas pavojus gresia? – vėl prisiminė Zverevo žinutę.

- Bus padaryta, Jūsų Šviesybe!

- Daryk.

Karininkas nukurnėjo pas savo legionierius – komanduoti. O Tadas su Fatima nukulniavo namo, į savo vilą – pusryčiauti.

- Gal šiaip su kokiais reikalais į miestą išvažiavo? – pasiguodė ir Tadą pabandė paguosti Fatima, tepdama virtuvėje sumuštinius.

- Duok Dieve.

- Kas tave šitaip išgąsdino?

- Vakarykštis jos pažadas ir prisiminimai apie Vidugirį.

Fatima staiga nustojo pjaustyti dešrą, išplėtė akis.

- O, Dieve! Tu manai…

- Po velniais, ir kodėl aš vakar jai visko nepapasakojau? – susikrimto Tadas.

- Vargu ar tokioje būsenoje būtų ką nors supratusi, – suabejojo Fatima.

- Dar ir kaip suprastų. Juk dėl Gabrielės ji tikriausiai ir atsidūrė tokioje būsenoje.

Vidugiris…

Griuvėsiai…

Iš pradžių Tadas pagalvojo, kad sapnuoja arba balti arkliai nuo Žaslių ruginukės prasidėjo. Betgi ne – aplinkui viskas tikra, realu. Tikra Vidugirio miesteliuko gatvė. Tikri medžiai abipus jos šlama. Tikras šuo tikrame, puikiai pažįstamame kaimyno Mizero kieme ant grandinės draskosi. Ir griuvėsiai tikri.
Degėsiais dvokia. Tikrais.

Palikęs Fatimą dvare, jis atskrido vimanu į miestelį pasimatyti su uošviu, kaip vis dar iš inercijos kartais pavadindavo mintyse Simonos tėvą smuklių. Manė, pasėdės kieme, pavėsinėje anapus namo, obuolių vyno pasiurbčios, pasikalbės su senuku, be kita ko ir apie naujausius jo dukters nuotykius, gal pavyks ką nors išsiaiškinti... Ir še tau, kad nori! Griuvėsiai. Nei namo, nei smuklės – visas sklypas užverstas šlamštu: apdegusiais rąstais, lentomis, plytomis, baldų nuolaužomis ir kitokiomis visai neseniai klestėjusių turtingų namų liekanomis.

Gaisras? Nė velnio. Kaimyniniai namai irgi apardyti į smuklę atsuktose pusėse. Visos tvoros nupūstos. Sprogimo būta.

Ką gi tas uošvis darė, jei šitaip driokstelėjo? Kas per daiktas driokstelėjo, jei nupūtė nuo vaizdo trijų aukštų pastatą? Šitaip sudirbti pastatą gali nebent šūvis iš kovinio vimano pabūklo… Karas Vidugiryje, Tarpjūrio valdovo rezidencijos kaimynystėje? Absurdas.

Tadas pamojo pirštu pro šalį dviračiu barškėjusiam vaikėzui.

- Eikš. – pasikvietė arčiau. – Kas čia įvyko?

Vaikis nulipo nuo dviračio, smalsiai nužvelgė Gelgaudą nuo galvos iki kojų, susižavėjęs apžiūrėjo tviskančią prabangią „Kamanę“ ir pagaliau paaiškino:

- Sprogo, Jūsų Šviesybe. – atpažino vimano su herbu ant durelių, šeimininką. – Ka-a-a-aip davė vidury nakties – visam kaime langai išbarškėjo!!!

- Kas sprogo? – nieko nesuprato Tadas.

Berniūkštis patraukė pečiais.

- Niekas nežino.

- Žuvo kas nors?

- Visi žuvo, Jūsų Šviesybe.

Tadas blykšterėjo.

- Ką reiškia visi? – paklausė staiga prikimusiu balsu.

- Vaitas su kaimo vyrais ištraukė iš po griuvėsių penkis negyvėlius. Šeimininką, smuklės ir parduotuvės darbininkus, dar kažkokią moterį ir mažą mergaitę.

Tadas pajuto, kaip per kūną ūžtelėjo silpnumo banga.

- Gabrielė žuvo? – suvapėjo.

- Ne Gabrielė, – papurtė galvą vaikėzas, aiškiai mėgaudamasis savo pasakojimo poveikiu didžiūnui.

- Netempk gumos, snargliau! – persiuto staiga Gelgaudas. – Pasakok, velniai tave rautų!

Nusigandęs berniūkštis tučtuojau viską paaiškino:

- Iš pradžių visi galvojo, jog tai Gabrielė, mat visai neseniai teta Simona buvo ją atvežusi ir palikusi seneliui. O ryte paaiškėjo, jog Gabrielė tuo metu buvo pas kaimynus. Užsižaidė su drauge iki vėlumos ir pasiliko nakvoti. Labai jau darganota naktis pasitaikė, kaimynė neišleido jos į audrą.

Niekas taip ir neišsiaiškino, kieno vimanas tą audringą naktį pralėkė virš Vidugirio, koks niekšas driokstelėjo kamuolinį žaibą iš savo pabūklo į Simonos tėvo namus.

- Kas gi tuomet žuvo? – paklausė Tadas.

- Nežinau, Jūsų Šviesybe. Žmonės kalba, kad vienas pardavėjas prieš kelias dienas atsivežė iš Semeliškių kažkokią našlę. Turbūt ženytis norėjo, kitaip senis nebūtų leidęs apsigyventi jiems kartu po jo stogu. Našlė turėjo mažą dukrą…

Uffff… Koks palengvėjimas! Niekšiška džiaugtis – juk nelaimė, žmonės žuvo, bet dar didesnė nelaimė, tikra katastrofa būtų, jei po griuvėsiais liktų mažoji Gabrielė. Juk tai jos – Simonos dukra. Nusispjaut, kad tėvas – mužikas Houpas.

- Kur dabar Gabrielė?

- Galiu nuvesti, Jūsų Šviesybe. Čia visai netoli, pas Vaišvilas.

- Žinau Vaišvilas. Pats nueisiu.

Gabrielė jau iš tolo pamatė gatve ateinantį dėdę Tadą. Apsidžiaugė lyg tikro tėvo sulaukusi, išbėgo pro vartelius pasitikti, stryktelėjo jam į glėbį. Taip ir įžengė į Vaišvilų kiemą, nešinas Simonos dukra. Vaišvilienę rado už tvarto, ravinčią darže morkas. Pamačiusi, kas atėjo, atsitiesė, sužiuro, susiraukė.

- Pasiimsi ją? – iškart paklausė, net nepasisveikinusi.

- Taip.

- Ačiū Dievui, – lengviau atsiduso moteriškė. – O tai galvojau, kad teks įsidukrinti. Girtuoklis senis išsitaškė, motina kažkur valkiojasi, vaiką pametusi, tėvo išvis akyse nesu mačiusi, į Vidugirį niekad nebuvo užklydęs… Na ir šeimynėlė! Vaikas tik per stebuklą išsigelbėjo, o mylintys tėveliai iki šiol nepasidomėjo, ar gyva liko, ar sveika po to sprogimo… - bambėjo, šluostydamasis smėlėtas rankas į sijoną.

Tadas ketino pasikalbėti su ja apie sprogimą ir Simoną – gal pavyks daugiau sužinoti, negu pranešė berniūkštis, tačiau piktas tulžingos kaimo bobos veidas ir irzlus tonas atšaldė bet kokį norą bendrauti su tokia.

- Turi čia ką nors? – paklausė Gabrielės. – Žaislų, drabužėlių…

- Tik Martą.

Tadas nuleido ją ant žemės.

- Bėk, atsinešk.

- Kas per žmonės? – piktinosi moteriškė sugedusiu pasauliu. – Nutrenkė vaiką seniui lyg nereikalingą daiktą ir išsilakstė kas sau. O man dabar ką daryti liepsit? Maitink ją, prižiūrėk, kad nieko neiškrėstų – tarsi kitų darbų būtų maža. Keturi saviškiai, va, po kiemą duodasi, galvom eina, nespėju sužiūrėti, o čia dar penkta… Beje, dėl drabužėlių…

Sugrįžo Gabrielė, nešina lėle.

- Eime. – paėmė ją už rankos Tadas ir pasuko link vartelių.

Moteriškė net žadą prarado nuo tokio akiplėšiškumo. Jau žiojosi šaukti, tačiau, visgi, dar ne tiek idūko, kad galutinai paleistų vadžias ir aprėktų savo monarcho dėdę, kaip aplodavo visą Vidugirį.

- Jūsų Šviesybe… - priblokšta išlemeno. – O kaipgi…

Tadas numetė atgalia ranka jai po kojomis banko kristalą su keliais tūkstančiais talerių – bene dvigubai didesne suma, negu kainavo visas rėksnės ūkis. Pasprink, žiežula. Apvalgė ją, mat, dešimtmetė mergytė, visas maisto atsargas surijo šitoks slibinas besotis...

Atsidūrusi anapus vartelių, saugioje vietoje, gudri mažoji atsisuko ir parodė Vaišvilienei liežuvį.

- Ragana! – dar pridūrė, o Tadui paaiškino. – Visąlaik ant manęs rėkė, bjaurybė. Negaliu pakęsti, kai ant manęs rėkia. Gerai, kad atvažiavai. Noriu būti su tavimi, kol mama sugrįš.

- O kur tėtis?

Gabrielė abejingai gūžtelėjo petukais.

- Nežinau. Turbūt vėl užgėrė.

Gelgaudas caktelėjo liežuviu. Šeima…

- Iš kur žinai, kad aš ant tavęs nerėksiu?

Mažoji sužiuro į jį, kaip į pasakiusį visišką nesąmonę.

- Tu? – nustebo. – Tu geras.

- Tikrai?

- Žinoma, – patikino Gabrielė ir rėžė nenuginčijamą argumentą: - Mama sakė.

Tadas nustebęs pakraipė galvą. Mat kaip. Mama sakė. Simona. Pasirodo, ir apie jį juodvi šnekasi… Kokia proga, įdomu būtų sužinoti.

Kol Tadas pasišnekučiavo su keliais kaimynais, pradėjo temti. Gabrielei tikriausiai nedažnai tekdavo skraidyti – lipte prie lango prilipo, kai abu išlėkė į Žaslius. Vimanas paprastas, nepritaikytas kosmosui, todėl vietoj langų-ekranų turėjo tikrus langus, netgi atsidarančius. Apačioje driekėsi pievos, krūmokšnių guotai. Žemesnėse vietose slūgsojo tirštas, baltas lyg vata naktinis rūkas.

- Kaip gražu… - dairėsi laiminga mažoji. – Dėde, Tadai, žiūrėk kaip balta!

Gelgaudas šyptelėjo.

- Debesys sugulė miego. Rytoj, kai patekės saulė, pakils į dangų ir nuplauks kur nors už miško. –
paaiškino, kas ten baltuoja.

Gabrielė kurį laiką susimąsčiusi žvelgė žemyn, paskui rimtai papurtė galvą:

- Ne. – paprieštaravo. – Čia nauji debesys dygsta. Augs augs visą naktį, o ryte pakils ir nuskris savais keliais.

- Gal ir taip, – neprieštaravo Tadas.

Prieš iškeliaudamas į Alveroną, nuvežė mažąją seseriai. Kaukazas, kalnai, pajūris, palmės, graži, sveika vieta, vaikus mylinti Nomeda, savo šeimą apsaugoti sugebantis ir tai padaryti galimybių turintis kaukazietis svainis – geresnės vietos Simonos dukrai paslėpti Tadas paskubomis nesugalvojo.

O dabar nenoromis pusryčiavo ir nesiliovė savęs graužti, kad viso to nepapasakojo Simonai vakar, po lesbiečių antpuolio. Amazonės tikriausiai kažką žino apie Vidugirio įvykius, galbūt lepterėjo Simonai, jog dukters ir tėvo jau nebėra… Štai kodėl ji nieko nebebijo, nebeturi ko prarasti…

Praėjo valanda, dvi – iš apsauginių jokių žinių. Tadas paniuręs slankiojo iš kampo į kampą, traukė cigaretę po cigaretės, pampė kavą puodelį po puodelio. Paskui įsijungė komunikatorių – gal vietinės naujienos, svetimos šalies įvykių kronika bent kiek atitrauks nuo neramių minčių.

Laida apie terorizmą. Pasakojo apie kažkokį Timą Adamsą, žymų fiziką, Akademijos narį, paslaptingai dingusį iš savo apartamentų viešbutyje. Fiziko pasigedo jam nepasirodžius posėdyje, kuriame turėjo daryti pranešimą. Apsauga prisiekinėja viskuo, kuo tik įmanoma prisiekti, jog iš savo apartamentų Adamsas neišėjo, bent jau pro duris. Niekas tokiais paistalais netikėjo, juk iš apartamentų akademikas dingo. Farai niršo, kaltino diletantus viešbučio apsauginius, jog tie vėl pražioplino pagrobėjus, kaip atsitiko su kažkokiu Če Hvanu…

Niekai. Kas jam tie profesoriai ir akademikai?

Simona dingo!

- Tėtuk, liaukis siurbti kavą šitokiais kiekiais! Jau krataisi visas nuo jos. – papriekaištavo Fatima.

- Tsssss! – sukluso jis staiga ir puolė garsinti komunikatorių.

Žinių laida. Oficialioji kronika.

- Šiandien su trumpu darbo vizitu mūsų šalyje lankosi Penteselėjos Moterų Respublikos Revoliucinės Tarybos narė Judita Haivort. Ką tik, prieš dešimt minučių, baigėsi aukšto rango viešnios susitikimas su Jo Kilnybės Imperatoriaus Guptos užsienio reikalų ministro trečiuoju pavaduotoju Rendeliu. Buvo aptariamos ekonominės temos, – pasakojo plikas lyg kulnas, akinių stiklais blykčiojantis diktorius. – Po spaudos konferencijos viešnia iš egzotiškos feminisčių valstybės ruošiasi dalyvauti sostinės moterų politinio judėjimo aktyvisčių organizuojamame mitinge Susirinkimų aikštėje po Centriniu kupolu. Po mitingo pagal vizito programą buvo numatyti dalykiniai pietūs su Imperijos verslo, politikos ir Sinodo atstovais, tačiau ir vieni, ir kiti, ir treti paskelbė viešniai boikotą, todėl, pasibaigus mitingui, ponia ar panelė Haivort iškart paliks Heilį.

- Dievulėliau! – Tadui net karšta pasidarė.

Ar būna tokių sutapimų? Bala žino, bet vis tiek atsarga gėdos nedaro.

Kitą akimirką jis jau naršė tinkle, ieškodamas Penteselėjos ambasados Heilio imperijoje adreso. Surado. Paskambino. Kalbėjo išjungęs komunikatoriaus kamerą, kad atsiliepusi pasiuntinybės darbuotoja nematytų, su kuo bendrauja.

- Jeigu jums rūpi Juditos Haivort saugumas, tegu ta kalė nekiša nosies į Susirinkimų aikštę ir išvis viešai nebesirodo. Tai ne pokštas. Turiu informacijos iš labai rimtų šaltinių apie rengiamą pasikėsinimą.

Paslaugus, dėmesingas, treniruotos sekretorės šypsena pasidabinęs veidas ekrane staiga sugriežtėjo.

- Kas jūs?

Tadas išjungė komunikatorių, nusišluostė išrasojusią kaktą, apsilaižė staiga išdžiūvusias lūpas. Neblogai būtų išgerti… Bet prieš tai – dar vienas skambutis.

Ekrane pasirodė Alano Majerso, apsauginių vado, veidas.

- Dar neradome. – apgailestaudamas pranešė.

- Štai kas, drauguži. Atidžiai klausyk ir daryk išvadas. Vakar, prieš užmigdama, ji grasino užmušianti kažkokią moterį. Tikriausiai tą, kuri užsiundė ant jos lesbietes. Kas tai padarė – neturiu žalio supratimo, bet būtų neblogai, jei tučtuojau lėktum su visais vyrais į Susirinkimų aikštę ir paieškotum Simonos ten.

Pulkininko veide pasirodė nuostaba.

- Į mitingą? Ten šiandien kalbės… O, kad tave!

- Taigi. Kalbės viešnia iš Penteselėjos. Visų lesbiečių lesbietė.

- Supratau, Jūsų Šviesybe. Bus padaryta.

Ekranas užgeso.

Na va, dabar galima išgerti.

- Tu tikrai manai, jog Simona ir šita Haivort… - pradėjo Fatima.

- Iš kur aš žinau? Atsarga gėdos nedaro. Ar turim namie ko nors išgerti?

- Brendis, viskis, taviškė ruginukė…

- Kalam.

Jeigu Juditos Haivort apsaugoje bus bent viena protaujanti pareigūnė, po tokio skambučio mitingas bus perkeltas į kitą vietą ar išvis atšauktas. Greičiausiai, visgi atšauktas. Haivort – ne kvailė. Supranta, kad rizikuoja, skleisdama feminizmo idėjas Maitrėjos šalyje. Tokios pat reakcijos galėtų susilaukti skleisdama nacistinę ar bolševikinę propagandą.

Heilis – kultūringa Maitrėjos šalis. Gyventojai čia nieko nenori žinoti apie politinius, socialinius, o dažnai ir fizinius, biologinius, psichologinius eksperimentus, kuriais savo valstybių piliečius kamuoja utopinėse teorijose pasiklydę materialistai. Jų bandymo triušiais tapti čia niekas nesiruošia. Maitrėjos monarchijos puikiausiai tvarkosi be visų tų “-izmų”. Ačiū. Atsivalgyta jų iki soties XX-ąjame amžiuje. Durniuokit savo Penteselėjoje, o mums ir be tavęs visai neblogai gyvenasi…

Visiškas amazonių šalies vadovės diplomatinis fiasko. Imperatorius atsiuntė į derybas trečiaeilį užsienio reikalų ministerijos klerką. Žyniai, verslo ir politikos kapitonai paskelbė demonstratyvų boikotą. Bet jeigu visuomenės viršūnės, aristokratija ir dvasininkija pasitenkino tiesiog svetimšalės ir jos idėjų ignoravimu, tai paprastesni, karštesni ir ūmesni žmogeliai, gindami savo vertybes gali imtis ne tokių santūrių priemonių. Nuo trenktų fanatikų neapsaugota net kultūringiausia visuomenė. Turėdama tai omenyje, Judita Haivort tikrai neturėtų praleisti pro ausis Tado įspėjimo. To jam ir reikia.

Bet labiausiai to reikia Simonai, jei tik, žinoma, Tadui toptelėjęs į galvą baisus įtarimas yra teisingas.