Kovo 26
Jų buvo daug ir kaip visada jie buvo vieningi. Jie buvo stiprūs bendrumu, visi ėjo išvien, nors, pažvelgęs į juos, to nebūtum pasakęs. Tačiau jie buvo vieningi. Juos siejo tas pat, kas sieja ką tik iš kiaušinėlių išsiritusius vikšrus: ėdrumas ir alkis. Ir nors vienas kitam jie varžovai, juos vienija rūšis ir bendras tikslas: išplisti.
Bendras tikslas, apšlakstytas godulio seilėmis...
Beribė degradavimo laisvė...
Viskas į gera, kai geriau pagalvoji.
Vieno asmens bukaprotystė, išplitusi ir apėmusi daugelį asmenų, nustoja būti kažkuo peiktinu. Ji tampa vertybe.
– Mums neriekia... Dabar, kada visi mes...
Dabar jie visi ir žino, ko jiems nereikia. Juos per ilgai dresavo ir mokė gyventi. Primesdavo jiems savo kultūrą, dievą, sąmonę... Svetimi. Tai darė svetimi. Dabar nebėra svetimų ir viskas stojo į savo vietas. Nusikratę jungu, jie patys ėmė tvarkyti pasaulį ir supaprastino jį iki trupmenų. Žlugusi priespauda buvo apvainikuota sultinio žengimu į dangų.

- Labai malonu buvo pabendrauti! Tikrai malonu! – Tuklusis karštligiškai kratė Giedriaus ranką, tempte tempdamas jį durų link. – Ach, kaip buvo malonu! – Šaukė jis jau beveik tarpdury, – Gaila tik, kad padėt mes niekuo negalim! Tai bėda! Aiajai! – Tukliojo akys nejučia dėbtelėjo į tamsiausią kabineto kampą, tarsi ieškotų, kas dėl to kaltas, – Gal kitą kartą? Kreipkitės drąsiai!
– Būtinai, – užtikrino Giedrius. Pusvalandį išsišypsojus, dabar jam maudė žandikaulius. – Viso geriausio.
– Viso!
Durys užsitrenkė. Giedrius žengė keletą žingsnių ir ėmė leistis laiptais. Aikštelėje, po kojomis pasipainiojusi sekretorė dusliai aiktelėjo ir šoko šalin. “Šypsena, – sumojo Giedrius. – Šypsena!” Platų atvirą kvailą vypsnį jėga teko krapštyti nuo veido, tačiau tam, kad nustotų šypsotis, veidui reikėjo masažo.
– Kavinėn aš pėsčias neisiu, – kažkodėl pasakė sau, sustojęs gatvėje. – Kiek turiu pinigų?
Šlapius stogus jau laižė ankstyvos sutemos. Susirūpinęs Giedrius rausėsi kišenėse, o veide tuo tarpu kėpsojo ta idiotiškai laiminga išraiška.
– Velnias... – Jis tarė “velniaš”, nes viršutinė lūpa vis dar karojo aukštai tarsi pridžiūvusi prie dantų. – Tryš... Penki... Už penkiš?.. Kažin... – Jis įsiutusiai nužvelgė smalsią, bobutę. – Įdomu, močiut? Domitėš linkšmaiš vyrukaiš, ką? – Bobutė sumojavo rankomis ir dingo. – Uhu... – Giedriaus delne sušlamėjo dar kelios sumizgusios “žemaitės”. – Dabar pakakš.
Taksi vairuotojas, rimtai išklausęs adresą, tarė “hm” ir spustelėjo akceleratorių. Pritardamas tokiai pasaulėžiūrai, Giedrius irgi pasakė “hm”, po ko stropiai tylėjo visą kelią.
Pro šalį lėkė namai, parduotuvės, žibintai ir medžiai. Mašinos priekis godžiai rijo šlapią asfaltą. Giedrius ir vairuotojas, abu suakmenėjusiais veidais, bene dvylikoje vietų laimingai išvengė žūties ir galop vos neįsirėžė į purviną sunkvežimį.
– Maita!!! – Nelauktai riaugtelėjo taksi vairuotojas ir pažvelgė į Giedrių kaip alkanas krokodilas. – Tas maita visą dieną čia šliaužo!!! Vežioja skerdyklon arkliokus!
Purviname sunkvežimyje tikrai stovėjo du besibaigią kuinai. Iškišę tamsius liežuvius, panarinę apsunkusias galvas, išsiurbti, išgerti iki dugno, jiedu riedėjo patirti atlygio saldybę. Vieno arklio galva ilsėjosi ant kito arklio kaklo...
– Maita, – užsispyręs kartojo vairuotojas, atlikdamas keletą šiurpių triukų, – Maita ir lieka maita...
Sankryžoje jie pralėkė raudoną šviesą, cypdami stabdžiais pasuko į kairę ir, po keleto minučių, sustojo prie kavinės durų. – Prašau, – pasakė piktas vairuotojas.
Išsikepurnėjus iš mašinos, Giedriaus veide nebebuvo šypsenos. Ufonautišką veido raumenų žaismą pakeitė rūškana išraiška.
– Vėjuotos dienos, – sumurmėjo, pažvelgęs į neramų dangų. – pernelyg vėjuotos...

– Tavo pasakai trūksta svarbių detalių. Skamba neįtikinančiai, vienpusiškai ir... nori atsigerti?
– Vynas baigėsi.
– Netoliese yra parduotuvė.
– Tik nebepirk vyno.
– Nupirksiu mineralinio vandens ir... ledų ar vaisių?
– Ir ledų ir vaisių.
– Tu palauksi?
– Negi vesiesi už rankutės?
– Aš tuoj.
Taip nutikdavo be galo dažnai: vidury nakties Giedrių staiga patraukdavo gatvėn, o ji nė nemėgindavo jo sustabdyti.
Jis akimirksniu apsirengė.
– Giedriau...
– Taip? – jis sustojo tarpdury.
– Nieko.
– Tuoj grįšiu.
Durys užsitrenkė. Jis nulipo tamsiais laiptais.
Aš – prieštvaninis driežas, priešistorinio pasaulio valdovas, nesuprantu nė velnio ir nieko nebeprisimenu. Išsinėriau iš odos. Aš niekas. Aš niekur. Jos pasaka teisinga: niekada negyvenau dabar, tik vyliausi gyvensiąs... Vėliau.
O jei taip, tuomet dabar Giedrius lipo ne tik siauručiais palėpės laipteliais, jis galėjo lipti plačiais ir tamsiais savo arba jos laiptinės laiptais, o, išėjęs gatvėn, galėjo atsidurti iš karto pustuzinyje vietų įvairiausiais metų laikais įvairiu paros metu. Suklypęs anemiškas “dabar” prarado savo magišką reikšmę, jo paprasčiausiai neliko.
0 gatvėje bliovė vėjas, nešiojo šlapius popiergalius, šokdino juos virš balų, jų šukėse žvarbo aukštyn kojomis apversti sapnai; į miestą nusileido palšas debesis, ore pakibo mažyčiai vandens lašeliai, juos įkvėpdavai drauge su oru, jie lipo prie veido, dengė odą plonyčiu nuovargio sluoksniu, gėrėsi gilyn ir gėlė kaulus; kaukolės dėžėje įkalintas protas prašėsi užmigdomas it benamis paliegęs šuo, nes protas irgi norėjo sapnuoti: pasivaikščioti purpuriniais debesimis, nusišlapinti linksmu lietučiu ant spigios kastratų eisenos, kažin kur tempiančios didžiulę kerėplišką drobę su Viešpaties Šuns atvaizdu; protas troško sapnuoti drauge su visais, tačiau savo – nepakartojamą sapną kaip jau daugel metų buvo sapnuojama šiapus ir anapus spuogais aptekusios kapinių tvoros; virš šlapio grindinio plaikstėsi rūškanos rūko marškos, atmerktos miesto akys balomis dėbsojo į dangų, bet dangus buvo pilkas, neperžvelgiamas, paniręs žvarbioje drėgmėje, prijaukintas dangus ir prijaukintas pasaulis – abu nusibodę ir koktūs; koktūs buvo milžinų ir neūžaugų veidai, kokčios besielės debilo akys, koktus keiksmažodis žlagsojo ant kokčiai purvinos kiosko sienos, o šalia tarsi spjaudalas kėpsojo sakinys: “Pažadu tau amžiną meilę”; kranksinčios varnos sapnavo karvelių gyvenimą, vakare miesto gatvėse šmirinėjo šešėliai, blankstančioje šviesoje miesto sapnai dažėsi tirštesnėmis spalvomis, tuščioje ir šiukšlinoje aikštėje aistra grojo sulūžusiu klavesinu, o kažkas nematomas raivėsi ir šoko šalia; miesto stogais riedėjo raudona saulė, skambėjo ir dužo krištolo varpai, žiojėjančios žaizdos ašarojo šventu vandeniu ir vynu, girtas nuo vyno senis mynė tarškančio dviračio pedalus, linksmai traiškė ratais varpų duženas, jo veide it baloje žvarbo neprotingai išpilstytas laikas, o kišenėse senis saugojo vėją ir lietų...
O gal Giedrius vis dar lipo laiptais?
Praeidamas laiškų dėžutę, neiškentė nepatikrinęs. Trakštelėjęs žiebtuvėlis apšvietė dulkėtus voratinklius ir tris juose seniai iščiulptas drėgnuoles. Turbūt, laikui bėgant, viskas tampa vorais ir drėgnuolėmis: praeitis, žmonės, laiškai. Visa tai keičia pavidalą, supaprastėja, kad išliktų. Tamsūs laiptai, tūkstančiai pakopų aukštyn ir žemyn, šimtai durų ir nė vieno žmogaus. Tačiau jei tai buvo jos laiptinė, čia jokiu būdu nedera buvo stoviniuoti ir dar spragsėti žiebtuvėliu. Toks elgesys čia buvo tolygus nusikaltimui: žmonės mėgsta kelti triukšmą, tai, turbūt, geriausia jų savybė Triukšmas, kaip ir šiukšlės, amžinas visokio gyvenimo atributas. Tyla reiškia mirtį...