Kam tėi kalnele?

(Skiriu Mamai - gimtąja jos kalba)

Kam bier kalnele mōna -
tėi, pri pat saulēlės,
Ont katrās jaunystės briekšma sotėkau?
Kam pėivas nešėinautas,
kvepontės ė žālės?
Juk aš anū žėidieliu dar nesorinkau...

Išnyka vėskas, ka neblėka Tāvės.
To - po kvietkeliems -
tėn, kor saulės nier.
Pražėlosēs pavasarēs
par tėltus pravažiāvės
Be pormuona - par dōngo -
tik žėrgielis biers...

Kanuopuoms bėld i aukštus stėkla buokštus,
Tik žiežėrbas žvaigždeliems
i smėltēlė švėit.
Ė tuo adynuo
Tavi atpažint išmuoksto -
Saulelie, katra i pakalnė rėit...

Jau žālės pėivas nebier tuokės žālės,
Vėituon tū kalnieliu -
lauks išarts.
Tik po darbū,
pri slėnkstė batus nusiāvės,
Prisimėno, ka mon dar lėka
Tāva Vards.
Pranis