– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
O neūžauga tik nusišypsojo ir padėjo galvą ant stalo. Net nesiginčijo. Blankus raibulys klaidžiojo sumizgusiu jo veidu, persmaugtu velioniškos šypsenos.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Bet juk po...
Ant sienos kabančiame veidrodyje Giedrius matė sienomis slystančius šešėlius. Kabineto atspindys išbluko, apsitraukė pelėsiu, prabilo apie lėtą ir slaptą irimą, kuris, tyliai užgimęs neūžaugos galvoje, dabar graužė visus jį supusius daiktus. Kažkas, apaugęs pilka barzda, žiopsojo į Giedrių iš drumzlinos veidrodžio gelmės...
“Tu nežinai, – tariau jam. – Anksčiau viskas buvo kitaip, o dabar nežinai... Kančia taps prijaukinta, prijaukinsi ją, kaip visai netikėtai prijaukinai nupigintą ir iškastruotą pasaulį ir jie lyg šunyčiai šokinės per tavo lazdelę. Vakarais, tarsi išsekęs dievas, stirksosi prie kambario lango. Už stiklo plytės prijaukintas šūdu apdrėbtas pasaulis, viduje drieksis nederlinga nors ir šūdina stepė.
– Ką gi mes veiksim toliau,– klausi stepės, bet ji bus plyna ir nežinos, ką atsakyti.
Dienos supanašės. Sukantis ratu laikas nualins jų veidus, o iš balto popieriaus begalybės lips lauk beprasmiški žodžiai. Jie lips lyg vorai, ropinės stalu, sienomis, grindimis, dulkėtais knygų viršeliais, regs tinklus ir gaudys paskutines tavo mintis. Kažkas anapus kasdienio vaizdo ras būdą užkimšti tau burną. Suprasi: nutaikius progą, kasdienį vaizdą galima perplėšti kaip nuotrauką ir rasti tą kažką, tūnantį anapus. Radęs jį, galėtum derėtis...
Bandysi plėšyti, tačiau plyš tik prigimtis, o skutai vėlei suaugs draugėn.
– Ką gi mes veiksim toliau, – šauksi stepei. – Velniai tave griebtų!
Rieškučiomis semsi purvą, matydamas jame žvaigždžių atspindžius, bet ten nebus atsakymų ar bent jau ligos vardo.
Galop tapsi įtarus. Kalbėdamas su žmogumi, bevelysi jį paliesti, kad įsitikintum, jog jis tikras.
O vieną naktį iš tavęs kažkas išlys ir dūsuodamas ims kėblinėti po kambarį. Svarbu tai, kad visai to nepastebėsi. Dėmesį patrauks tik triukšmas: tas kažkas tamsoje klius už daiktų. Spragtelėsi žiebtuvėliu ir ilgai stebėsi savo Žmogų. Nekalbinsi jo: jau kelios savaitės būsi tapęs baisiai prietaringu, tik susitrauksi ir kažkaip pasensi. Mat tu pamatysi, kad tas žmogus yra luošas: jis sunkiai klibikščiuos, pasiremdamas tikėjimo protezu...
Tada Giedrius nutilo, o atvaizdo veidas apsiblausė. Jis liūdnai pažvelgė ir... apsigręžęs nušlubavo šalin, dingo, ištirpo drumzlinoje veidrodžio gelmėje...

Vandens šniokštimas kriauklėje priverčia atsipalaiduoti. Prausdamas veidą ir drėkindamas plaukus, Giedrius galvoja apie šimtus besijuokiančių upokšnių, apie krištolinius šaltinius, apie tylų akmenėlių gurgždėjimą upės seklumoje, apie samanotus pakrantės medžių kamienus, veržlią srovę. Galvoje užgroja fleita. Bacho “Pokštas”. Dieviškas kūrinys... Iš kažkur giliai plūsteli naujos jėgos. Giedrius praskalauja burną ir tik dabar tepajunta, kad vanduo trenkia chloru ir rūdimis. Užgesina šviesą ir tamsoje grįžta atgal.

Tą rudenį Ievos pieštukai slydo popieriumi drąsiai ir tiksliai fiksuodami skulptūros kūno padėtį ir raumenų išsidėstymą po oda. Tačiau perteikti veido išraišką Ieva taip ir neišmoko. Storulis dažnai bambėdavo nerandąs sąsajų tarp veido ir kūno kalbos. “Tokiam liūdnam veidui kūnas pernelyg atpalaiduotas, – sakydavo jis, peržiūrinėdamas krūvas eskizų. – Čia veidas abejingas, o, žiūrint į kūną, jaučiamas judesys. Kam jis?” Vos ne kasdien Ieva piešdavo Narcizą, bet daugiau taip nieko ir neišmoko. Tą rudens dieną, pirmą kartą atvestas čia, dručkis suko ratus aplink skulptūrą ir rodė pirštu didžiausias skulptoriaus klaidas. “Tokiai bestijai sukurti, reikalingas charakteris, – aiškino jis, pamokančiai iškėlęs pirštą. – Žinoma... Miesto valdžios užsakymas... Šunų pridergtam skverui... Ir tokio pilnai pakanka. – Dručkis paplekšnojo per nuogą Narcizo sėdmenį ir valiūkiškai jam mirktelėjo. – Veidas panašus, – nenorom pripažino. – Bet poza... Taip joks žmogus ilgai neišgulėtų...”
Nuo tos dienos Ieva piešė jį rymantį, laukiantį, nuobodžiaujantį, gundantį, atstumiantį... Dabar ji pati pastebėdavo netaisyklingą kūno padėtį ir piešdama kruopščiai taisė. Modernaus meno gerbėjai, Ievai, Narcizas pamažu virto abstrakcija, egocentrizmo absoliutu, prarado individualumą ir kažkaip staigiai sunyko į sausą apibrėžimą, išskaitytą psichologijos vadovėlyje. Tuo pačiu keitėsi ir piešiniai. Minkštas akademiškas kūno linijas pakeitė šykštūs štrichai, tobulas graikiško kūno grožis virsdavo gąsdinančiu nesimetrišku geometrinių figūrų kratiniu arba ištįsdavo nusidriekdamas į begalybę. Atrodė, Ieva tyčiojasi iš originalo gan vykusiai improvizuodama įvairiais stiliais. Tyčiojasi arba bando jį perprasti.
O po to viskas nutrūko. Ieva pasidavė ir iškart viską užmiršo...

– Prastai jautiesi?
– Geriau ir būti negali.
– Pastebėjau, kad tarsi nesavas.
– Taip gerai žinai, koks būnu paprastai?..
– Paranojiškas, kaip visada. Padėti atsipalaiduoti?
– Būčiau dėkingas.
Jos delnai šalti ir gaivūs. Glostydama krūtinę, ji seka pasaką:
– Gūdžioje girioje gyveno kartą sena pikta moteriškė. Keliskart metuose, per pilnatį, ji virdavo sriubą iš lelijos šaknies, pelkinio gailiaus ir pačio blogiausio miesto berniuko...
Velniop tokias pasakas... Giedrius vėl sėdasi lovoje.
– Gerai jau gerai. Pajuokavau. Štai tau tikra pasaka...
Giedrius vangiai pasimuisto, nori pasakyti, kad jam nereikia pasakos, kad jis nenori... Bet negali įstengti.