Aš savo ašaras, pavirtusias ledu,
Braukiu nuo liūdno veido.
Nors netiki, man dar skaudu,
Kad žaisti su savim tau leidau.

Aš nieko nejaučiu pasauliui,
Ir nematau, kai kitas verkia,
Globoju save nuo apgaulių,
Nors savanaudes – smerkia.

Man nesvarbu, kad aš pikta
Tarytum žaibas juodą naktį,
Kad liūdesio ir nevilties širdis pilna,
Tarytum rytas, bijantis rasos netekti.