Nusileidęs eskalatoriumi į požeminę Pušyno kupolo stotį, Artiomas Volkovas stabtelėjo prie švieslentės su smulkia metropoliteno schema. “Vulkano” viešbutis... Aha, štai jisai – po Atlantidos kupolu. O kaip ten nusigauti?..

Įsiminęs maršrutą, Artiomas sulaukė reikiamo traukinio, įšoko į vagoną ir nužvangėjo požemiais į kitą beveik milijoninio miesto pakraštį.

“Vulkane” šiandien prasideda tarptautinė fizikų konferencija. Dalyviai, suvažiavę į Heilio Imperijos sostinę iš įvairių monarchijų, apsigyveno tame pačiame viešbutyje, kurio konferencijų salėje vyksta renginys. Tarp jų turi būti ir Timas Adamsas – monarcho Uemūros įkurtos Pasaulinės Mokslų Akademijos narys, vienas jos vadovų. Artiomo žiniomis, dabar šis žemietis dirba Sirijaus valdžiai. Sprendžiant pagal ypatingai dosnų jo projekto finansavimą, darbas susijęs su karo reikalais. Gynybai monarchai lėšų negaili. Užribyje – neįsisavintose Galaktikos platybėse – veisiasi galybė pačių įvairiausių sutvėrimų, kuriuos pavadinti proto broliais tiesiog liežuvis nesiverčia. Tai šen, tai ten užverda aršios kovos ir jeigu ne vis įmantresni ginklai, kuriuos kariškiams kuria mokslininkai, baidyklės jau seniai būtų sukimšusios žmoniją atgal į Saulės sistemą. Timas Adamsas tikriausiai konstravo Sirijuje dar vieną priemonę prieš agresyvias Užribio bestijas.

Susitikti su šiuo monarchų numylėtiniu Artiomas neplanavo. Net į viešbutį užsukti nesiruošė. Tokią didelę į vieną vietą susirinkusių mokslininkų minią, be jokios abejonės, saugos sustiprintos policijos pajėgos – visi baiminasi Budriųjų Ordino teroristų išpuolių. Artiomas neturėjo jokio noro, kad kuris nors faras ar saugumo uoslys įsimintų jo veidą ir iš viso, kad kas pastebėtų jį šalia fizikais knibždančios vietos. Po Atlantidos kupolu jis atvyko tik tam, kad sužinotų, ar Adamsas dalyvauja konferencijoje. Prieš kelias savaites akademikas gavo paskutinį Ordino įspėjimą, faktiškai tai reiškė nuosprendį. Galėjo išsigąsti, pasilikti namuose. Tuomet teks padirbėti Sirijaus Budriesiems. Tačiau atvykti Adamsas visgi ruošėsi, netgi apartamentus viešbutyje iš anksto užsisakė, todėl dabar reikia išsiaiškinti, ar tikrai atvyko, o jeigu atvyko – tai ar nepavertė farai jo apartamentų spąstais. Geriausia tai padaryti pačiam, komunikatoriumi Artiomas nelabai pasitikėjo.

Miroje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, Ordinas turi begalę talkininkų, rėmėjų, informatorių, žodžiu, neetatinių pagalbininkų su nesudėtingomis pareigomis: kur nors nueiti, apsidairyti, kam nors ką nors nunešti ar perduoti žodžiu, gauti žinių, suteikti profesionaliems agentams, tokiems kaip Artiomas, kokią nors paslaugą. Pavyzdžiui, Ordinui prijaučiantis vimanų nuomos kontoros savininkas gali aprūpinti agentą transportu, o pritrūkęs pinigų ar norintis gauti finansinę konsultaciją agentas kreipiasi į talkininką verslininką arba bankininką. Tokius tinklus turi nusimezgusios visos slaptosios tarnybos, Ordinas neišrado čia nieko naujo.

“Vulkane” dirba du tokie talkininkai – viešbučio kambarinių vyresnioji ir vienas iš direktorių. Merginą galima buvo pavadinti “idėjine” – talkininkauja, pritardama Ordino idėjoms, o direktorių kažkoks prieš keletą metų Miroje dirbęs agentas išpirko iš nusikaltėlių, kuriems tas žmogelis kiaurai prasilošė. Dabar, šnekant tų pačių gangsterių žargonu, direktorius buvo skolingas Ordinui paslaugą. Šiandien atėjo atsiskaitymo valanda. Tris ar keturis metus vyriokas su didžiausia baime laukė šio momento, o kai sulaukė – su didžiausiu palengvėjimu atsipūtė. Budrieji nepareikalavo nieko neįmanomo, nieko, kas keltų pavojų jo karjerai ar gyvybei. Jam tereikia pasakyti, ar apsigyveno viešbutyje Ordiną dominantis žmogus, ar nepaspendė policija viešbutyje spąstų. Ir viskas. Jokių susitikimų nuošaliose vietose su įtartinais žmonėmis, besidairant pro petį, ar kas neseka. Jokių susišaudymų, jokių kvapą gniaužiančių nuotykių, kokius paprastai patiria su teroristais susidėję aštraus siužeto filmų herojai.

Septynių aukštų viešbutis stūkso pačiame Atlantidos kupolo apvožtos teritorijos centre. Priešais viešbutį – parkas. Žmonių parke – tvanas. Ypač didelis srautas plūdo centrine alėja, jungiančia požeminę metropoliteno stotį su dideliu atrakcionų miesteliu kitoje parko pusėje. Alėja eina tiesiai pro paradinį viešbučio įėjimą. Pats viešbutis – maždaug pusiaukelėje tarp stoties ir atrakcionų. Šia alėja Artiomas ir patraukė, pakilęs eskalatoriumi iš požemio. Kiek tolėliau nuo paradinio viešbučio įėjimo jis pražingsniavo pro suoliuką, ant kurio sėdėjo jauna, simpatiška mergina. Geltonplaukė garbanė krimto sumuštinį su dešra, užsigerdama kava iš popierinio puodelio ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu klaidžiojo po parką, nulydėdama pro šalį alėja einančius žmones. Valgančių buvo ir ant kitų suolelių, taip pat ant žolės, po medžiais. Šiems viešbučio darbuotojams ir atrakcionų lankytojams skaniau valgėsi “gamtos” prieglobstyje. Užkandžius pirkosi čia pat kėpsančiuose mediniuose kioskeliuose.

Artiomas prapėdino pro garbanę net akių į jos pusę nekryptelėjęs. Viską, ko jam reikia, pamatė dar iš tolo. Sutartu laiku, sutartoje vietoje pietaujanti mergina pasipuošė galvą žaliu plaukus prilaikančiu lankeliu. Vadinasi, fizikas atvyko į Mirą, nepabūgo nuosprendžio. Metė Budriesiems iššūkį: “štai aš, niekšai, paimkit, jeigu tokie gudrūs”.

Kvailas senis.

Mergina atliko užduotį taip ir nesupratusi, kuriam iš šimtų pro ją alėja praėjusių žmonių rūpi lankelio spalva. Baigusi pietauti, grįžo toliau komanduoti savo kambarinėms. Kolegėms jos papuošalo spalva nerūpėjo. Pietūs lauke – įprastas dalykas, net kai kurie direkcijos nariai valgo parke, tik ne po medžiais, bet lauko restoranėliuose, priklausančiuose tam pačiam viešbučiui. Ant to paties suoliuko mergina užkandžiauja nuo pirmosios darbo “Vulkane” dienos. Žodžiu, davė Ordinui ženklą pradėti operaciją neišsiduodama pati ir neišduodama galimiems sekliams agento, nepadariusi nieko, kas atkreiptų mokslininkus saugančių pareigūnų dėmesį.

Pasitrainiojęs kurį laiką po atrakcionų miestelį, Artiomas sugrįžo į Pušyno kupolą, kuriame gyveno. Turėdamas dvi valandas laisvo laiko, užsuko į “Taigos” barą, pas Niką – seną draugelį, laikantį po šiuo kupolu jau minėtą barą, porą krautuvėlių, taip pat nuomojantį vilas, tarp jų ir tą, kurioje gyvena Artiomas.

Salė tuščia, Nikas snūdūriuoja krėsle tarp baro ir lentynos, mirgančios įvairiaspalvėmis butelių etiketėmis.

- Saldžių sapnų, storuli. Kas išvaikė tavo klientus?

Dručkis, rąžydamasis ir žiovaudamas tarsi iš olos į lauką po žiemos miego ropojantis lokys, nenoriai pakilo iš krėslo.

- Labas. Pats gi žinai – vidurdienis. Visi dirba, reikalus tvarko, tik vakare parsiras namo, po kupolu – tada jau laikykis! – vėl nusižiovavo. – Tik dieną ir pailsiu. – pasiskundė. – Alaus?

- Kaip visada.

Jiems besišnekučiuojant, baras susilaukė dar dviejų lankytojų – jaunų, gerai apsirengusių šviesiaplaukių damų. Pabrėžtinai dalykiškos, iššaukiančiai nepriklausomos ir šaltos lyg žuvys emancipantės. Artiomas nužvelgė jas, vyptelėjo su panieka ir vėl atsisuko į Niką, tęsdamas pokalbį. Šiam klientės dar labiau nepatiko. Aptarnaut aptarnavo, tačiau joms išėjus – apmaudžiai nusispjovė, kad jam, smukliui, tenka bendrauti su visokiausiomis padugnėmis, demonstratyviai nutrenkė brangius porcelianinius kavos puodelius ne į kriauklę plauti, bet tiesiai į šiukšliadėžę, ir dar su tokia veido išraiška, tarsi tie puodeliai būtų kuo nors apkrėsti.

- Iškrypėlės. – nusiviepė su pasidygėjimu.

- Užsienietės. – abejingai tarstelėjo Artiomas. – Aš irgi tokių vištgaidžių nevirškinu. – pritarė draugeliui.

- Bet jos tikrai iškrypėlės.

- Iš kur ištraukei?

- Mačiau savo akimis, ką išdarinėja.

- Kur?

- Prie tvenkinio... – storulis prisipylė alaus ir papasakojo. – Einu aš, supranti, šįryt į darbą, plaučius vėdinu, paukštelių klausausi, staiga girdžiu – šlama kažkas krūmuose prie tvenkinio, netoli užsienietės vilos...

- Kokios užsienietės?

- Vakar rodžiau, gėrė pas mane kavą, nejau pamiršai – tokia šviesiaplaukė, žaliaakė, garbanota, graži kaip velniūkštė, tik ūgio didelio, tikra milžinė – turbūt žemietė.

Artiomas prisiminęs linkterėjo.

- Vadinas, šlama kažkas krūmuose... – tęsė pasakojimą Nikas. – Lyg ir dejuoja, aimanuoja. Susirūpinau, aišku, pamaniau, gal kokia nelaimė nutiko. Išsuku iš alėjos, praskleidžiu krūmus, o ten... Jetitararai!.. Bučiuojasi, raitosi ant žemės... Sijonai užversti, papai tabaluojasi, duodasi abidvi kaip pasiutusios ir nieko aplinkui nemato... Tfu tokias... Vos neapsivėmiau.

- Užsienietės. – konstatavo Artiomas. – Yra šalių, kur tebegyvuoja taip vadinamas humanizmas, liberalizmas, o ten, kur liberalizmas, ten ir visokių iškrypimų tolerancija. Ten tokie žmonės turi daug laisvių. Dažnai gerokai daugiau už normalius žmones.

- Tai tegu pas save ir krušasi! – supyko Nikas. – Čia Heilis. Normali, kultūringa, padorių žmonių šalis. Po velnių, juk mano mergaitės tuo takeliu kasryt į stotį trepsena, į mokyklą važiuodamos. Auklėji jas, saugai nuo visokių šlykštybių, kad normaliomis moterimis, geromis motinomis užaugtų, o čia staiga šitoks vaizdas: liberalės krūmuose savo laisvėmis naudojasi!

- Įpilk dar vieną.

- Lauki ko nors?

- Skambučio. Reikalai.

Artiomas suvaikščiojo į tualetą, grįždamas žiojosi dar kažką pasakyti, kad pakiršintų dukrų dorove neišpasakytai susirūpinusį draugelį, tačiau tasai nė žodžio nebeleido pasakyti, tik mostelėjo ranka link televizoriaus.

- Ššššš... – sušnypštė lyg prakiuręs. – Tu tik pažiūrek! Ajajai! Visai banditai suįžūlėjo!

Per žinių laidą rodė Artiomui jau pažįstamą “Vulkaną” po Atlantidos kupolu. Priešais paradinį įėjimą – didžiausias sujudimas, daugybė policininkų, žioplių, žybčioja medikų vimanų blykstės. TV reporterė, atsukusi visam tam sambrūzdžiui nugarą, tarškėjo į kamerą:

- Prieš pusvalandį buvo pagrobtas Pasaulinės Mokslų Akademijos viceprezidentas ponas Če Hvanas, vienas žymiausių šio laikmečio fizikų. Kaip jau minėjau reportažo pradžioje, “Vulkane” šiomis dienomis vyksta tarptautinė fizikų konferencija. Ponas Če Hvanas dalyvauja joje kaip Akademijos vadovybės narys...

Pro duris į lauką medikai išnešė tris neštuvus su nukautaisiais ar sužeistaisiais.

- Pagrobėjai vilkėjo viešbučio tarnautojų uniformas. – pasakojo toliau žurnalistė. – Antrame aukšte jie pašovė tris viešbučio apsauginius, pagrobė fiziką ir spruko ant viešbučio stogo, kur laukė vimanas su bendrininkais. Paralizatoriumi apsvaigintus apsauginius koridoriuje pirmieji pastebėjo viešbučio gyventojai. Kol atvyko jų iškviesta policija, pagrobėjai spėjo dingti iš po kupolo. Visoje planetoje paskelbta baltos spalvos penkiaviečio “Strėlės” modelio vimano paieška.

- Gaudyk vėją laukuose... – šyptelėjo Artiomas.

- Ša! – dar pagarsino televizorių Nikas.

- Tiriamos dvi versijos, – kalbėjo reporterė. – Kai kurie policijos pareigūnai linkę manyti, jog už mokslininką netrukus bus pareikalauta išpirka. Ponas Če Hvanas – žymus išradėjas, vienas turtingiausių Šedyro monarchijos gyventojų, dažnai vadinamas Šedyro Edisonu. Kartą jau buvo pagrobtas jo sūnus. Kita versija – mokslininką pagrobė Budrieji. Jeigu ši versija teisinga, ponas Če Hvanas taps 29-uoju mokslininkų, kurį Ordinas pagrobė mūsų šalyje... – reporterė pažėrė dar žiupsnelį statistikos apie Ordino nusikaltimus, paskui priminė, jog pagrobtųjų Budrieji nepaleidžia už išpirką, kad ir kokios didelės sumos būtų siūlomos. Kur dingsta teroristų aukos, niekas nežino.

Tiesioginį reportažą iš po Atlantidos kupolo ji užbaigė taip:

- Jo Kilnybė imperatorius įsakė policijai ir specialiosioms tarnyboms padaryti viską, kad nusikaltėliai būtų sučiupti ir nubausti, o fizikas išgelbėtas. Jeigu poną Če Hvaną pagrobė paprasti nusikaltėliai – taip ir atsitiks. Kitas dalykas, jeigu čia pasidarbuota Budriųjų. Tai labiausiai užsikonspiravusi, pati pavojingiausia šių dienų tarptautinė teroristinė organizacija. Dar nepasitaikė atvejo, kad jų pradanginti žmonės atsirastų. Nerandama net lavonų. Ordino nuosprendį gavęs žmogus dingsta visiems laikams.

- Maniakai! – pasibaisėjo Nikas. – Galabija šviesiausius žmonijos protus!

- Mokslo Kontrolė daro tą patį. – pastebėjo Artiomas.

- Bet juk nežudo! Ne fiziškai juos sunaikina!

- Nežudo. – sutiko Artiomas.

- Ir išvis nesuprantu: kurgi toji riba, kurią peržengęs, užsidirbi nuosprendį?

- Kiek teko girdėti, ji labai aiškiai nubrėžta, Nikai. Su mokslu Ordinas nekovoja, jis kovoja prieš žmones, naudojančius mokslo pasiekimus piktam. Kažin ar Budrieji, jeigu Ordinas egzistuotų XX-ąjame amžiuje, būtų sunaikinę Enšteiną. Bet jie tikrai likviduotų tuos tipus, kurie sukonstravo atominę bombą ir tą prezidentą, kurio įsakymu buvo nušluoti du japonų miestai.

Nikas gūžtelėjo pečiais.

- Suprast suprantu... – numykė, rūgščiai raukydamasis. – Tik kad jų metodai labai jau viduramžiški. Taip ir dvelkterėjo inkvizicijos laužų dūmais, – suraukė nosį, tarsi iš tiesų pajutęs negerą kvapą.

- Kai žmogus neturi atsakomybės jausmo ir nė lašelio sąžinės, jį sustabdyti galima tik rimbu, – atsakė Artiomas, traukdamasis iš kišenės sucipusį komunikatorių. – Klausau... Jau?.. Gerai, atvažiuoju... Iki vakaro, Nikai. Reikalai... – atsisveikino su draugeliu jau verdamas lauko duris.

Metropoliteno vagone iškart sužiuro į TV ekraną. Vėl žinių laida, vėl pasakojimas apie įvykius po Atlantidos kupolu. Kol Artiomas kalbėjosi su Niku, ėjo į stotį ir laukė traukinio, atsirado Če Hvanas. Kažkas surado akademiką ant viešbučio stogo, surištą, užklijuota burna, įgrūstą į svetimo vimano bagažinę. Atsitokėjęs nuo sukrėtimo, fizikas papasakojo, jog sprendžiant iš nusikaltėlių tarpusavio pokalbių ir ant stogo kilusio barnio, jie supainiojo aukas. Pamatę, jog suklydo – metė fiziką ir spruko, kol policija neuždarė kupolo šliuzų. Policijos atstovas spaudai pareiškė, jog nusikaltėliai tikriausiai taikėsi pagrobti šalia akademiko gyvenantį žymų Oresto planetos verslininką, deimantų kasyklos savininką, šiemet jau turėjusį nemalonumų su vietinėmis nusikaltėlių grupuotėmis.

Traukinys sustojo. Kaip ir visuose metropoliteno požemiuose, Atlantidos stotyje virė gyva prekyba, veikė begalė kioskų ir nedidelių krautuvėlių. Į vieną tokią Artiomas ir užėjo. Iškaba virš durų skelbė, jog čionai prekiaujama sporto, turizmo ir žūklės reikmenimis. Už prekystalio nuobodžiaudamas laikraštį skaitė plikterėjęs stipruolis su alaus mėgėjo pilvuku – dar vienas Ordino talkininkas.

- Labas. – priėjo prie jo Artiomas. – Aš pas tavo svečią. Ką tik skambino, pakvietė atvažiuoti.

Alaus mėgėjas pakėlė akis, įdėmiai nužvelgė agentą, paskui, netardamas nė žodžio, parodė nykščiu per petį duris, vedančias į tarnybines krautuvėlės patalpas. Ir vėl sučežino komunikatoriaus lakštą.

Tarnybiniame krautuvės kambaryje Artiomo laukė jaunas vyrukas.

- Labas. Aš Artiomas.

- Henrikas.

Porininkas. Ordino agentas, kuris padės atlikti operaciją, o paskui perims estafetę ir išsigabens auką į nuosprendžio vykdymo vietą.

- Viskas gerai, Henri?

Henrikas linkterėjo.

- Prisėsk. – atstūmė kėdę nuo stalo kambario, ar, greičiau, sandėliuko, kertėje, kur pats sėdėjo. – Dar turim šiek tiek laiko. Adamsas dabar rėžia kalbą konferencijų salėje. Posėdis baigsis po penkiolikos minučių. Į apartamentus grįš per penkias minutes. Priguls pogulio ir krioks iki trečios. Gersi kavos?

- Įsipilsiu. – Artiomas pasiėmė kavinuką, Henrikas padavė jam puodelį ir pradėjo pasakojimą:

- Kai žvalgybinė grupė, imituodama Če Hvano pagrobimą, sukėlė viešbutyje šurmulį...

- Mačiau per TV.

- Šit kaip? Gerai. Tuomet papasakosiu tai, ko per TV negalėjo rodyti.

- Pirmyn. – Artiomas su pasimėgavimu siurbtelėjo kvapnios kavos.

- Jeigu sekei įvykius per TV, vadinasi, jau žinai, jog buvo iškelta versija apie Budriuosius. Farai ėmė tartis, ką daryti su kitais fizikais – iškeldinti iš viešbučio į saugesnę vietą, ar pasitenkinti sargybomis prie jų apartamentų. Galiausiai visiškai logiškai nusprendė, jog teroristai nebesugrįš, kaip idiotai, tą pačią dieną į tą pačią vietą grobti dar vieno žmogaus. Tokiu būdu prie kiekvieno fiziko durų atsirado po du-tris vyrus iš policijos specialiojo dalinio. O tai labai nepatiko viešbučio direkcijai. Koridoriais vaikštinėjantys iki dantų ginkluoti, šalmuoti ir kaukėti žaliūkai gąsdino klientus, kai kurie gyventojai išsikraustė į ramesnius viešbučius. Todėl, vos tik atsirado Če Hvanas, vos paaiškėjo, jog pagrobėjams rūpi visai ne fizikai, viešbučio direkcija tučtuojau išgrūdo lauk visus komandosus. Liko tik sargyba prie deimantų magnato durų.

- O viešbučio apsauginiai?

- Šitie irgi aprimo, kai paaiškėjo, jog pagrobėjai – visai ne Budrieji, jog tai – paprasti banditėliai, ir dar rinktiniai žiopliai, jeigu supainiojo aukas. Žodžiu, viešbutyje dabar ramu. Niekas nebelaukia naujų incidentų, bent jau šiandien ir artimiausiomis dienomis. Visi įsitikinę, jog po tokio šurmulio į “Vulkaną” nebekiš nosies nė vienas blaiviai mąstantis nusikaltėlis.

Artiomas patenkintas linkterėjo. Kol kas viskas gerai. Triukšmą viešbutyje ir visame mieste sukėlusi grupė savo tikslą pasiekė. Tai buvo kažkas panašaus į žvalgybą mūšiu. Budrieji patikrino, kas saugo “Vulkaną”: paprasti apsauginiai ir policija, ar vyrai iš monarcho saugumo.

- Rezultatai, kiek supratau, pranoko visus lūkesčius?

- Taip, – patvirtino Henrikas. – Baiminomės, jog teks su saugumu pasirungti, o paaiškėjo, jog viešbučio valdžia net farų nenori vidun įsileisti. Rūpinasi “Vulkano” reputacija. Žodžiu, galime pradėti darbą. Viešbutyje ramu. Apsauginiai žvengia, susiriesdami, iš nevykėlių pagrobėjų ir šiandien nebelaukia jokių nemalonumų.

Artiomas užbaigė kavą.

- Sakei, Adamsas guls popiečio miego.

- Taip.

- Tu tikras, kad apartamentuose nesusidursiu su pašaliniais?

- Garantuoti negaliu. Pats žinai – visko numatyti neįmanoma. Bet mūsiškiai atidžiai stebi jį jau beveik mėnesį ir...

- Žinau. Popiečio miegas – šventas dalykas. Be jo senis blogai jaučiasi. Tiesiog norėjau sužinoti, ar jis nepakeitė dienotvarkės, atvykęs į Diomedą. Kita šalis, svetima aplinka, įtemptas darbas konferencijoje...

- Ne. – papurtė galvą Henrikas. – Nepakeitė. Pedantas. Pagal jo dienotvarkę galima laikrodį nustatinėti.

Artiomas žvilgterėjo į laikrodį.

- Gal jau eisim?

- Nekantrauji?

- O tu?

- Nervinuos truputėlį. Visuomet nervinuos prieš darbą.

- Aš irgi. – prisipažino Artiomas, stodamasis. – Na ką? Judam?

- Judam.

Porininkas padėjo jam užsidėti ant nugaros didelę turistinę kuprinę, davė žibintuvėlį, tada atitraukė nuo galinės sandėliuko sienos dėžių stirtą, atidarė metalines dureles sienoje. Įsijungę žibintuvėlius, susirietę šmurkštelėjo pro jas į tamsą.

- Kur mes? – nesuprato Artiomas.

- Katakombos. Apleista tunelių sistema, kurią išrausė kupolo ir metropoliteno statytojai.

- Brrr... – nusipurtė Artiomas. – Šalta, drėgna ir gūdu. Ar čia nesivaidena?

Henrikas nervingai nusijuokė.

Koridorius siauras – išskėtus rankas, galima pasiekti abi sienas. Gana žemas – metro šešiasdešimties ūgio Artiomui kai kur teko susiriesti, kad nepiltų kakta į palubėje nutiestus vamzdžius. Žibintuvėlio šviesoje blizgėjo drėgnos betoninės sienos ir lubos. Švaru – nei purvo, nei šiukšlių, nei statybininkų palikto šlamšto. Abiejose sienose, kas 10-15 metrų matosi tokios pat metalinės durelės. Prie vienų iš jų Henrikas pagaliau sustojo.

- Stovim tiesiai po viešbučiu. – pranešė.

Pralindę pro dureles, atsidūrė dar viename koridoriuje. Jo gale pamatė kitas ilgą laiką nejudintas, aprūdijusias duris, vedančias į viešbučio rūsį. Sienoje Artiomas pastebėjo liuką.

- Šitas?

- Šitas. – patvirtino porininkas. – Liukas į komunikacijų šachtą. Prieš keturis metus, perstatant viešbutį, buvo įrengta nauja, didesnė, o šią pamiršo. Aptikome ją operacijos plano sudarymo metu, archyve studijuodami seno ir naujo viešbučio schemas.

Artiomas stenėdamas atlupo liuką, kyštelėjo galvą į skylę, pasišvietė, apsidairė. Kažkas panašaus į kaminą – šachta šauna aukštyn per visus 7 viešbučio aukštus. Keturkampė – 2 metrai prie dviejų. Ant vienos sienos draikosi nutraukyti kabeliai, kitoje, kas kelis metrus styro laikikliai, kurie kitados laikė pritvirtinę prie sienos šiukšlių surinkimo ir vandentiekio vamzdžius. Tačiau svarbiausia, kad demontuotojai neišlupinėjo kablių, sukalinėtų į ketvirtąją sieną kas pusė metro. Kuo puikiausios kopėčios.

- Einu. – Artiomas prasispraudė pro skylę, ėmė vikriai ropštis kabliais aukštyn. Pasiekė vieną liuką sienoje, antrą, trečią... Stop. Trečias aukštas. Jeigu viešbučio planai teisingi, dabar priešais Artiomą yra landa į Adamso nuomojamų apartamentų tualetą. Vieta galbūt ne pati garbingiausia, bet vis geriau, negu įgriūti su trenksmais tiesiai į miegamąjį ar svetainę...

Rankenėlė... Trūkt! Velnias, neatsidaro... Na, dar sykį... Op! Atsilapojo. Neužrūdijo, tiesiog užsikirto... Puiku. Tualetas tuščias. Kol kas sekasi, tfu tfu tfu, kad neprisikarksėjus...

Pasidžiaugęs taip sklandžiai besiklostančia operacija, Artiomas vikriai įsliuogė vidun. Atsistojo, pasitaisė kuprinę, išsitraukė paralizatorių. Įsiklausė... Velnias! Kaip sužinoti – atsigulė senis, ar dar ne? O jeigu atsigulė – ar jau užmigo?

Šlept šlept – basų kojų žingsniai. Aha, dar nemiega senas pirdalius. Teks palūkėti.

Žingsniai nutilo kaip tik ties tualetu.

Šit kaip? Genijus nori nusilengvinti, kad sapnų niekas nedrumstų? Nuostabu. Pats Artiomui į rankas ateina. – teroristas užgesino žibintuvėlį ir nukreipė paralizatorių link durų. Plyksterėjo šviesa. Durys atsidarė. Vidun įšlepsėjo chalatuotas korifėjus. Siektelėjo chalato diržo, prieš įgrūsdamas kaulėtą užpakalį į unitazą ir tik tada pamatė, jog jis čia ne vienas. Taip ir suakmenėjo, išvertęs iš nuostabos akis. Būtent nuostabos, ne baimės. Ir iš tikrųjų – kas nenustebtų, nuosavame tualete radęs velniai žino iš kur atsiradusį ir perkūnas žino ką čia veikiantį turistą su kuprine ant nugaros?

Surikti fizikas nespėjo, paralizatoriaus impulsas jį aplenkė. Supakuoti nediduką, lengvutį it pliauska seneliuką – vienas juokas. Daug sunkiau nusikabaroti su nešuliu ant nugaros žemyn, iki šachtos dugno.

- Ufff... – nusišluostė Artiomas išrasojusią kaktą, kai pagaliau įvertė kuprinę pro liuką, Henrikui po kojomis. – Žiūrėk, ką tau atnešiau. Pilna kuprinė genialaus intelekto. Bus kokių 50 kilogramų, ne mažiau.

- Dingstam iš čia! – nekantravo porininkas. – Duokš man jį, panešiu, kol kvapą atgausi.

- Še.

Po valandėlės jiedu vėl sėdėjo meškerių ir sliekų pardavėjo sandėliuke, maukė kavą su konjaku. Prieš tęsiant darbą, reikia atsipūsti.

- Ką šitas džiūsna padarė? – Henrikas bakstelėjo sportbačiu apauta koja į kuprinę. Žvelgė į ją tokiomis akimis, tarsi ten būtų prikimšta 50 kilogramų nuodingiausių gyvačių.

- Banalių banaliausia istorija, net tingisi pasakoti. Elementariausias godumas. Pinigų troškulys. Akademikas Če Hvanas irgi nedavė neturto įžado, bet savo milijonus susikrovė patentuodamas atradimus Mokslo Kontrolėje. Adamsui toks kelias pasirodė pernelyg ilgas, seniokas paspartino procesą, apeidamas Mokslo Kontrolę. Sukonstravo kažkokiai šutvei anihiliacinį užtaisą. Atominė bomba, palyginus su juo, tėra apgailėtina vaikiška petarda.

- O Mokslo Kontrolė?

- O ką Kontrolė? Pagavo, ten juk irgi ne idiotai dirba. Visa bėda, kad jiems surištos rankos. Senis tuo ir pasinaudojo: pažadėjo kažkokiam monarchui sukurti ginklą prieš Užribio baidykles, o monarchas užgniaužė bylą, privertė Kontrolę palikti Adamsą ramybėje.

- O teroristai?

- Vadeivas pradangino mūsiškiai, eilinius gaujos narius susėmė farai, ginklas atiteko kariškiams. Šįkart viskas baigėsi laimingai. Pamenu, skaičiau apie panašius įvykius Saulės sistemoje, berods prie Veneros. Kažkoks tipas ten užgrobė orbitinę stotį, gyventojus įkaitais paėmė, sąlygas iškėlė, farai pradėjo derybas – viskas kaip priklauso, tik teroristas nesusitvarkė su bomba, gal supsichavo, gal įkaitai pabandė išsivaduoti – kaip ten bebūtų, materijos naikinimo įrenginys sprogo. Trach bach ir nebėra orbitinės stoties... Belieka pasidžiaugti, jog tai atsitiko kosmose, ne ant planetos paviršiaus.

- Šunsnukiai...

Artiomas pašnairavo į kuprinę.

- Šitam šikniui pinigai svarbesni už elementariausią moralę. Kartą įkliuvo, nusvilo nagus, bet išsisuko. Kas garantuos, kad vėl nesumanys pasipelnyti? Parduos kam nors eilinį užtaisą, vėl įklius, vėl pakiš kariškiams kokį žaisliuką, tie vėl paspaus Kontrolę... Pasaka be galo.

- Pasaka baigta. – nusišypsojo Henrikas. – Dabar jau nieko niekam nebeparduos.

- Dabar jau ne. – pritarė Artiomas.

- Na ką, krutam? Mūsų jau laukia.

Jiedu išėjo iš krautuvėlės ir kuo ramiausiai įlipę į traukinį išvažiavo iš po Atlantidos kupolo. Artiomui ant nugaros pūpsojo kuprinė, rankoje – dvi meškerės. Henrikas tempė sunkų krepšį su maistu ir kitais iškylai gamtoje reikalingais daiktais. Du draugeliai, susiruošę pažvejoti. Peronuose bei traukiniuose matėsi ir daugiau iškylautojų – porelių, šeimų, pavienių žmonių, didesnių kompanijų. Kažkas tempiasi su savimi paplūdimio reikmenis, kažkas stovi šalia jų su slidėmis, kažkas su krepšeliais grybauti ar uogauti važiuoja. Po kai kuriais sostinės kupolais ošia miškai, kitur tyvuliuoja ežerai, dar kitur įrengti tropikų parkai ir paplūdimiai arba atvirkščiai – žiemos kurortai su puikiai įrengtomis slidinėjimo trasomis. Viskas – tame pačiame mieste, tik sėsk į traukinį ir daugių daugiausiai po pusvalandžio gali džiaugtis pusiau dirbtine gamta, pasirinkęs pramogą pagal skonį ar šios dienos nuotaiką.

Pakilę iš modernaus, šiuolaikiškai įrengto stoties požemio, agentai atsidūrė gūdžioje, tamsioje, pirmykštėje girioje. Bent jau jiems – kosmoso gyventojams, niekad gyvenime nemačiusiems kaip atrodo tikras Žemės miškas, taip atrodė. Virš stoties – proskyna ir dvi medinės grytelės. Pirmoji – įėjimas į stotį, kita – senoviško stiliaus užeigėlė. Nuo trobų į mišką įvairiomis kryptimis veda takai. Vienu iš jų jiedu ir patraukė, pernelyg neskubėdami, jau spėję pavargti nuo nešulių svorio, šokinėjimo iš traukinio į traukinį, maltynių žmonių jūroje.

Henrikas neklydo – jų jau laukė. Išėję į miško gilumoje, prie skaidraus upokšnio įrengtą stovyklavietę, pamatė idilišką vaizdelį. Ant kranto linksmai spragsi laužas, virš ugnies čirška ant iešmo pamautas mėsgalis, aplink laužą – keturi ant žolės sugriuvę vyrukai, leidžiantys ratu plokščią viskio butelį. Kiek tolėliau nuo upokšnio baltuoja vimanas. Žodžiu, iškylautojai, besimėgaujantys gaiviu miško oru ir laukinės gamtos egzotika.

Ką tik ši ketveriukė buvo pagrobusi Če Hvaną. Policija iki šiol tebeieško bala žino kur pradingusių banditų, o šie, persėdę į kitą vimaną, šmurkštelėję į kitą kupolą, ramiausiai siurbčioja viskį vos už kelių kupolų nuo policijos būstinės. Toks jau šįkart buvo scenarijus – ne tik Adamsą susemti, bet ir kuo daugiau triukšmo pridaryti, kad žmonės ilgai šią dieną prisimintų. Pavojinga ir rizikinga, bet labai efektinga. Budrieji visuomet siekia efekto. Iš kailio neriasi, savais ir visai pašaliniais žmonėmis rizikuoja, kad tik kuo smarkiau įbaugintų savo darbeliais visuomenę.

Ketveriukės narių Artiomas nepažinojo, niekad anksčiau nebuvo sutikęs ir labai abejojo, ar sutiks ateityje. Agentai susirinko iš įvairių Galaktikos pakampių į konkrečią vietą, konkrečiu laiku, gavę konkrečius nurodymus, atliko kiekvienas savo darbą ir vėl išsiskirstys kas sau, po visą Paukščių Taką. Orbitoje šalia Diomedo Henriko ir kitų vyrų laukia erdvėlaivis. Kur jie iš čia išsidangins, kuo užsiims po šios operacijos, kuo jie apskritai užsiima gyvenime – visa tai Artiomo nedomino, kaip ir jie nesuko sau galvų, ką jis veikia Heilyje, kuo užsidirba pragyvenimui. Ordino agentas – vienišas medžiotojas, palaikantis ryšį su Centru per asmeninį ryšininką. Pačių įvairiausių pažiūrų, politinių ar religinių įsitikinimų, įvairių profesijų žmonės, nuo prasčiokų iki aristokratų, atklydę į Ordiną pačiais įvairiausiais keliais. Vienintelis dalykas, kuris šiuos laisvūnus sieja tarpusavyje – bendra idėja.

Sudorojo kepsnį, pabaigė butelį ir atsisveikino. Vimanas su agentais ir fiziku pakilo virš miško, nušvilpė link kupolo šliuzo, o Artiomas nukulniavo takeliu atgal į stotį.

Operacija “Adamsas” baigta.

Vagonas buvo pustuštis. Keletas žmonių žiūrėjo televizorių. Būrelis jaunimo šurmuliavo, stumdėsi prie durų – ruošėsi kitoje stotelėje išlipti. Vagono viduryje, abiem rankomis įsikibęs į kilpą palubėje, lyg pakaruoklis siūbavo girtas vyrukas. Iš kertės į Artiomą akutėmis šaudė jaunutė mergina. Dievas apdovanojo jį ar nubaudė išvaizda, kuri moteriškėms kelia aibes visokiausių minčių ir jausmų, nuo kurių drovesnės šios lyties atstovės kukliai parausta ir nudelbia akutes. Jausdamas meilius, ilgesingus simpatiškos mergaičiukės žvilgsnius, Artiomas baisiai smaginosi, bandydamas įsivaizduoti, kokią išraišką tas mielas veidelis įgautų, jeigu jo savininkė sužinotų, jog žiūri ir atsižiūrėti negali į Budriųjų Ordino teroristą, ką tik pradanginusį eilinį mokslininką.

Plėšrūnas.

Miško plėšrūnas valo mišką, Budrusis – visuomenę. Miškas valomas nuo fiziškai ligotų, nepilnaverčių gyvūnų, visuomenė – nuo galingo intelekto, bet dvasiškai ligotų ir nepilnaverčių, todėl pačių pavojingiausių nusikaltėlių. Žmonės taip ir žvelgia į Budriuosius – kaip į plėšrūnus. Vieni jų bijo, kiti negailestingai medžioja, treti talkina jiems, nes yra įsitikinę, jog miškas be vilko – išsigimęs miškas.

Artiomas nebuvo naivus idealistas, nepaistė kvailysčių, atseit, sunaikinsim visus iki vieno piktadarius, iškuopsim visuomenę nuo purvo ir pasaulis pavirs rojumi. Niekad nebuvo ir niekad nebus tokios organizacijos, kuri pajėgtų išgaudyti visus nusikaltėlius ir užkirsti kelią naujų atsiradimui. Sizifo darbas. Apie tokias organizacijas gali kliedėti tik beviltiškai realiame gyvenime nesiorientuojantys utopistai, o tokių prietrankų į Ordiną niekas nepriima. Čia reikia labai blaivių, racionalių realistų. Ir Artiomas labai blaiviai, racionaliai, realiai vertino savo ir viso Ordino galimybes. Visų piktadarių neišgaudysi, tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia gaudyti. Kažką susemia policija. Kažką savo tinklais sužvejoja Mokslo Kontrolė ir monarchų slaptosios tarnybos. O Budrieji... Budrieji tvarkosi su pačiais slidžiausiais, kurie vis išsprūsta iš oficialių jėgos struktūrų rankų...

Darbo pasidalijimas.

Budriųjų veiklos esmę ir pagrindinę jų idėją ryškiausiai atskleidžia vieno XX amžiaus mąstytojo žodžiai, kuriuos mintinai žino kiekvienas agentas, kiekvienas Ordinui prijaučiantis ir talkininkaujantis.

“Pasaulio būklė yra prasta, bet viskas dar labiau pablogės, jei kiekvienas mūsų nepadarys geriausia, ką jis gali.
Būkime BUDRŪS .
Budrūs dviguba prasme.
Po Osvencimo mes žinome, ką žmonės sugeba.
Po Hirosimos mes žinome, kas pastatyta ant kortos. “