Vėjų švilpesiu užmuštas laikas
liūdesio varpinės dūžiais bedugnės aidėjo
ir tempės mane iš paskos,
o suklupęs ir bailiai iškėlęs rankas,
aš meldžiau tiktai vieno –
vilties –
kelrodės savo kelio bepradžio,
kurio net nebuvo, matyt, pabaigos.

Trapaus stiklo tiltu ėjau pas Tave,
o dangus mane laimino klevo sulos lietumi,
bet kartu tartum grasė:
mirtis Tavo, mielas, – Jai proga gyventi!
it žaltvykslė* pievų vedė šiaurinė,
melsvai naktyje ji ant tilto stiklo ledinio tviskėjo.

Melavo dangus man, kad Tu dar gyva.
Ką reiškė tuomet visos kely mano sutiktos
kadagio šakos, kaip mirusį ten palydėjus ką tik?
Nebuvo Tavęs jau kitoj pusėj tilto –
akys ne Tavo ten buvo: bejausmės ir šaltos,
tolimos ir alkanos kartu!

Nusviro man rankos ir, ašarų lydimas,
pirmesnis už jas, bejėgiškai skrosdamas
brizą, godžion bedugnės gerklėn nukritau.
Ir kadagio šakos krito, ir šiaurinė kartu
su mažyčių tilto skeveldrų kruša.
Dangus tiktai vietoj stovėjo. Ramus ir tylus
jis krentant nutolo. Teisus ir triumfuojantis!

- Kodėl nesakei, kad stiklas trapus ir taip greitai sudūžta?...