Invazija (7)
Niekas neįstengė skubiai ir efektyviai išnarplioti šio svarbaus kryžiažodžio. Gal dėl vientiso plano nebuvimo, o gal tik dėl neryžtingumo. Mažesniųjų stočių gyventojai, visa laimė, išvengė liūdno Gizlo likimo. Ramiau savo egzistencijos problemas ėmė spręsti dvyliktos ir septintos stoties gyventojai. Kadangi šiose gyvenvietėse buvo mažiau perėjūnų ir laikinai užklydusių gyventojų, o vyresnieji kadrai laiku suspėjo užgniaužti kilusius bruzdėjimus, mažos specialistų pajėgos iš lėto bendromis pajėgomis tyrinėjo planetą apnikusią nelaimę, jos kilmės priežastis ir pasekmes. Kad ir ganėtinai primityviomis priemonėmis bei būdais įvairūs specialistai, o taip pat savamoksliai naršė hipotezių ir teorijų krūvas, bandydami kaip nors išsikapstyti iš tos aklavietės, mėgindami rasti atsakymus ir užmegzti ryšius su kitomis gyvenvietėmis, jų tyrinėtojais – su išorėje likusiu pasauliu.
Tuo tarpu vabzdžių Danaute visai nemažėjo. Jie būriais ir dideliais spiečiais brovėsi visur, net į atkampiausius žemyno pakraščius. Bet, nepaisant ištikusius žmones nelaimės, nedaug kas sistemingai ir ne karštligiškai tyrinėjo ir kūrė planus kaip išgelbėti merdinčias stotis ir rasti prieigą prie likusio pasaulio, kuris nepajėgė atsiliepti.
Beveik niekas nebuvo įgalūs gilintis į rimtas teorijas, kurios reikalavo išsamių tyrimų, kuriems reikalingi prietaisai ir visa bazė, kuria esamomis sąlygomis nebuvo įmanoma pasinaudoti. Neveikiant elektronikai, nebuvo galima nei eksperimentuoti, nei patikrinti, nei iš karto sukurti efektyvų priešnuodį, kuris nukenksmintų skrajojančius vabzdžius. Tik pavieniai entuziastai nenuleido rankų. Viltis dar ruseno tai vienur, tai kitur, o tie nenuilstantys žmonės stengėsi atsiriboti nuo politinių rietenų...
Vienas iš tokių buvo Bolario pasekėjas Guamas Livintauras, prieš lapkričio dvyliktosios įvykius išvažiavęs iš stoties, kur buvo apsistojęs profesorius, ir įsikūręs septintojoje. Guamas vis dar nežinojo Bolario likimo. Be to Livintauras net neįtarė, kad, ko gero, tiesiog išradinėjo dviratį – atrado tai, ką žinojo Rokas Ailoveris ir Artūras Bolaris. Tačiau jis pirmasis pastebėjo, kad žmonės su dirbtiniais organais ir elektroniniais implantais iki šiol nemirė, jiems nepasidarė blogai, nes įsiūti elektroniniai įtaisai ir stimuliatoriai tebeveikė, o tų žmonių sveikatai nekilo joks pavojus. Šis pastebėjimas Livintaurui nekėlė jokių abejonių. Priešingai – savamokslis inžinierius ir bioelektronikos tyrinėtojas ankstyvą rytą užsukęs į jaukų stoties koordinatoriaus kambarėlį, radęs valdytoją jau nebemiegantį, pareiškė:
-Sveikas, užsukau su geromis naujienomis.
-Pasiruošęs tave išklausyti, Guamai, - sutiko koordinatorius įkritęs giliame krėsle už stalo galo gurkšnodamas karštą kavą ir rankos mostu pasiūlęs svečiui prisėsti.
-Žinau, kad ne viskas dar prarasta. - netylėjo tyrinėtojas – jis tiesiog nenustygo vietoje, - Jūsų kūne yra implantų?
-Taip, - atsakė viršininkas, - užpernai man daryta operacija ir medikai iš Grenvalio įsiuvo imuninės sistemos kontrolerį. Be to, kairiosios rankos rieše yra asmenybės identifikatorius.
-Ar jie dar veikia? – pasidomėjo svečias.
-Manau, kad taip, -pritariamai linktelėjo koordinatorius.
-Aš pastebėjau, kad ir kiti stoties gyventojai nesiskundžia tuo, kad neveikia į jų kūnus įsodinti elektroniniai priedai. Mano paties skrandis yra sintetinis, papildytas įvairiais elektronikos niekais. Jei neveiktų jie – seniai iš bado būčiau miręs. Vadinasi, elektronika visiškai nėra galutinai paralyžiuota. Ji veikia, tik tam tikroje terpėje ir tam tikromis sąlygomis. Suvokiu, kad visą veikiančią elektroniką ir elektrotechniką galima apsupti gyva organika arba realiu jos pakaitalu, ir ji sėkmingai veiktų.
-Ką galvoji daryti? – rimtai susidomėjo valdytojas, baigdamas gerti aušti pradėjusią kavą.
-Dar reikia tyrinėti ir eksperimentuoti...
-Gal teiksies išauginti kokius nors mutantus ir į jų vidurius sugrūsti visą mūsų stotį? – pašmaikštavo vadovas.
-Ne taip primityviai, - Guamas apgynė savo atradimą, - ir ne taip paprastai. Dar reikia rimtai pasidomėti kodėl žmonių viduje esanti elektronika veikia, o kitur – ne. Be to,man įdomu, kiek visame Danaute yra kitų rasių humanoidų?
-Gal apie tūkstantį, - atsakė truputį pagalvojęs koordinatorius.
-O pas mus, stotyje?
-Tik keturi. Visi erdoriečiai. Jei tu lenki prie to ar jie turi kokių nors implantų, tai šito tikrai nežinau.
-Tokiu atveju situacija kur kas sudėtingesnė, tačiau juk galime juos apklausti ir bent išoriškai ištirti. O kalbant apie mūsų visų globalinę problemą, manau kad ji nėra neišsprendžiama. Būtina pasitarti su biologu Digersu. Manau, kad pritari, kad vis dėlto įmanoma ką nors realiai sugalvoti ir padaryti. Ar gali įpareigoti Digersą vykdyti šią užduotį?
Koordinatorius tik šyptelėjo:
-Nemanau, kad jis atsisakytų. Juk kiekvienas norim kuo greičiau sulaukti vabalų valdžios pabaigos...