Nubrido žvilgsnis per gėlėtą pievą,
Kurioj tu žalią kūną saulėj
Kaip rojaus obuolį man nokinai...

Nubrido žvilgsnis per arimą juodą,
Kuriam turės prinokti ateity
Skalsi juoda duonelė kasdieninė.

Nubrido žvilgsnis per kapus senolių,
Kur medžiuos vėlės tarsi paukščiai
Tupėjo ir kliedėjo praeitim.