Tai - noras pabėgti
Tą dieną buvau nekokios nuotaikos. Antrą savaitę šikau su krauju. Aplinkinius, ir gal net mane patį, plevėsiškai veikė pavasaris. Ir apskritai jau buvo gerokai įgrisę žodžius ištarti tik sau pačiam. Kokie jie bebūtų...
Norėjau pabėgti.
Tačiau tuomet susidūriau su problema. Bėda buvo tame, kad niekas manęs lyg ir nelaikė. Apsidairiau ne sykį! Niekas nelaužė už nugaros rankų, nepančiojo dideliems garlaiviams skirtomis grandinėmis, net spygliuotų sienų už šimtų kilometrų nestatė. Ko gero, situacija tapo kiek komplikuotesnė. Jei būtų galima taip pasakyti...
Buvau, esu ir dar pusvalandį arba gerą pusšimtį metų (o tai ganėtinai proporcingai priklauso nuo valios, jos vaikų ir anūkų) būsiu bendruomeninis padaras. Kilęs iš beždžionių. Tik norintis vis mažiau beždžioniškumo ir daugiau tos darvinistinės pažangos. Gali būti, kad kiek naivokai. Bet išties nuoširdžiai.
Pažvelgiau aukštyn. Virš galvos tebekabėjo kalendorius. Pernykštis. Bet koks skirtumas... Mėnesių metuose juk tebėra tiek pat. O apie svarbiausią faktą man tinkamai byloti sugebėjo ir šis – už lango dvidešimt pirmasis amžius. Kambaryje – taip pat. Net po antklode, kuri leisdavo kur nors pakeliauti tik anuomet, kai dar buvome jauni. Tiek ji, tiek aš.
Taip, dvidešimt pirmasis. Amžius. Po Kristaus. O beždžioniškumo, kaip kad sakydavo senokai nieko nebesakantis Petrelis, aplink tebėra tiek pat, kiek ir prieš šimtą, du ar aštuonis šimtus metų. Ir tik antikinėje Graikijoje kažkas iš esmės vyko kitaip. Toje visuomenėje žmogus visų pirma buvo protas. Argumentas, diskusija ir klausimas. Prisimenu, kad dėl šių dalykų su Petru ginčijausi tik pirmą vakarą. Kai jis man praskėlė lūpą. O aš jam – kaktą.
Vėliau vis dažniau prisimindavau jo žodžius. Kad, prabėgus daugiau nei dviems tūkstančiams metų nuo anų laikų, visi drauge ne tai kad paėjėjom tolėliau nuo beždžioniškumo, bet tiesiog savo noru grįžome atgalios. Kad kuo šilčiau jį apkabintume. O dažniausiai - net gautume spalvingus nurodymus „iš viršaus“ įsikabinti į tą beždžioniškumą savo kruvinais, pajuodusiais nagais.
Kodėl? „Kodėl taip kalbi?“ – paklausiau Petro vakarą, kai skilinėjo kaktos ir lūpos. O jis man paprasčiausia lietuvių kalba su rusiškais intarpais atsakė...
Žmonija tebegarbina meilę ir laimę. Moterys (su vyrais) apdainuoja jausmus, jais didžiuojasi, kviesdami į darniausią ratelį iš visų ir lenktyniauja, mokydami jausmingais būti savo vaikus.
Nors vienintelis dalykas, skiriantis žmogų nuo gyvūnų, tėra protas.