Kai kiberis pranešė, jog iki kelionės pabaigos beliko pusvalandis, Gelgaudas atslinko į valdymo kabiną. Langas-ekranas transliavo kažkokios planetos su sunkiai ištariamu pavadinimu kraštovaizdį.

Sprendžiant pagal peizažą, tverdamas šį dangaus kūną Dievas buvo smarkiai paveiktas siurrealizmo idėjų. Pasidžiaugęs, kad Heilio sistemoje tokių klaikių, baltosios karštinės kamuojamo dailininko fantasto košmarą primenančių pasaulių nėra, Tadas perjungė kanalą, kad matytų, kas vyksta aplink fregatą. Ekrane pasirodė pilkas lyg audros debesis Diomedo rutulys – antroji Heilio sistemos planeta, skaičiuojant nuo žvaigždės, taip pat antroji pagal dydį ir antroji pagal gyventojų skaičių po pusmilijardinio Alverono. Išvaizda Diomedas labai priminė Marsą, tik spalva ne raudona, bet pilka, niūroka, o šiaip ekrane – įprastas kosminis peizažas. Nustebino tik kosminių objektų gausa. Tolimąsias kolonijas Tadas visada įsivaizdavo kaip kažką nedidelio, skurdaus: pora ar trejetas kupolų ant planetos paviršiaus, viena kita orbitinė bazė, keliolika ryšių palydovų – štai ir visa kolonija. O čia – tartum tikrai prie Marso ar netgi Žemės artėtum. Tikrių tikriausia kosminė valstybė.

Visos tolimos – tarpplanetinės ir tarpžvaigždinės – kelionės prasideda ir baigiasi Tarpplanetinėse Stotyse. O Stotys visur standartinės: į plokščią kaktusą panašūs diskai, prie kurių spyglių-terminalų švartuojasi erdvėlaiviai. Skiriasi tik dydis. Tarpjūriui priklausančios Kalistos Stočiai pakanka pusšimčio terminalų. Didžiausia iki šiol Tado matyta Mėnulio Stotis, aptarnaujanti Žemės ir Mėnulio gyventojus, besisukanti aplink Žemę Mėnulio orbita, todėl ir gavusi tokį pavadinimą, turi daugiau kaip 200 terminalų. Panašu, kad ir Diomedo Stotyje jų ne mažiau… O jau erdvėlaivių erdvėlaiviukų! Lyg bičių spiečius aplink avilį zuja – nuo mažučių vimanų, iki transgalaktinių lainerių, tikrų skraidančių miestų.

Fregatos kiberis susisiekė su Stoties dispečeriu, gavo nurodymus, kur jungtis. Po penkių minučių prisijungė. Tarpžvaigždinė kelionė baigta. Tadas ir Fatima išėjo į terminalo koridorių, apsidairė… Hm… Kas gi čia? Koridorius pertvertas, o ten, kur pertvaroje žiojėja praėjimas, stovi stalas. Prie jo mindžikuoja ginkluotas, nematyta uniforma pasidabinęs tipas.

Muitinė. Dar vienas požymis, jog čia – Tolimasis kosmosas. Saulės sistemos Stotyse muitinių nėra, bent jau tokių, kurios krėstų paprastus keliautojus.

Pamatęs iš fregatos šliuzo į koridorių išėjusią porelę, muitininkas ir pasienietis viename asmenyje, kablianosis pietietis su vešliais žilsterėjusiais ūsais, pasipuošė svetinga šypsena.

- Sveiki atvykę į Heilio Imperiją, ponai. – džiugiai pasveikino savo šalies svečius.

Tadas su Fatima tylėdami susižvalgė.

- Prašau parodyti pasus. – pasufleravo pareigūnas, sumetęs, jog svečiai nesusigaudo, ko jis iš jų nori – ar apie kelionės tikslą prašys papasakoti, ar muitą mokėti lieps, o gal kratys kišenes ir rankinuką?

Tadas padėjo ant stalo savo ir draugės asmens kristalus.

- Ačiū. – pareigūnas paėmė Tado kristalą, įstatė į kiberio lizdą, kurį laiką skaitė ekranu bėgantį tekstą. Sulig kiekviena eilute antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol beveik pasiekė plaukų pradžią kaktos viršuje.

- O!.. Atleiskit, Jūsų Šviesybe, nepažinau… - sumišo, supratęs, su kuo turi reikalą, o tai visiškai išmušė žmogelį iš vėžių. Labai jau nepanašus šitas pagiriomis per visą koridorių trenkiantis žaliūkas į didžiūną, vieno galingiausių pasaulio monarchų artimą giminaitį, kokius juos, Žemės didžiūnus, pasienietis įsivaizdavo.

- Hm… eeee... Dar sykį atleiskit, Jūsų Šviesybe, bet pagal taisykles privalau pasidomėti jūsų kelionės tikslu… Hm… Nors velnias žino, tas taisykles… Gal jūsų rango žmonėms jos ir negalioja…

- Turizmas. – pagelbėjo žmogui Tadas.

- Ačiū. Mhmmm… taaaip… - mykė pareigūnas. – Lėšų pragyvenimui klausimas irgi atkrinta… Ką gi… - suklapsėjo kiberio klavišais. – Įrašysiu į pasą leidimą svečiuotis mūsų šalyje tris mėnesius. Vėliau galėsite šį terminą pratęsti, jei panorėsite. Tokia tvarka, Jūsų Šviesybe.

- Viskas gerai, drauguži, žinau šią tvarką, nesijaudink šitaip.

Nuklapsėjęs iš Tado ir Fatimos atsiskaitymo kristalų po 50 vietinių kronų pasienio rinkliavos mokesčio, pietietis palinkėjo malonios viešnagės ir pamojo kitam atvykėliui. Už porelės nugaros susidarė netrumpa eilutė, tikriausiai prie to paties terminalo prisijungė didelis keleivinis laineris. Tadas ir Fatima nužingsniavo ilgu koridoriumi, einančiu per visą terminalo “spyglį” į Stoties “kaktuso” vidų, kur buvo futbolo aikštės dydžio laukimo salė, prisikimšusi žmonių lyg per grandiozinį mitingą. Koridorius baigėsi galerijoje, juosiančioje visą salę, pakibusioje virš jos lyg balkonas. Žemyn vedė eskalatorius.

Tadas sustojo, atsirėmė į balkono turėklus, pažvelgė žemyn, į po kojomis šurmuliuojančią minią. Paskui pakėlė akis į švieslentes palubėje, kur mirgėjo nuolat besikeičiantys kažkokių planetų, kosminių stočių, miestų, erdvėlaivių pavadinimai. Pastebėjo ir pažįstamų. Iš pradžių akis užkliuvo už “Varduvos”, paskui ilgame erdvėlaivių sąraše aptiko “Šešupę”. Jei “Varduva” dar galėjo sukelti abejonių, visokių juk sutapimų pasitaiko, tai “Šešupė” tikrai sava – su paukščiukais virš Š ir taškeliu virš Ė. Kur tik nenusibasto tie jo tautiečiai. Net į gretimą Galaktikos spiralės viją atlindo. Neišnaikinama tauta. Visa krikščioniška Europa stengėsi nušluoti nuo žemės paviršiaus paskutinius žemyno pagonis – ne tik nenušlavė, bet patys į kailį prie Žalgirio gavo. Lenkai kelis šimtmečius lenkino – nesulenkino. Rusai bandė rusinti – nesurusino. Nusicivilizavę Vakarų technokratai stengėsi nutautinti, globalizuoti – nespėjo… Jeigu tikėti statistika, lietuviškai šneka ir lietuviškų tradicijų tebesilaiko maždaug keturi milijonai Saulės sistemos gyventojų, susitelkusių daugiausiai Tarpjūrio monarchijoje ir jai priklausančioje Kalistoje. Kiek jų yra Tolimąjame kosmose – nežinia. Bet yra. Tadas ką tik tuo įsitikino savo akimis.

Ką gi – tauta gyva tol, kol gyva kalba ir tradicijos. Malonu žinoti, jog ir jo, Tado, giminė prisidėjo prie šios seniausios indoeuropietiškos kalbos išsaugojimo. Valdovų dvare visais laikais viešpatavo dvikalbystė, monarchai vartojo lietuvių ir rusų kalbas. Administracijoje, kurią sudaro monarcho giminaičiai, yra daugybė valdininkų, kurie nesivargina mokytis užsienio kalbų, vadinasi, visiems, kas turi su jais reikalų, norom nenorom tenka pirkti lietuvių ar rusų kalbos gramatiką. Ne visi gali tapti poliglotais ir išmokti kelias dešimtis įvairiataučio Tarpjūrio kalbų, paprasčiau kokiam vengrui ar graikui, turinčiam reikalų su valdžia, išmokti vieną – lietuvių arba rusų. Panašiu būdu pasaulyje labai svarbia tapo puštūnų kalba, po to kai į monarchus prasimušė puštūnų kilmės al Beidų giminė, dabartinė viso musulmonų pasaulio šeimininkė.

Kaip ten bebūtų, du akiai ir širdžiai mieli pavadinimai smarkiai sušvelnino sukrėtimą, kurį Tadas patyrė, kai galutinai suvokė į kokią tolybę jį šįkart velniai nujojo. Saulės šviesa iki Diomedo keliauja ištisus 5000 metų! Pakvaišt galima, kai susimąstai apie šitokius skaičius.

- Dėmesio! – aidėjo per garsiakalbius malonaus balso dispečerės skaitomi pranešimai. – Po dvidešimties minučių nuo 122 terminalo atsijungs erdvėlaivis “Leopardas”, išvykstantis į Kochabą… Prieš dešimt minučių prie 34 terminalo prisijungė privati fregata „Grobuonis“, atvykusi iš Saulės sistemos, taip pat keleivinis laineris “Šventoji ugnis” iš Briliantų Dėžutės spiečiaus. Pasitinkančius prašome rinktis prie 34-ojo eskalatoriaus… Primename, kad “Vitiazio vietinių linijų” bendrovės kosmobusas į šeštąjį orbitinį pramoninį kompleksą startuos po 35 minučių. Dar yra laisvų vietų…

Tolokai šįkart nuo Žaslių nuklysta. Tolokai…

- Tėtuk, kas tau? – susirūpino Fatima. – Išblyškęs visas, išprakaitavęs…

Tadas nusišluostė išrasojusią kaktą.

- Pagirios. – teatsakė. – Eime.

Nusileido eskalatoriumi žemyn, nuėjo salės pakraščiu, dairydamiesi į iškabas. Parduotuvė, dar viena parduotuvė, turizmo agentūra, vimanų nuomos kontora, restoranas, kavinė, kažkoks muziejus, vėl parduotuvė… Ištisas miestas.

Pasirinko nedidukę kavinaitę, kurioje rado tai, ko labiausiai reikia pagiringam žmogui, kai galva plyšta pusiau, kai išsekusios jėgos, išderinti nervai, kai gąsdina triukšmas, erzina žmonių susigrūdimas, o ryški šviesa gali įvaryti migrenos priepuolį. Įsitaisė atokiausiame bokse, Tadas užsakė Fatimai normalius pietus, o pats ėmėsi įprastų gelbėjimosi priemonių. Pirmiausiai susivertė į pilvą šimtgramį stiprios degtinės. Toliau – valgis. Pastarosiomis dienomis, vien pagalvojęs apie maistą, imdavo žiaukčioti. Apsinuodijo. Nelenda ir dabar, kimšo per prievartą, vis stabčiodamas pailsėti. Tikra kankynė, bet juk reikia kažkaip jėgas atstatyti. Vargais negalais ištuštinęs lėkštę, užliejo maistą dar vienu šimtgramiu. Viskas. Gydomosios procedūros baigtos, beliko laukti rezultato. Netrukus turėtų palengvėti, nors, aišku, neilgam. Daugiau kaip savaitę juodai pylęs, per porą dienų nepasveiksi.

- Užkrimtai? Gal dar porciją? – paklausė Fatimos.

Ji papurtė galvą.

- Vyno?

Linkterėjo.

Tadas užsakė vyno, o sau – juodos, dvigubos kavos.

Kavinė buvo pasiutiškai brangi, todėl beveik tuščia, tačiau pro veidrodinio stiklo sieną galima buvo stebėti laukimo salėje šurmuliuojančią minią. Žmonės kaip žmonės, tik mažesni, geibesni už Saulės sistemos gyventojus. Dar salėje, pakeliui į kavinę, padarė šį atradimą. Žiūrėjo į jį visi net atsisukdami – Guliveris! Ūgis – du metrai, sudėjimas – atitinkamas. Ir į Fatimą visi vėpsojo akis išvertę lyg į kokią gamtos anomaliją. Tadui vos pažastį tesiekianti čigoniukė prašoko ūgiu didžiausius vietinius išstypėlius. Nieko nepadarysi – kosmosas. Gyvenimo sąlygos suformuoja atitinkamą žmonių tipą. Į miestą gyventi atsikrausčiusio stipraus lyg jautis ūkininko anūkai jau išaugdavo gležnais asfalto vaikais. Tas pats fizinės degradacijos procesas vyksta ir čionai, kur gyventi dar ankščiau negu senovinio didmiesčio akmeninėse džiunglėse. Saulės sistemoje fizinis žmonių nykimas nėra toks pastebimas tik todėl, kad vyksta nuolatinis maišymasis – atsikelia žemietis į kosmosą, užsikala pinigo ir grįžta namo, ar bent vaikus į Žemę išsiunčia, o atsilaisvinusias vietas užima nauji atkilėliai.

Už viską reikia mokėti. Širdis plyšta, kai štai šitaip akivaizdžiai savo akimis pamatai, kokia baisi tai kaina. Ir vardan ko šios aukos? Ko jie lenda į tą kosmosą? Vietos Žemėje per mažai? XXI-ąjame amžiuje sutilpo beveik 7 milijardai, nejau dabar trims per ankšta pasidarė? Pagaliau, argi tam žmogus ateina į šį pasaulį, kad kuo daugiau jo užkariautų, kuo daugiau teritorijos ir erdvės apkėstų? Žmogus į šį pasaulį ateina ne tam, kad jį pakeistų, bet tam, kad pasinaudodamas pasauliu kaip įrankiu, pakeistų ir patobulintų save. O tokiai užduočiai atlikti visiškai nebūtina trenktis už 5000 šviesmečių nuo gimtosios planetos.

O šiaip, nepaisant fizinės išvaizdos, savo prigimtimi žmonės visur ir visais laikais vienodi, kad ir kur benusibelstų, kad ir kokioje epochoje ar santvarkoje begyventų. Pasaulis Tadui buvo panašus į didelį teatrą. Žmonės – tai aktoriai, kurie nuo pat teatro atidarymo dienos vaidina tą patį repertuarą, atlieka tas pačias roles.

Ir pirmykščių žmonių urvuose, ir šaltose, niūriose viduramžių pilyse, ir XX-ojo amžiaus megapoliuose, ir po šiuolaikiniais kupolais ant tolimų planetų paviršiaus vaidinamos vis tos pačios tragedijos ir komedijos, dramos ir melodramos. Laikui bėgant, keičiasi tik dekoracijos, tačiau temos, siužetų vingiai išlieka tie patys. Laiminga ar nelaiminga meilė… Kilnūs, drąsūs poelgiai… Niekšybės… Išdavystės…

Keičiasi aktorių kartos, bet ne jų vaidinami personažai. Asketai ir palaidūnai… Genijai ir idiotai… Šventi atsiskyrėliai ir pasaulinio masto banditai… Meilę aplink save spinduliuojantys doruoliai ir galvažudžiai maniakai… Bailiai ir narsuoliai… Primityvūs juodadarbiai ir apsukrūs verteivos… Baikštūs, paklusnūs žmogeliukai, kuriuos visi engia ir pasiutę despotai, tironai, kruvini diktatoriai… Padorios moterys ir narkotikų prisišvampusios šliundros… Mylinčios, pasiaukojančios motinos ir kuoktelėjusios vištgaidės feministės…

Nusileidžia siela iš dausų, pasirenka rolę šiam gyvenimui pagal savo jėgas ir sugebėjimus, išsirenka atitinkamą kūną, gimimo vietą, patogų laiką ir – pirmyn į gyvenimo sceną. O kai uždanga nusileidžia, nusimeta nebereikalingą kostiumą ir grįžta į dausas ilsėtis, ruoštis naujam vaidmeniui.

Pradedantis aktorius nesugebės atlikti sudėtingos rolės, nesuvaidins valdovo ar išminčiaus, jam dar reikia daug mokytis. Kuo jaunesnė siela, tuo paprastesni darbai jos laukia scenoje. Suvaidinai primityvų žmogelį, stovintį vos vienu ar dviem laipteliais aukščiau už gyvulį, sukaupei bent lašelį patirties – kitąsyk gausi truputėlį geresnį, švaresnį, bet ir sudėtingesnį vaidmenį. Taip ir daroma toji dvasinė karjera – nuo paprasto statisto, kurį visi gainioja po sceną, iki superžvaigždės, kuri tokius paprastesnius kolegas ir gainioja. Rolė seka rolę, pamažu kaupiasi žinios, patirtis, plečiasi akiratis, juk vaidinti tenka ir vyrus, ir moteris, ir vergus, ir vergvaldžius, ir negrus, ir baltuosius, ir eskimus, ir mokslininkus, ir politikus, verslininkus, ir dar galai žino ką. Kuo toliau – tuo garbingesni vaidmenys. Bet ir sunkesni, rekalaujantys didesnio talento ir atsakomybės. Po kelių šimtų scenoje nugyventų gyvenimų jau ir apie pagrindines roles galima pagalvoti.

Reinkarnacija. Žmogaus sielos tobulėjimo kelias, kurį įveikti prireikia Ne vieno šimto Žemėje nugyventų gyvenimų. Dausose siela negali keistis, ji tobulėja tik žemėje, gavusi įrankį – kūną. Tadas neturėjo supratimo, kiek gyvenimų yra nugyvenęs. Tai galima nesunkiai sužinoti, tačiau ir be okultistų paslaugų aišku, jog jis – labai sena ir patyrusi siela, jeigu šiame gyvenime jam leista vaidinti galingo didiko rolę.

- Ką mąstai, Tėtuk?

Tas net krūptelėjo nuo netikėto garso.

- Šiaip visokius niekus. – atitoko. – Pastaruoju metu labai daug galvoju apie tai, ką darau ir kam viso to reikia. Prasmės ieškau.

- Pavargai?

- Baisiai.

Čigoniukė žvelgė į jį švelniai, palaikančiai, padrąsinančiai.

Draugė. Ir džiaugsme ir bėdoje. Tadas prisiminė, kaip prieš kelerius metus, susipainiojęs intrigose, velnioniškai nuo visko pavargęs, apimtas baisios depresijos prisipažino Fatimai apie vis stiprėjantį norą viską mesti, atsistatydinti – tegu kiti durneliai plūkiasi, o jam ir gimtojo dvaro užteks, ūkininkaus, pramogaus, mėgausis laisve. Fatima tąkart žvelgė į jį lygiai taip pat kaip dabar, suprato draugužį ir palaikė kaip mokėjo. O juk iš tiesų padėjo, įkvėpė naujų jėgų toji iki ausų įsimylėjusi jauniklė, ir padarė tai vos keliomis frazėmis:

- Nieko iš to neišeis, Tadai. Tik dar labiau sau gyvenimą sujauksi, pasukęs iš likimo numatyto tau kelio. Gimei būti didiku, ne ūkininku.

- Taip manai?

- Tu pats tai žinai kuo puikiausiai. Ereliai musių negaudo.

Ech jau tas gyvenimėlis... Kai dabar pagalvoji, kiti per keturis gyvenimus tiek visko nepatiria, kiek Tadas išgyveno per pastaruosius dešimt penkiolika metų.

Jo tėvas, gulėdamas mirties patale, skundėsi verksmingu ligonio balseliu:

- Aštuonias dešimtis metelių atpyliau, o ką gero nuveikiau per tą laiką? Gimiau dvarininku ir kojas pakratysiu kaip paprastas dvarininkas. Tfu, kokia beprasmybė!

- Na, kam tu šitaip, tėti? – graudinosi Nomeda, Tado sesuo. – Svarbu, kad geras buvai, mamą mylėjai, mudviems su Tadu gyvybę davei… Ir žmonės tave myli…

- Paveldėjai iš senelio du dvarus, o man paliksi aštuonis. – pridūrė Tadas.

- Durniai! – niršo nelaimingas senis. – Ir kurmis kurmiukų kurmienei pridirba, naujų urvų jiems priknaisioja, o aš gi ne kurmis, aš žmogus! – kankinosi, kad taip ir nenuveikė nieko didingo, verto žmogaus vardo.

Tadui išėjo priešingai – netgi per daug visko prikrėsta ir prisižiūrėta.

Pirmiausiai prašvilpė palikimą iki priešpaskutinio dvaro. Gyveno plačiai, nė nepastebėjo, kaip Gelgaudų valdos susitraukė iki menko Žaslių dvariuko, prisišliejusio prie Vidugirio žemių. Reikėjo kažkaip gelbėtis, todėl, po beveik trijų ulionių metų Tadas surimtėjo, vedė triskart už save vyresnę našlę iš Graikijos, gaudamas kraičio dukart platesnes valdas už prašvilptąsias.

Naivi senutė, maniusi senatvėje pasišildyti jauno vyro glėbyje, džiaugėsi savo laime net keturis mėnesius. Daugiau Gelgaudas neištvėrė kaimo idilijos. Užsiverbavo į armiją, baigė karo akademiją, o kadangi buvo gabus, sumanus ir landus, be to, labai aukštos kilmės, tai be didelio vargo iškilo iki papulkininkio. Tokio laipsnio karininkas Tarpjūrio karinėse kosminėse pajėgose karo atveju vadovauja naikintuvų būriui, reiderių ar drakarų dešimtinei arba tampa kreiserio kapitonu.

Tolesnę karjerą padaryti pagelbėjo kosminės baidyklės.

Daug šimtmečių žmonės spėliojo – yra kitose planetose gyvybė, ar nėra. Pasirodo, yra, tik išsvajotasis pirmasis kontaktas su nežmogiškų būtybių rase buvo visai ne toks, kokį jį vaizdavo entuziastai. Bent jau XX amžiaus entuziastai, kurių požiūris į proto brolius buvo, šių laikų žmonių akimis žvelgiant, gana savotiškas. Technokratai įsivaizdavo ateivius tarsi kokius kosminius Kalėdų Senius, kurie daugiau neturi ką veikti, kaip tik naršyti po visą Galaktiką beieškant, kam gi čia padovanojus savo žinias. Nusileis tokie geradariai į Žemę, pasidalins su žmonėmis savo stebuklingomis technologijomis ir žmonija suklestės. Valio!

Dabar visi žino, kad po kosmosą bastosi patys įvairiausi technologinių civilizacijų atstovai, tik, va, paslaptimis dalintis nelabai skuba. Aptikta ir netechnologinių rasių, bet šios nesimala po Visatą. Pasitelkusios ezoterinius mokslus, jos ir be erdvėlaivių išnaršo visus jos kampelius. Tačiau tuomet žmonės šito nežinojo, prireikė šimtmečio kelionių, atradimų, nuotykių, nesėkmių, tragedijų ir kurioziškų istorijų, kol įsisąmonino pamokas. Pirmąją iš jų gavo ekspedicija į Kentauro alfą, artimiausią nuo Saulės žvaigždę. Visa laimė, kad mokslininkų erdvėlaivį lydėjo kariškiai. Atsarga gėdos nedaro. Galų gale, ir Kolumbas į Ameriką plaukė ne vien Biblija ginkluotas.

Ekspedicija į Kentauro alfą baigėsi grandiozinu susišaudymu, mat žemiečiai, savo nelaimei, pataikė materializuotis žvaigždės apylinkėse būtent tuo momentu, kai prie Alfos kabojo velniai žino ką ten veikiančių dekabų erdvėlaivis. Šitiek šimtmečių lauktas, poetų apdainuotas dviejų protingų rasių kontaktas baigėsi labai proziškai. Dekabai, aptikę netoli savęs svetimą erdvėlaivį, pasiuntė užklausimą: “Kieno laivas? Ką čia veikiate?” Žmonės, nieko nesuprato, iš kur jiems žinoti, kaip bendrauja tarpusavyje kosminės rasės? Atsakė į užklausimą Pitagoro teorema, parodydami, kad ir jie protingi. Dabar nieko nesuprato dekabai: jie svetimiesiems įprastą, standartinį užklausimą siunčia, o šitie teoremą kiša. Ką gi, į užklausimą neatsakyta, todėl vietoj teoremos sprendimo žmonės gavo salvę iš dešimties spindulinių pabūklų. Pasišaudė pusvalandį ir teleportavosi kas sau.

Taip ir šaudosi iki šiol. Tam ir sukurti galingi kosminiai laivynai, kad būtų kuo apsiginti nuo dekabų ir dar bala žino kokių baidyklių.

Tuo metu kai Gelgaudas pradėjo karinę karjerą, Užribyje, kaip tik kilo didelis karas su dekabais. Nykštukinių Tolimojo kosmoso valstybėlių vadovai, nepajėgdami apsiginti nuo baidyklių ordų patys, kreipėsi pagalbos į galingus Žemės monarchus. Orlovas, al Beida, Gaudrys ir kinų monarchas išsiuntė jiems į talką kiekvienas po pusę eskadros, o Gelgaudas nebūtų Gelgaudu, jei įkalbinėjimais, spaudimu ir kyšiais neįsitrintų į tokią nuotykingą ekspediciją.

Į Žemę sugrįžo viceadmirolu, vadovaudamas visai ekspedicinei puseskadrei, kurios vadą mūšio metu nukovė Užribio bestijos. Naujo karo artimiausiu metu nenusimatė, šįkart dekabai buvo apraminti ilgam, todėl ir viltys iškilti dar aukščiau nutolo tokiam pat neapibrėžtam laikotarpiui. Karininko gyvenimas taikos metu – dar nuobodesnis už dvarininko, todėl Gelgaudas atsistatydino ir persikraustė į Indiją. Kiekvienas karas įneša į karybą naujovių: patikrinamas naujai išrastų ginklų efektyvumas, patobulinama taktika, strategija, todėl kiekvienai armijai labai svarbu dalyvauti realiame kare, ar bent stebėti svetimų kariuomenių mūšius iš arti. Ten, kur pliekiasi du priešininkai, būtinai sukinėsis kitų monarchų žvalgybiniai erdvėlaiviai – seks mūšių eigą, stebės, įsimins konkurentų veiksmus. Sukinėjosi Užribyje ir Indijos monarcho žvalgai, be to, indai dar pasamdė visą pulką Orlovo, Gaudrio, al Beidos ir kinų karininkų veteranų.

Ir vėl kilimas aukštyn, nekalbant jau apie nemenką kapitalą, susikrautą iš algos ir nelabai švarių finansinių operacijų. O po dviejų svaiginančios karjeros metų Gelgaudas sprunka į Marsą, pajutęs, jog po jo pamatais ima kapstytis indų kontržvalgyba, matyt, pagaliau suuodusi, jog šis imperatoriaus numylėtinis, darbo metu stiprinantis valdovo armiją vertingais patarimais, laisvalaikiu griauna ją, siuntinėdamas žinutes Tarpjūrio karinei žvalgybai.

Per tą laiką vargšės našlės iš Graikijos dėka pats tapęs našliu, Marse Gelgaudas visiškai atsidėjo aukštuomenės pobūviams, labai pelningoms medžioklėms Asteroidų Žiede ir dar pelningesnėms finansinėms aferoms kartu su keliais žymiais Žiedo piratais. Be to, susidraugavo su Marso monarcho Deviso užsienio politikos šefu ir prisibendravo su juo iki oficialaus patarėjo rango. Toks gyvenimo būdas visiškai atitiko neramią jo natūrą, todėl Marse užtruko kaip niekur kitur ilgam – ištisiems penkiems metams.

Gimtinėje tuo metu pasikeitė valdžia. Mirė regentas, valdžia atiteko jaunąjam Mantui. Gelgaudas du metus atidžiai stebėjo jauniklio veiklą ir kuo toliau, tuo labiau ji jam patiko. Naujasis valdovas tarsi rusų caras Petras I-asis ryžtingai sugriovė apkerpėjusią valdymo mašiną, faktiškai nuo nulio pradėjęs, sukūrė visiškai naują monarchiją, kuri tiesiog akyse tvirtėjo ir vis įžūliau veržėsi sugrįžti į supervalstybių tarpą.

Ir vėl tas nuotykių troškimų niežulys… Šitiek veiklos! Šitokios perspektyvos iškilti! Nė nesulyginsi su Marsu, kur viskas senių seniausiai nusistovėję… Be to, šnipui ilgam vienoje vietoje užsibūti negalima, o jis vis dar tebetiekė Tarpjūrio žvalgybai karščiausias naujienas iš Marso valdovo politinės virtuvės. Tikėdamasis padaryti naują karjerą ir baimindamasis, kad jo nedemaskuotų marsiečiai, Gelgaudas atsistatydina iš patarėjo posto, apdairiai išparduoda nuosavybę Marse ir keliauja į Vidugirį, kur prisistato naująjam savo valdovui, pasiūlo jam savo paslaugas.

Ir, pagaliau, pusantrų metų energingos komercinės veiklos Titano monarcho Uemūros valdose. Žymus karvedys ir aukšto rango politikas dabar transformuojasi į biznierių. Pristeigė ten begalę firmų, pradedant asteroidų skaldyklomis Saturno žieduose, baigiant kalakutų fermomis po Titano kupolais, o varydamas pasiutiškai agresyvią biznio politiką, privedė prie bankroto visus vietinius konkurentus. Be to, nelegaliai išplukdė iš Uemūros valdų milžiniškas sumas, nuslėpė šimtamilijoninius mokesčius, žodžiu, viską susumavus, užsidirbo iš šios veiklos ne mažiau kaip pusę milijardo ir taip nusiaubė monarcho Uemūros iždą, jog net Longas, koordinavęs tokių “biznierių” ardomąją veiklą Titane, pasibaisėjo Gelgaudo užmojais ir skubiai atšaukė įsisiautėjusį avantiūristą į saugią Kalistą, taip išgelbėdamas nuo arešto.

Gabus karvedys ir landus šnipas, visoje Saulės sistemoje pagarsėjęs palaidūnas, širdžių ėdikas ir talentingas politikas, mitrus biznierius ir aršus piratas… Sunkiai dūsauti iš nuobodulio tikrai nebuvo kada. Ir štai – nauja užduotis Alverone, dar labiau grandiozinė, dar sudėtingesnė, subtilesnė už visas iki tol buvusias. Bet prieš tai dar reikia sutvarkyti šiokius tokius asmeniškus reikaliukus Diomede, pagrindinėje Heilio imperijos planetoje.

Po valandos vimanas paniro į retą, nuodingą Diomedo atmosferą. Tiek Tadui, tiek Fatimai buvo truputėlį keista: atsibeldė į šitokią tolybę, o apsidairai aplinkui – jokios egzotikos, nieko tokio, kas akivaizdžiai rodytų, jog tai Tolimasis kosmosas. Dykuma, kalnai, kupolai – įprastas vaizdas.

Vėpsodamas į langą-ekraną, Tadas prisiminė pokalbį su Metju Longu, prieš išvykstant į Diomedą.

- Turiu tau šį tą. – Į „Okos“ bazę atskridęs Longas išsitraukė iš vidinės striukės kišenės keturlinkai sulenktą komunikatoriaus skiautę. – Šį tą išsiaiškinau dėl viso to šurmulio Vilniuje. – susirado aparato archyve reikiamą dokumentą.

Simona Houp – savas žmogus monarchų Gaudrių šeimai, todėl pats kancleris Zverevas ėmėsi aiškintis, kas, po perkūnais, čia darosi, kas tokie prie Simonos kabinėjasi. Apie skandalą Valdovų rūmuose jis buvo informuotas šiam dar nespėjus pasibaigti ir tučtuojau paskambino Longui. “Išnarpliok, Metju, šitą painiavą, netikiu, kad Simona galėtų ką nors užmušti, juolab visą šeimyną urmu išskersti. Turbūt kažkas pakišo mergiotę. Noriu žinoti, kas tai padarė ir kodėl…”

-Žinai, o nuojauta Zverevo neapgavo, Tadai. Laiku įsikišau, tie farai garantuotai būtų pražudę moteriškę. Jeigu jau mes, uosliai, pradedam kažką knisti, tai prisiknisim iki giliausių sluoksnių, nepasiekiamų policijai. Juolab, kad ir giliai kasinėti šįkart visai nereikėjo. Timptelėjau už siūlo ir iširo Kocho sukirpta byliūkštė, subyrėjo “Simonos – galvažudės” versija lyg kortų namelis.

Longas neskubėdamas papasakojo, kaip prisikapstė iki tiesos.

Kaltinimas buvo grindžiamas trimis įkalčiais: pirštų antspaudais, rastais Kocho namuose, genetine ekspertize ir dviejų liudininkų parodymais. Kocho dvaro ūkvedys ir jo žmona prisiekinėjo viskuo, kuo tik įmanoma prisiekti, kad žudikė, kurią jie pastebėjo sprunkančią vimanu iš dvaro tą naktį, yra būtent Simona Houp. Iš nuotraukos atpažino.

Policijai to visiškai pakako. Kochas išsireikalavo orderį ir išmovė į Vilnių skandalo kelti.

Longui – nepakako.

Ant stiklinės palikti pirštų atspaudai. Nuvalkiotas triukas iš trečiarūšių detektyvinių filmų. Nusikaltėlis nudobia auką, tada baisiai užsimano atsigerti, ištuština stiklinę vandens ir pastato ją ant stalo, pačioje matomiausioje vietoje, kad sekliai neduok Dieve jos nepražiopsotų ir neliktų be įkalčio. Juokinga… Galima buvo tą stiklinę bent į sieną ištaškyti, kad policininkai atspaudo tarp šukių paieškotų – atrodytų tikroviškiau ir įtikinamiau. Kaip Simonos Houp pirštų atspaudai atsirado Kocho namuose, ant jam priklausančios stiklinės? Technologija daug paprastesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paseki auką, randi jos atspaudo pavyzdį, perkeli ant plėvelės, nuo plėvelės – ant Kocho stiklinės ir įkaltis gatavas. Auka pakišta. Panašiai ir su genetine ekspertize. Gauni Simonos Houp plauką, nuveži į Kocho namus, užmuši jo žmoną, prilipdai plauką ant jos megztinio – štai jums dar vienas nenuginčijamas įrodymas, kad Kocho namuose siautėjo Simona Houp.

Toliau.

Liudininkai.

Policija juos apklausė, liudininkai davė priesaiką ir viskas – policijai to užteko. O Longui neužteko. Longas pradėjo kapstytis aplink liudininkus ir po jais, o pasikapstęs, dar sykį apklausė. Misteri X, ar jūs įsitikinęs, jog tai buvo ponia Houp? Gal net ne moteris tai buvo? Gal tiesiog smulkaus sudėjimo vyrukas? Įsitikinęs šimtu procentų? Matėte veidą? Prisiekiat? Gerai. Tai mes jau girdėjome. Beje, misteri X, už melagingą priesaiką galima ir į teismą papulti. Žinote? Vis tiek prisiekiate? Gerai. Važiuojam toliau. Mes čia truputėlį pašniukšinėjom, kai ką patikrinome savais metodais... Policijai to daryti negalima, bet mes ne policija, kaip jau tikriausiai supratote... Jūs esate pono Kocho dvaro ūkvedys, jeigu neklystu? Gaunate 200 talerių mėnesinį atlyginimą? Padori alga, sveikinu. Tačiau toksai solidus algos dydis vis tiek nepaaiškina iš kur prieš keletą dienų jūsų banko sąskaitoje nei iš šio, nei iš to atsirado 5000 talerių suma. Išlošėte iš ko nors? Kur? Su kuo lošėte? Ach neišlošėte... Gal kažką pardavėte? Namą? Vimaną? Kam pardavėt? Pasakykit to žmogaus pavardę ir adresą. Ach nepardavėt... Hm... Keista... Iš kur gi tuomet šitokia suma sąskaitoje atsirado? Gal palikimas? Turtingas giminaitis numirė, amžiną jam atilsį? Kas jisai? Patikrinsim… Ach nenumirė niekas, ne palikimas... Klausykit, misteri X, gal jau pakaks muilinti akis? Gal pagaliau prisipažinsit, davęs melagingą priesaiką? Geriau pats tai padarykit. Anksčiau ar vėliau, vis tiek prisikapstysim iki teisybės, mums už tai algas moka, o mes jas atidirbame iki paskutinio cento. Juolab, kad ir darbo čia visai nedaug – labai jau primityviai veikėte. Iškart jaučiasi, jog pirmąsyk nusikalstate ir dar esate, atleiskit, ganėtinai kvailas, jei pinigus iškart nunešėt į banką... Ach prisipažįstat... Gailitės... Puiku. Tai – lengvinanti aplinkybė. Teismas atsižvelgs. O gal dar ir jus papirkusį žmogų išduosit? Tada šis reikalas galbūt ir teismo nepasieks. Mes galim tai suorganizuoti, patikėkit. Juk mes – Jo Kilnybės saugumas. Pripratę sukti savo reikaliukus tyliai, paslapčia... Kaip kaip jis jums prisistatė? Ponu Hata? Puiku. Štai šis žmogus yra mūsų dailininkas, susipažinkit. Papasakokit jam kaip ponas Hata atrodo...

Teisinga buvo Zverevo nuojauta. Pakišo mergiotę. Ne jinai nužudė Kocho žmoną ir dukras.

- Hata ? Kas per vienas? – nesuprato Gelgaudas.

- Perkūnas jį žino. Štai ką man atsiuntė agentas iš Rusijos.

“Joširas Hata. Pavardė tikriausiai išgalvota. Gimimo vieta nežinoma. Tautybė – tap pat. Pastebėtas kalbant japoniškai, angliškai, rusiškai, ispaniškai, arabiškai. Rytietis, greičiausiai japonas ar korėjietis. Tai viskas, ką pavyko apie jį sužinoti. Puikiai užsikonspiravo, pašlėmėkas, visus praeities pėdsakus užšlavė kuo švariausiai. Dabar svarbiausias dalykas. Mano žmonės matė jį Novosibirsko aerouoste. Išskrido “Variago” keltu į Mėnulio Stotį.”

- Mėnulio Stotyje persėdo į tarpžvaigždinį lainerį ir dingo Paukščių Tako platybėse. Ieškok dabar adatos šieno kupetoje, – užbaigė Longas.

- O kam ieškoti? Su Simona jis niekad gyvenime nesusidūrė, kiek mums žinoma, nedraugavo ir nesipyko, vadinasi, tai pašalinis žmogus. Vykdytojas, kurį kažkas pasamdė moteriai sudoroti. Užsakovai sunaikins jį kaip nereikalingą liudininką pirmai progai pasitaikius.

- Puikiai tai suprantu, bet prieš taip atsitinkant, būtų neblogai jį pataršyti ir išpešti, kas per vieni tie užsakovai.

- Manau, tai žino pati Simona. Savo darbą tu padarei – įrodei, jog ji nekalta. Taškas…

Švilpęs kurį laiką vienodame 10 kilometrų aukštyje, kiberio valdomas vimanas staiga nėrė žemyn, nupikiriavo tiesiai didelį kupolų susitelkimą, susigrūdusį lygioje kaip stalas plokštikalnėje. Mira. Kosminės Heilio imperijos sostinė. Che che che – imperijos... Drąsus pavadinimas valstybėlei, kurios gyventojų skaičius vargiai viršija smulkiausią Tarpjūrio guberniją – Lietuvą.

- Beveik atvykome, šeimininke. Į kurią miesto dalį leisimės? – prakalbo kiberis.

- Hm… - Tadas pabandė prisiminti adresą, kurį jam brūkštelėjo Longas, net antakius nuo pastangų suraukė. – Į šitą… Kaip jį ten?.. Aha, prisiminiau. Į Pušyno kupolą. Yra toksai?

- Yra, šeimininke..

- Važiuojam.

Vimanas pakibo virš ryškiai raudono kupolo. Atsivėrė šliuzo vartai, skraidyklė šmurkštelėjo vidun lyg bitė į avilį, pakabojo vietoje, kol šliuzo kamera prisipildė oro, tada nėrė pro antruosius vartus ir pagaliau atsidūrė po kupolu.

- Kaip gražu! – apsidžiaugė Fatima. – Tėtuk, žiūrėk, kokie mieli nameliukai. Ar mes čia gyvensim?

Jis linkterėjo.

Pušyno miestelį sudarė kelios dešimtys vilų, kurios, tarsi atskiri vienkiemiai išsibarstė po visą kupolo apvožtą teritoriją. Likusį plotą užėmė gėlėmis mirgančios pievos, tvenkiniai ir, aišku, pušynai – iš čia ir pavadinimas. Vienkiemius tarpusavyje jungia pėsčiųjų alėjos. Jokių gatvių, jokių kelių – šitie dalykai dingo iš žmonų gyvenimo dar tada, kai vietoj automobilių buvo pradėti naudoti vimanai.

Gražu. – visiškai sutiko su Fatimos nuomone Tadas.

Kiberis nuleido vimaną centriniame kvartale, kur telkėsi užeigos, parduotuvės, kitos reikalingos įstaigos, taip pat metropoliteno stotis, iš kurios traukiniu galima buvo susisiekti su kitais planetos sostinės kupolais.

Abu išlipo iš vimano, įkvėpė oro pilnomis krūtinėmis. Čia jisai, aišku, irgi dirbtinis, bet skirtingai negu fregatoje ar Tarpplanetinėje Stotyje, po kupolu jį atnaujina ne tik tam skirti įrengimai, bet ir gausi augmenija. Kvepia pušimis, gėlėmis. Šilta. Žmonės po vimanų aikštelę vaikštinėja su šortais. Tikras kurortas. O anapus ne tokio jau storo kupolo kevalo spigina beveik 100 laipsnių šaltukas, draikosi nuodingų dujų tumulai…

- O kas toliau? – paklausė Fatima.

Tadas dar sykį apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už artimiausio baro iškabos: “Taiga”.

- Noriu alaus. Pasėdėsim, pasiurbčiosim, o tuo pačiu ir apie laisvas vilas pasiteirausim. Eime.