DABAR... Iš visų žodžių šis bene magiškiausias. Tavo būties stebuklas. Esi čia ir dabar.
Dabar – šlapias sniegas, šiukšlės, šaltis, vėjas, drėgmė, dvokas, triukšmas, veidai, drabužių išdėvos.
Dabar – banano žievė purvinoje makalynėje, nuorūkos, keiksmai ir nuovargis.
Dabar – šeštą mėnesį nėščia sifilitikė.
Dabar – besielės debilo akys nušašusiame veide.
Dabar aš piktas, silpnas, pervargęs, besišlykštintis.
Dabar man nusispjauti ant to, kas gali būti rytoj.
Dabar – benamis, prisišliejęs prie purvinos betono sienos.
Dabar – už kates baisiau kniaukiantis bobučių choras anapus grotuotų langų.
Dabar... Iš visų žodžių šis bene magiškiausias. Tavo būties stebuklas. Esi čia ir dabar...

Dabar nebuvo ruduo ir mažyčiai balsvi taškeliai nekirbėjo baldus dengiančiose dulkėse, neaugo, nerijo vieni kitų, – jų nebuvo visai. Vėdarėliai, berods taip vadinosi ta menkysta, atsirasdavo bute tik rudenį. Per vieną naktį šimtai jų išsirisdavo iš velniaižin kaip ir kur užsilikusių kiaušinėlių, o gal tiesiog materializuodavosi iš drėgmės bei dulkių. Iš pradžių Giedrius dar bandė juos naikinti: braukdavo skuduru per stalą, braukė knygų viršeliais ir palange, bet vėliau liovėsi, nors ir bijojo minties, kad vieną rytą pabus jų apsėstas...
Nebuvo rudens ir nebuvo žiemos – išprotėjęs kalendorius skelbė kovo mėnesį, nors puikiai žinojo, kad tai visai ne kovas. Tai buvo eilinis bevardis beveidžių metų mėnuo, visai tinkantis Giedriaus gyvenimui, pro kurio plyšius jau sunkėsi beprasmybės sultys. Mėnuo, pripildytas beprasmiško žvarbimo. Mėnuo, papuoštas kilniadvasiais menkystų veidais. Mėnuo, pilnas varnų – juodos kranksinčios ir baisiai piktos jų begalės. Mėnuo, primenantis benamį, prisiglaudusį prie purvinos betoninės sienos: jo batų ir puskojinių draiskalai it šaknys įaugo į balą. Skardinė dėžutė išmaldai bringso tuščia. Benamis it medis minta balos vandeniu. Išpampęs pamėlęs veidas žiopčioja, sunkiai beišspausdamas nei maldos, nei dainos žodžius, veikiau kažkokį neartikuliuotą mykimą, kuris begali užsibaigti vienu: priešmirtiniu gargimu.
Tuščioje gatvelėje vėjas nešioja skaudų skundą. Atrodo, visos miesto katės, nusėdusios kurį stogą, draugiškai plėšia gerkles: anapus grotuotų langų repetuoja bobučių choras. Senutės dainuoja apie vakar prarastą skaistybę, arklius ir gryčias.
Prie įstaigos, kurios duris saugo dėmėtas alavinis kareivėlis, Giedrius skubiai pereina gatvę.

II. Skyriaus pabaiga