Iš šalies žvelgiant tai buvo panašu į seniai besimačiusių kolegų susitikimą. Taip galiu spręsti dėl to, jog septyniolikos-dvidešimties žmonių grupelė, entuziastingai užgulusi kuklų nežinomos užeigos staliuką, ekspresyviai mosikavo rankomis, familiariai glėbesčiavosi, džiaugsmingai šūkčiojo, godžiai bei gardžiai gurkšnojo tamsų lietuvišką alų ir į daugiamečių įspūdžių pritvinkusį orą pūtė aitraus pypkinio tabako dūmus. Gal tai buvo buvusių klasiokų ar grupiokų susitikimas, gal buvusių bendradarbių, negaliu tiksliai pasakyti, tačiau faktas kaip blynas – jie matėsi tikrai seniai.

Šis reginys truko apie tris-keturias valandas. Lyg ir nieko ypatingo, jei ne vienas keistas susikūprinęs žmogiūkštis, kuris per visą tą ganėtinai triukšmingą laiką sugebėjo neištarti nei žodžio.

- Anuprai, tu kaip ir prieš daugelį metų vis tyli ir tyli it musę kandęs?! – alkūne draugiškai į šonkaulius Anuprui kepštelėjo entuziastingosios grupelės lyderis.
- Taaaaaiiiip, – lėtapėdiškai išvebleno Anupras, mįslingai kasydamasis pliktelėjusį pakaušį,  – puikiai matau, kad visi jūs, gerbiamieji mano kolegos, nuostabiai nepajudinamai įsitvirtinote savo gyvenimuose, visur lanksčiai prisitaikėte ir neįtikėtinai pritapote, jūs nevaržomai trykštate nesulaikomu noru gyventi, gyventi, gyventi... Svaigintis, svaigintis, svaigintis, kaip pasakytų apsvaigęs įžvalgusis kandusis senukas Bodleras. Nuoširdžiai džiaugiuosi. Nuoširdžiai džiaugiuosi, tačiau per visas šias triukšmingas mūsų susitikimo valandas taip ir neradau progos įsiterpti ir užduoti jums, gerbiamieji mano, vieną aktualų klausimą, kurį man nuo ryto iki vakaro skauda jau daugelį metų: ar kuris nors iš jūsų, brangieji, per tą ilgą mūsų nesimatymo laiką, bent kiek išmokote mirti?

Nežinomoje užeigoje kartu su pro šalį skridusia pasiklydusia muse ore pakibo mirtina tyla.

2007 04 28