Pamenu, kai rašiau šias eilutes vieną žvarbų rudens pabaigos vakarą, tamsa spėjo užlieti sužvarbusį miesto veidą. Į Plungės viešąją biblioteką atvažiavo grupelė poezijos ir muzikos mylėtojų iš Telšių. Tarp jų buvo telšiškė poetė, mokytoja lituanistė Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Poezijos ir muzikos mylėtojus sušildė jaukūs autorės kūriniai ir dviejų muzikantų akordai. Elenai skaitant savo kūrybą, jaukia šviesa plūstelėjo literatės eilės. Tie posmai nepriminė trafaretų, girdėtų frazių, išsireiškimų samplaikų. Tiek klausydamasis, o vėliau ir skaitydamas, neradau tuščių įmantrybių. Eilėraščiai paprasti, suprantami, dažnai – melodingi.
      Literatė savo kūrybą klausytojams tąkart atvežė tarytum ne vien pasiklausyti. Tačiau dėl eilių įkūnijimo knygos pavidalu ji mažiausiai jaudinasi, todėl jokių projektų neplanuoja. Kai rašiau šį straipsnelį, be ilgų įžangų man patikėjo didelį pluoštą kūrinių, pridurdama: „Jei netiks – išmeskite“. Elena kaip jos eilėraščiai paprasta ir nuoširdi.
      Poetė gimė 1951 m. tremtyje netoli Tverės, į Krasnojarską važiuojančiame traukinyje. Grįžusi į Lietuvą, su tėvais gyveno Telšių rajone, Traulėnų kaime. Mokėsi Viekšnalių aštuonmetėj, paskui Luokės vidurinėj. Vėliau – lituanistikos studijos Vilniuje.
Dirbo Varnių, Telšių Žemaitės ir kitose mokyklose, buvo ir Šilalės laikraščio „Artojas“ korespondentė. Dabar – Telšių V. Borisevičiaus vidurinės mokyklos mokytoja.
Jos kūriniai spausdinti įvairiuose Žemaitijos, respublikiniuose ir netgi užsienio lietuvių leidiniuose, almanachuose. Tai ne vien poezija, bet ir proza bei publicistika.
Apie ką poetė rašo eilėraščiuose? Kūriniuose jautrūs pastebėjimai, prisiminimų nuotrupos, dabarties eskizai, sąsajos su seniai ir dabar, gamta. Esama ir miestietiškos, ir kaimiškos tematikos kūrinių. Neretai eilutės žybčioja šelmiškomis ugnelėmis, priverčia šyptelti arba rimtai susimąstyti apie gyvenimiškus dalykus. Kai kuriuose kūriniuose atsiveria vaikiška žaismė, o kartais – autorės vaikystės klodai...
Šiuos kuklius prisiminimus apie kadaise įvykusį literatūrinį vakarą užbaigiu dviem autorės eilėraščiais, kurių rankraščiai taip ir liko pas mane:

***
Įsėlina spalis į butą
pro užraktus,
pro išrikiuotus batus, pro
šaldytuvo dūzgenimą,
būta
jo ir ties knygų lentynomis,
bus
tarytum Bachas
apsvaigti pakvietęs
ir spalvingai sušvysčiojęs
lapais... –
bet – susėsim abu
prie arbatos...


Atsiminimas

Per Porciunkulės atlaidus
asloje tįso kryžiumi
tikintis Atsimainymu
vėl po orgijų tėvas.
kyla ir klaupiasi
priešais avelę –
plazdančią sielą –
meldžia Dievo
savo atsimainymo.

Kruvinas ašaras
žarsto šermukšnis,
tėvo sodintas,
vienas vienetinis
kupinas gailesčio
kasmet atgailaujančiam
tėvui.