ALVERONAS (8)

Vienintelę Saturno mėnulių sistemoje gyvuojančią nepriklausomą valstybę sudaro Japetas, Oberonas, Rėja ir pagrindinė planeta, kurioje įsikūręs patsai monarchas – Titanas. Labai plačios valdos, dar tik pradedamos įsisavinti, todėl ekonomine prasme Titanas tėra vidutinė monarchija, kokių Saulės sistemoje galima priskaičiuoti daugiau kaip dešimt. Politine prasme – visiškas nulis. Didžioji pasaulinė politika kuriama Žemės supervalstybių sostinėse, o Titano valdovo įtaka pasauliniams įvykiams tokia niekingai maža, kad didieji monarchai jo netgi į sąjungininkus nesivargina verbuoti. Besikramtantiems rykliams karosas ne talkininkas.

Titano valdovas Uemūra išgarsino savo šalį kitkuo. Palikęs nuobodžius politinius ir ekonominius reikalus tvarkyti ministrams, monarchas nepaprastai domėjosi mokslu, šelpė ir visokeriopai rėmė tyrinėtojus, dosniai finansavo savo paties įkurtą Pasaulinę Mokslo Akademiją. Susidarius palankioms sąlygoms, į Titaną sugužėjo šviesiausi pasaulio, ar bent jau Saulės sistemos, protai.

Mylėjo monarchas ir meną, kultūrą. Už pinigus, kuriuos ūkiškesni valdovai skirtų savo šalių ekonomikai plėtoti, jis steigė muziejus, bibliotekas, supirkinėjo aukcionuose meno šedevrus, materialiai rėmė kūrėjus, kurių prilindo į šitokį kultūros šiltnamį dar daugiau negu mokslininkų. Uemūros valdymo metais Titanas tapo savotiškais kosminiais Atėnais, vienu svarbiausių kultūros centrų, daugelyje sričių diktuojančiu madas visam pasauliui.

Dar labiau Uemūra mėgo aukštuomenės susibūrimus, iškilmingus renginius. Milžiniškuose, pasakiškai turtinguose jo rūmuose po Valdovo kupolu, kone kas savaitę rengtos grandiozinės puotos, iškilmingi baliai, siautulingi karnavalai.

Žodžiu, ne veltui žmonės kalba apie naująjį Renesansą, ne šiaip sau lygina Uemūrą su Atgimimo laikų apsišvietusiais valdovais.

Bet labiausiai Titano valdovas mylėjo moteris. Kitados musulmonų kilmės monarchai išsireikalavo, kad dvasinė pasaulio valdžia – Sinodas, įteisintų daugpatystę. Šia teise iki šiol naudojasi ir ne musulmonai, juolab kad pats islamas baigia susilieti su universalia Maitrėjos religija. Japonų kilmės pleibojus Uemūra išnaudojo šią laisvę iki galo. Pakliuvęs į jo haremą, pažaliuotų iš pavydo bet kuris senovės arabų kalifas.

Turbūt Uemūra būtų taip ir nugyvenęs savo gyvenimą, garsėdamas kaip dosnus mecenatas ir filantropas, kaip žymiausias Saulės sistemos lėbautojas ir donžuanas, jeigu ne tas velnio išpera Tarpjūrio valdovas Gaudrys. Baigėsi Uemūrai linksmybės, ištuštėjo rūmai, nutrūko nesibaigiančios, viena į kitą peraugančios puotos. Ne baliai galvoje, kai dedasi tokie dalykai.

Du metus lyg audros debesis virš Titano besitvenkusi grėsmė šiandien pagaliau įgavo materialų pavidalą, įsikūnijo Tarpjūrio karinių kosminių pajėgų Šeštosios eskadros vado admirolo Naglio Virbuto asmenyje.

Į Titaną atvykusį admirolą buvo nutarta priimti Audiencijų salėje. Kartu su valdovu į ją atėjo visi ministrai, įsitaisė už apvalaus stalo pačiame salės viduryje, po kupolu, po kuriuo laisvai išsitektų ištisa kuklesnio monarcho rezidencija. Ir tai buvo tik viena iš daugelio tokių salių Uemūros rūmuose.

Laukdamas admirolo, Uemūra įbedė buką žvilgsnį į auksinius ornamentus, inkrustuotus stalo paviršiuje, nervingai barbeno pirštais į krėslo ranktūrą, liūdnai kažką mąstė. Gaudrio veiksmai įvėlė jį į reikalus, kurių meniškos, bohemiškos prigimties didžiūnas pakęst negalėjo ir kurių jis niekad gerai neišmanė. O dabar, štai, atėjo diena, kai reikia priimti sprendimus, su svečiu kalbėtis, kadangi derėtis su ministrais Gaudrio atsiųstas pasipūtėlis admirolas atsisakė, pareikalavo paties valdovo audiencijos.

Bjauri situacija. Bjauresnės ir būti nebegali. Tokios velniavos Saulės sistemoje niekas neregėjo nuo pat žila senove dvelkiančių laikų, kai monarchijos dar tik kūrėsi, kai tūkstančiai įvairaus plauko veikėjų stengėsi plėsti savo valstybėles, pešėsi tarpusavyje, negailestingai trypė silpnesniuosius varžovus ir patys žūdavo, susidūrę su dar pasiutesniais. Bet juk dabar – VI-asis Vandenio epochos amžius! Praėjo penki šimtmečiai nuo to baisaus ir kruvino laikotarpio! Pasitaiko, žinoma, ir dabar konfliktų, kartais prieinama iki ginkluotų susirėmimų, ypač Tolimąjame kosmose. Karts nuo karto tai šen, tai ten nugriaudėja pilietiniai karai, kai dėl atsilaisvinusio sosto susipliekia valdžiotroškos paveldėtojai. Tačiau šiuos konfliktus gesinti puola Sinodo žyniai ir jų organizuotos tarptautinės taikos palaikymo pajėgos. Ir įtakos sferos vis persidalijamos – vienas monarchas nusivadovauja, nusigyvena, kito giminė išmiršta, valdos atitenka svetimiems, bet visa tai daroma civilizuotai, ne taip, kaip dabar, kai įsisiautėjo Tarpjūrį valdanti tarptautinių banditų gauja su Gaudriu priešakyje. Daro, ką nori, siautėja visoje Saulės sistemoje lyg nuo grandinės nutrūkę. Įsisuko vilkas į avidę...

O kitos šalys nieko nedaro. Kinai ir indai, tiesa, sunerimo, pradėjo baimintis veržlios Tarpjūrio ekspansijos.

- Mane tiesiog siutina kai kurių mūsų politikų trumparegiškumas. – rėžė žurnalistams vienas kinų veikėjas. – Jie ir toliau siūlo nuolaidžiauti Gaudriui, o aš tvirtinu, jog atėjo laikas imtis prieš jį pačių ryžtingiausių priemonių, nes rytoj gali būti per vėlu. Tai ne panika. Tai – blaivus požiūris į šiandien susiklosčiusią Saulės sistemoje politinę situaciją, į šiuo metu susidariusią jėgų pusiausvyrą, kuri bet kuriuo momentu gali pasikeisti mūsų nenaudai. Gaudrys paveldėjo bankrutavusią valstybę, tačiau nepraėjo nė keturių metų nuo vainikavimo, ir jis vėl sugrąžino savo šalį į Didįjį Septynetą. Ne tik sugrąžino, bet ir pradėjo neregėto masto, iki šiol analogų neturinčią ekspansiją visoje Saulės sistemoje. Per pastaruosius penkeris metus prisijungė ar tik ne šešias kosmines valstybes ir toliau tęsią neregėto įžūlumo grobikišką politiką… Ar jums neprimena tai Hitlerio, kuris, 1933 metais paveldėjęs bankrutavusią Vokietiją, jau 1939-aisiai, vos po šešerių metų, pergalingu maršu peržygiavo per visą Europą? Štai ką mėginu jums pasakyti, ponai. Atsikvošėkit, kol nevėlu.

- Gaudrys sudorojo krūvą nusmurgusių valstybėlių, kurios ir be jo pagalbos būtų subyrėjusios. – atšaudavo tokiems kalbėtojams kiti veikėjai, pavyzdžiui, rusai arba al Beidos musulmonai. – Įsisuko tarsi vilkas į avių bandą, išpjovė, kiek pajėgė, tačiau Gaudrys yra, vis dėlto, vilkas, ne asilas, kad pultų tokius dramblius kaip mes. Neįžvelgiam čia nė menkiausio pavojaus nei mums, nei kitoms supergalybėms. Kitas monarchas – Europos ir Šiaurės Amerikos valdovas Sent Kleras tą patį daro Tolimąjame kosmose. Vieną po kitos ryja smulkias kolonijas, plečia kosmines valdas, bet jam nė į galvą nešautų užkabinti mus, indus ar tą patį Gaudrį. Tiesiog aptiko kitų pražiopsotą nišą ir dirba joje, niekam nekliudydamas.

Kiti išvis šaiposi, ypač europiečiai:

- Uemūra prašo pagalbos. Visi požymiai rodo, kad Gaudrys ruošiasi sudoroti Titaną, prijungti jį prie savo valdų ir išvaryti Uemūrą šunims šėko pjauti. Įvijo, vaizdžiai tariant, jį į medį, lyg šuo katiną, o tasai dabar tupi ant šakos ir gailiai kniaukia visiems aplinkui: “Gelbėkit! Nuvykit iš po medžio tą vilkšunį, negaliu nulipti!” Nejau būsim tiek kvaili, kad padėdami šiai bežlungančiai valstybėlei, susigadintume santykius su Gaudriu bei jo sąjungininkais?

- Miunchenas. – piktinosi kinai su indais. – Taikos ir ramybės labui anglai su prancūzais paaukojo Hitleriui Austriją ir Čekoslovakiją, o baigėsi viskas tuo, kad sustiprėjęs, pusę Europos prarijęs agresorius galiausiai davė į kailį patiems taikdariams. Reikėjo iškart parodyti Hitleriui jo vietą, iškart trenkti kumščiu per stalą: nelįsk! Ir Gaudriui reikia aiškiai parodyti: gana! Kiek pasiėmei – tas tavo, o tolesnės ekspansijos nebepakęsim! Visa Saulės sistema mus pirštais užbadys, žiniasklaidoje išjuoks – galingiausias pasaulio monarchas pabūgo urzgiančio jauniklio! Pagalvokit apie Kinijos prestižą, ponai!

Taip ir ginčijasi, nė piršto nepakrutindami, kad nuveiktų ką nors konkretaus. O jiems bediskutuojant, šiandien šalia Titano materializavosi visa Šeštoji eskadra. Vienas sunkusis kreiseris, po 10 vidutinių ir lengvųjų, po 15 reiderių, fregatų, drakarų ir visas debesis šią armadą dengiančių naikinuvų. Baisi galybė. Retas monarchas turi šitokį laivyną – pasitenkina ir dvigubai mažesniu. O Gaudrys neužteko. Armijai jis skiria sunkiai įsivaizduojamas lėšas, apsiginklavo iki dantų – vien to pakanka, kad įspėtum jo kėslus. Pagaliau ir pats eskadros flagmano pavadinimas “Vampyras” ir ne mažiau kraugeriški kitų erdvėlaivių vardai („Demonas“, „Pragaro išpera“, „Griovėjas“) pakankamai aiškiai byloja jų šeimininko charakterį ir psichologiją.

Eskadra iškart išsisklaidė po visas Uemūros valdas. Pats “Vampyras” pakibo tiesiai virš Valdovo kupolo. Trys Titano reideriai pamėgino neleisti, kad sunkusis kreiseris užimtų tokią pavojingą poziciją, bet ką jie galėjo padaryti? “Vampyras” būbtelėjo salvę, vieną reiderį numušė, kiti du paspruko. Panašus likimas ištiko ir vienintelį Uemūros kreiserį, kurį tarpjūriečiai užklupo netoli Japeto. Pulkas admirolo Virbuto naikintuvų, pašėlusiai pleškinančių pabūklais, nusivijo jį toli į erdvę tarsi skalikų ruja medžiojamą žvėrį. Ką tokiai grubiai ir galingai jėgai priešpastatysi, jeigu Titano karinis laivynas nesudaro nė dešimtadalio eskadros? O juk tai – Šeštoji eskadra. Kažkur yra dar penkios tokios pat. Jėgos tokios nelygios, jog tiesiog juokinga galvoti apie ginkluotą pasipriešinimą. O apie kitokį pasipriešinimą irgi negali būti jokios kalbos.

Uemūros ir jo ministrų galvose sukosi maždaug tos pačios mintys. Baigėsi taikos ir ramybės epocha. Pasaulis vėl grįžta prie barbariškojo XX amžiaus tarptautinių santykių modelio, kurio esmė – grubi jėga. Politika, kur armija naudojama kaip spaudimo ir bauginimo svertas, sprendžiant tarvalstybines problemas. Tik šitaip galima paaiškinti fenomeną, kad Mantas Gaudrys ne pirmus metus šėlsta visoje Saulės sistemoje, ryja valstybę po valstybės ir niekas nesiima jo sutramdyti.

O štai ir admirolas...

Naglis Virbutas atrodė kaip tik taip, kaip barbaru Gaudriu besibjaurintys inteligentiški Titano aristokratai jį ir įsivaizdavo: šiurkščių veido bruožų, šiurkštaus balso saldofonas. Įžengė į salę lydimas dviejų pasipūtusių pulkininkų. Ant prašmatnių paradinių mundurų rankovių – Tarpjūrio ir paties Gaudrio šeimos herbas: ant uolos tupintis, į mėnulį kaukiantis baltas vilkas juodame fone. Admirolas stabtelėjo pusiaukelėje tarp durų ir stalo, šeimininkiškai apsidairė po milžinišką salę, tarsi būtų ką tik šiuos rūmus nusipirkęs ar gavęs dovanų ir dabar apžiūrinėtų savo nuosavybę: ar nereikia ko pakeisti, paremontuoti. Iki soties atsigrožėjęs, pagaliau priėjo prie stalo, nelaukdamas kvietimo atsitraukė kėdę, atsisėdo. Jautėsi ir elgėsi taip laisvai, jog Uemūra nebūtų nė kiek nustebęs, jeigu jis dar ir kojas ant stalo susikeltų.

- Labas, Kilnybe. – pasisveikino gergždžiančiu balsu.

Uemūra oriai nulenkė galvą.

- Sveiki atvykę į Titaną, admirole. Kaip laikosi Jo Kilnybė Mantas Gaudrys, kaip Jo Kilnybės sveikata?

- Skrodimas parodys.

Titaniečiai sumišę susižvalgė. Pagal protokolą bendrauti admirolas nebuvo nusiteikęs, galimas daiktas, nė neišmanė diplomatinio ceremonialo, o vulgariu kareivišku Virbuto stiliumi bendrauti išsiauklėję Titano veikėjai nemokėjo ir nenorėjo.

Admirolas kyštelėjo ranką į munduro užantį, išsitraukė iš ten komunikatoriaus lapą.

- Ultimatumą atvežiau... Va… – išlankstė. – Tuojau paskaitysiu... Hm... Taigi... – atsikrenkštė, prasivalydamas gerklę.

Tekstas nebuvo ilgas, tilpo dviejuose trečdaliuose puslapio, o turinys Titano vadovus galutinai išmušė iš vėžių.

“Titano monarcho valdose jau antrus metus kuo įžūliausiai pažeidžiami Tarpjūrio komerciniai interesai, ir tai ne pavieniai atvejai, bet sistema, tam tikra vietinės valdžios politika. Žlugdomos Jo Kilnybės Gaudrio globojamų verslininkų įmonės, suimti du verslininkai, visais įmanomais būdais trukdoma prekyba. Visa tai akivaizdžiai rodo, jog Titano valdžia, varydama tokią priešišką Tarpjūriui politiką, siekia visiškai išstumti šios šalies investuotojus iš Saturno mėnulių sistemos. Kiekvienas monarchas turi teisę užsiimti verslu bet kurioje Saulės sistemos ir Tolimojo kosmoso vietoje, jeigu tik šis verslas nepažeidžia tų kitų monarchų interesų. Būtent Jo Kilnybės Manto Gaudrio interesai dabar ir pažeidžiami pačiu šiurkščiausiu būdu. Todėl tarptautinė teisė Jo Kilnybei Gaudriui leidžia imtis bet kokių priemonių, įskaitant karines, savo globojamiems verslininkams ginti...”

Uemūra ir jo ministrai žvelgė į admirolą apduję, tarsi basliu per galvą trenkti. Kaip gyvi tokio įžūlaus melo negirdėjo. Viskas apversta aukštyn kojomis!

Pažeidžiami Gaudrio interesai... Dieve mano, bet juk Saturno žiedai – Uemūros valdos! Ar leistų Gaudrys, kad kinų imperatorius pasiųstų savo biznierius įmonių steigti Lenkijoje ar Graikijoje – Gaudrių šeimos žemėse!?

Taip, teisingai – norėdamas pagyvinti ekonomiką, Titano ūkio ministras leido Žieduose įsikurti svetimų monarchų globojamiems verslininkams. Ministras tikėjosi gausių užsienio investicijų. Deja, netrukus paaiškėjo, jog didžioji investuotojų dalis yra vieno monarcho globotiniai. Jausdami Gaudrio paramą, naudodamiesi milžiniškais Tarpjūrio finansiniais resursais, jie varė pašėlusiai agresyvią verslo politiką, brutualiausiais metodais žlugdė vietines įmones, kol vieną gražią dieną ūkio ministras pamatė, jog Tarpjūrio kapitalas užvaldė kone pusę Titano ekonomikos. Vien liūdnai pagarsėjęs Gelgaudas kokių nuostolių valstybei pridarė… Nutaręs duoti įžūliems įsibrovėliams atkirtį ir parodyti, kas čia šeimininkas, ministras panaikino lengvatas užsieniečiams ir liepė areštuoti du stambius kalnakasybos magnatus, veikusius tiesiog banditiškais, “gelgaudiškais”, kaip jie buvo pavadinti, metodais. Gaudrys tik to ir telaukė. Tuoj ištrimitavo per visą Saulės sistemą apie pažeidinėjamas jo teises.

Pats muša, pats rėkia… Ir kad tik rėktų... Puola visais frontais. Ekonominis ir politinis spaudimas Titanui pasiekė tokį mastą, jog dabar, praėjus dviems metams nuo šios istorijos pradžios, Uemūrai nebeliko kur trauktis.

Kaipgi čia neprisiminsi XX-ojo amžiaus, Hitlerio ir Stalino?

- Reikalavimai tokie... – skaitė toliau admirolas. – Pirma. Jo Kilnybės monarcho Uemūros vyriausybė privalo tučtuojau paleisti suimtus užsienio verslininkus, sugražinti jiems konfiskuotą turtą ir kompensuoti patirtą moralinę bei materialinę skriaudą. Antra. Turi būti atšaukti visi suvaržymai, taikomi užsienio verslininkams. Trečia. Siekiant apginti kitų monarchų verslo interesus, apsaugoti verslininkus nuo Saturno žieduose siautėjančių piratų ir ypač nuo Titano valdininkų savivalės, į Jo Kilnybės Uemūros valdas įvedama Šeštoji eskadra, vadovaujama admirolo Naglio Virbuto.

Admirolas sulankstė lapą, perdavė per stalą monarchui.

Apie tai, kas atsitiks, jei titaniečiai neįvykdys ultimatumo reikalavimų, buvo aišku ir be spausdintų ar žodinių grąsinimų. Kam tuščiai aušinti burną? Argi eskadra nepasklido po Uemūros valdas? Argi Titano karinis laivynas neišvaikytas? Argi “Vampyras” nepakibo tiesiai virš monarcho rezidencijos?

Nepriklausoma Uemūros monarchija nustojo egzistavusi.

- Ką gi, man belieka padėkoti, jog Jo Kilnybė Gaudrys buvo toks malonus ir paliko mums monarchijos herbą bei vėliavą... Tai yra, jau ne monarchijos, o tik neaprėpiamos Tarpjūrio imperijos gubernijos herbą bei vėliavą... – Uemūra bandė šypsotis ir kalbėti ironiškai, o gavosi – gailiai, verksmingai.

Naglis Virbutas abejingai trūktelėjo pečiais. Nuvainikuoto monarcho sąpalionės jo visai nedomino. Jis dar sykį lėtai, įdėmiai apsidairė po salę. Titano gubernatoriumi valdovas paskyrė Milaną Pasičių – admirolo žentą. Štai ir tyrinėjo dabar rūpestingas uošvis ir mylintis tėtis, ar patogu bus čia dirbti žentui, ar patiks rūmai mylimai Miglei.
piratas