Vakaro Splinas II. Skyrius 4 dalis
O lietus vis beldė į stogą lyg kaltintų ar guostų – pilnas ištirpusių sapnų, senas bičiulis, porinantis apie sužvarbusias iliuzijas ir pelėsiu dengiamą būtį. Amžinas ir niekada nesibaigiąs, patenkintas savimi ir niekieno nevaržomas, liejantis pilantis gožiantis kliokiantis pliaupiantis ir dievažin kodėl laimingas. Lietus virš žaislinio pasaulio griuvėsių. Visai toks pat kaip ir prieš tūkstantį metų... Lietus...
Sunkiai lekuodamas, laiptais palėpėn užkopė šeimininkas. Atnešė malkų. Nudrėbęs jas kampan, ilgai porino apie sunkų gyvenimą. Įspraudus delnan papildomą dešimtinę, pažadėjo:
– Atnešiu dar...
Malkos buvo šlapios ir sunkiai degė. Mažytė krosnelė apsipildavo slopinančiais dūmais. Giedrius atidarė stoglangį, o ji pasakė:
– Tai dėl lietaus...
Nes lietus ir toliau gožė pliaupė kliokė, o stogu gurgėjo linksmi upeliūkščiai. Dangus visai apsiblausė ir žadėjo ankstyvas sutemas. Nebuvo vilties, kad oras pasikeis, kad naktį pro stoglangį matysis mirgančios žvaigždės. Stebėdamas, kaip ant grindų pildosi bala, kaip sklaidosi ir skysta dūmų marškos, Giedrius traukė į save keistą kvapų mišinį: jos kvepalai, cigaretės dūmai, rūkstanti krosnis, lietaus kvapas, sumišęs su nevėdintos pridrėkusios patalpos kvapu ir dar...
– Žiūrėk, – pasakė ji, rodydama į stalelio paviršių, nusėtą mažyčiais judančiais balsvais taškeliais. – Vėdarėliai... Atrodo taip vadinasi ta menkysta? – Pasilenkė, įdėmiau pasižiūrėjo. – Visai kaip pas tave. Anuomet...
Anuomet Giedrius gyveno savo – ne savo bute. Jo – ne jo bute gyveno ir vėdarėliai. Nekalta simbiozė. Vieni kitiems jie netrukdė. Bute beveik be baldų, bute penktame aukšte, bute, kuris buvo šiauriniame namo sparne, pačiame kampe, todėl turėjo dvi išorines sienas – tame bute buvo drėgna ir šalta. Tačiau ir jauku. Iki tol Giedrius tiesiog nežinojo, ką reiškia, grįžus namo užsirakinti duris ir pasiųsti velniop visą pasaulį. Nė nenutuokė, kaip raminančiai spynoje trakšteli raktas, kaip draugiškai čiauškia užkaistas kavinukas, kuomet miesto stogais į gatves nužengia rožinis vakaras...
Kovo 26
Stiklinėje spintoje puikavosi kažkokios taurės ir raštai. Prie mažyčio stalo bringsojo didžiulis milžinas plačiu dailiai nuskustu smakru ir tvirtais žandikauliais.
– Ieškote darbo, – ne paklausė, o veikiau konstatavo Milžinas.
– Ne, – atsakiau aš, ir Milžinas nustebo. – Parašiau knygą, – paaiškinau, stengdamasis jo neišgąsdinti. – Dabar ieškau, kas padėtų ją išleisti.
Pasaulyje yra žmonių, kurie nemėgsta nustebti. Galbūt jie mano viską žiną, o gal galvoja galį tik stebinti ir stebinti maloniai. 0 dar pasaulyje yra žmonių, kurie norom nenorom stebina kiekvieną, tačiau dažniausiai netinkamus žmones netinkamu laiku.
Pasaulyje yra žmonių. kurie, teiraudamiesi apie knygą, gali paklausti:
– Apie ką?
O dar pasaulyje yra žmonių, kurie, paklausti, apie ką jų knyga, nežinia ko susinervina ir pasakoja kiaurą dieną. Milžinas tvirtais žandikauliais neturėjo tiek laiko:
- Intechlechlalaus jaunimo problemos... – jis pasistengė priduoti veidui didybės ir minties. – Ir seniai taip rašai?
– Pats aš mielu noru, – Gudrusis saldžiai nusišypsojo. – Aš visada pasirengęs žmogui padėti... – Jis padarė pauzę, kurios metu iš jo veido buvo matyti, koks jis paslaugus ir supratingas. – Aš taip... Aš visada... Bet... – Jis pakėlė pirštą. – Akcininkų susirinkimas! Tikėkit manim, tai tokie žmonės... Bažnyčios vargonams neleido skirti lėšų! – Čia Gudrusis nuliūdo. Buvo matyti, kad jei ne akcininkų susirinkimas, Gudrusis seniai būtu išdalinęs visus pinigus. – Baž-ny-čios! – jis ištarė tą žodį skiemenim. – 0 čia... knyga... – Jis atsiduso. – Na, bet visgi... – jis lėtai atidarė stalčių. – Galiu pabandyti juos įkalbėti... – ir švelniai, net kiek kaltai nusišypsojo.
– Viskas yra biznis, – linksmai sududeno Vakarietiškasis, išklausęs Giedriaus prašymą. – Net Jėzus Kristus, – jis reikšmingai dėbtelėjo į Giedrių kaip žmogus, ką tik padaręs atradimą. – Menams seniai galas, – tęsė kiek pikčiau. – Išravėsime juos, nekomercinius, ir liks tik švarus sveikas pelnas. 0 jei duodu, turiu ir gauti. Kiek tu uždirbai už savo pirmąją knygą?
– Va mano laikais tai taip... – Nostalgiškasis niekaip nesiryžo užbaigti dvidešimt minučių trunkančios giesmės. – Mano laikais tai buvo knygos! Pamokančios! 0 dabar?! Pats velnias nesupaisys, ką jūs, žalčiai, rašote!
Išklausęs Giedriaus monologą, Dosnusis pasirausė piniginėje ir, išėmęs dešimtinę, paklausė:
– Pietavote šiandien?
– Kalbate taip tarsi tai būtų prekyba mėsa ar kaliošais, – supyko Giedrius, tačiau, greičiausiai, pavėluotai ir ne tame kabinete.
Galvoje bjauriai ūžė, o prieš akis šmėkščiojo kažkoks duobių nusėtas debilo veidas. Jo akys žvelgė paniekinančiai.
– Dabar, kada mūsų tėvynė išgyvena ne pačius...
– Dabar, kada visi mes siekiame...
– Dabar, kada kiekvienas turi...
– Dabar...
– Tačiau aš irgi gyvenu dabar! – Bandė prieštarauti Giedrius, pykdamas ant kažkurio veido, tačiau jie pernelyg greitai keitėsi. – Nejau mano gyvenimas turi likti nieko vertas?! – Tas klausimas atiteko sienoms. – Nesutinku! Aš kategoriškai prieš! Nusispjaut ant jūsų interesų! Gyvenu čia ir dabar! Nieko nesiruošiu aukoti! Jokių bendrų tikslų!
Tačiau pykti yra lengviausia... Skęsti destrukcijoje ir savęs gailėjimesi. Tik tai nepraeina veltui. Už tai visada sumoki. Vienaip ar kitaip...
Lapkričio 10
Ji jauna. Net dar jaunesnė nei aš maniau iš pradžių. Ji tobula, tačiau vėlgi – ne taip, kaip maniau ją esant. Prabėgo tik pusvalandis, o mes nuobodžiaujame, nes visa, ką galime suteikti vienas kitam tėra nuobodulys: man – žiūrėti, koks aš buvau prieš penkerius metus, jai – žiūrėti, kokia ji netaps po penkerių. Jau pusvalandis, kaip, stebėdamas jos akis, aš įsitikinau, jog net nuobodulys joje tobulas. Jis neevoliucionuoja, tačiau čia kaip ir Bacho muzikoje: evoliuciją atstoja tobulybė. Jau pusvalandis, kaip, stebėdama mano akis, ji įsitikino, kad aš senas. Net dar senesnis nei ji manė iš pradžių. Aš tobulas, tačiau ne taip, kaip ji manė mane esant. Prabėgo tik pusvalandis, o mes nuobodžiaujame, ir ačiū dievui nes visa, ką galime sutiekti vienas kitam šioje Plynėje, tėra nuobodulys.
Lapkričio 15
Pavargau būti piktas. Sėdžiu čia ir jau dukart skambinau telefonu. Juokingiausių vaistų griebiasi tas, kas nepagydomai serga.
Keista tai, jog tam, kad pasakyčiau: “ji negraži”, – man prireikė šios dienos.
Jos galėjo nebūti.
Tiesiog... Šiandien iš netyčių dalyvavau laidotuvėse...
Be datos
Debesys slenka pačia pažeme, pilvais kliudydami miesto stogus, o stogai it skerdiko peilis pilvais – brūkšt brūkšt – net sušlampa... Dvokiau brangiu konjaku, o gatvėse buvo tuščia. Bet, atrodė sušuksi: “ei! ėhei! – ir tau būtinai būtinai kas nors atsilieps. Ar tam, kad gyventumei, būtinai reikia rytojaus? O gal pakanka apgauti save, kad tau jo reikia?..