Palikęs savo kreiserį „Furija“ orbitoje, persėdęs į vimaną, po dešimties minučių spartaus leidimosi, Mantas Gaudrys nutupdė skraidyklę priešais didžiulius rūmus po Ganimedo Centriniu kupolu. Kupolo pavadinimas liudijo, jog čia įsikūrė vietinės monarchijos valdžia, o kelios eilės “Kamanių” su žymiausių Saulės sistemos šeimų herbais ant durelių ir plieskiantys tokiu vėlyvu metu rūmų langai galėjo reikšti tik viena – vyksta didelė puota. Mantas sudvejojęs pasikrapštė pakaušį: šito nesitikėjo, atvyko su vietiniu monarchu tiesiog pasikalbėti. Tačiau atgal grįžti irgi nėra noro, bala nematė, galima ir puotos metu reikalus sutvarkyti. Jis išlipo iš vimano, užkopė plačiais paradiniais laiptais, praėjo pro pagarbą atiduodančių karininkų sargybą ir ilgai neklaidžiojęs po puikiai pažįstamus rūmus, be vargo susirado pokylių salę.

Viduje – muzika, ryškios šviesos, išsipustę svečiai, puotos šurmulys.

- Jo Kilnybė Tarpjūrio valdovas Mantas Gaudrys! – iškilmingai paskelbė dvariškis, kaip skelbė pasirodžius kiekvienam tituluotam svečiui. Salėje susirinkę monarchai, monarchienės, monarchiukai, žymūs politikai, karvedžiai ir net keli stambūs biznieriai, dėl kažkokių ypatingų nuopelnų įsileisti į aristokratų pobūvį, sutiko pavėlavėlį anaiptol ne palankiai. Beveik du trečdaliai svečių sužiuro į duris, nužvelgė įėjusį, vienas po kito demonstratyviai atsuko nugaras, parodydami, ką galvoja apie Jo Kilnybę Tarpjūrio valdovą. Mantas nužingsniavo link grupelės, kurią pamatė vos įžengęs. Prie kolonos stovėjo ir šnekučiavosi jo sesuo Austėja su vyru, ir Orlovų šeima, Rusijos šeimininkai. Į kitus svečius kreipė ne daugiau dėmesio, nei į kolonas ar baldus. Tik pusiaukelėje, pastebėjęs netoliese stoviniuojantį monarchą Uemūrą, kuris šnekučiavosi su brangia tetule Milda, kilsterėjo antakį, nustebęs, kas ją čia pakvietė. Abu žvelgė į savo skriaudiką piktai, su panieka. Mantas šyptelėjo mintyse: du nevykėliai guodžiasi vienas kitam, lakdami nemokamą Šaiperio šampaną…

- Sveiki gyvi. – paspaudė rankas svainiui ir uošviui, pasilabino su moteriškėmis. – Kas čia per balius? – paklausė sesers.

Austėja nustebusi nužvelgė jo apsirengimą ir tik dabar suprato, jog brolis ne puotauti atkako.

- Kokie kiaulės. – burbtelėjo, pasipiktinusi šitokiu vietinių provincialų elgesiu su jos broliu. – Nejau jie tau neatsiuntė pakvietimo? Tau!

Mantas gūžtelėjo pečiais.

- Gal ir atsiuntė, ką aš žinau? Tai kas čia, vis dėlto per balius?

- Dvidešimt metų, kaip Šaiperis valdo Ganimedą. Nejau tikrai kvietimo neatsiuntė? – niekaip negalėjo nusiraminti Austėja. – Jeigu taip – aš šią pačią minutę sėdu į vimaną ir skrendu namo.

- Ko tu čia užvirei? Jie man seniai kvietimų nesiuntinėja. Žino, kad vis tiek neatvyksiu, todėl nebesivargina.

- Užkietėjęs namisėda. – lyg papriekaištavo Mantui, lyg paaiškino būsimai svainei Anastasija Orlova.

Mantas vėl abejingai trūktelėjo pečiais.

- O kur jubiliatas? – keliskart apsidairęs ir nepastebėjęs Šaiperio, paklausė Orlovo.

- Va ten. – mostelėjo į salės vidurį uošvis. – O, kad tave… Ką tik šnekučiavosi su ponia Milda ir Uemūra…

Mantas patapšnojo per petį pro šalį žingsniavusiam padavėjui. Tas paslaugiai atkišo padėklą su šampanu.

-Fui, birzgalas. Atnešk kaip visada.

Padavėjas dingo tarp žmonių. Netrukus sugrįžo, nešinas padėklu, ant kurio puikavosi atkimštas butelis viskio, ąsotis su sultimis, taurė ir taurelė. Šaiperio virtuvėje žinojo nuolatinio rūmų svečio skonį ir normą.

Orlovas pratęsė nutrūkusį pokalbį su Manto svainiu, Kaukazo didžiūnu, apie kažkokias kupranugarių lenktynes Vidurinėje Azijoje. Mantas nieko neišmanė apie kupranugarius, tad ir trigrašio nebuvo kaip įkišti. Su seserimi irgi kalba nesiklijavo. Pernelyg ilgai nesimatė ir apskritai pernelyg skirtingi. Atskirai užaugo, jis – pas senelius Vidugiryje, ji – pas tetą Mildą Vilniuje, o ir dabar, kai abu suaugo, nerado bendrų interesų, tik jautė kažkokį neaiškų prisirišimą, trauką, ilgesį, kai išsiskirdavo ilgesniam laikui. Matyt, kraujo balsas. Dabar persimetė keliais sakiniais ir temos išseko. Matydamas, kad sesei daug įdomiau paplepėti su Orlovo moteriškėmis, Mantas nusiyrė per minią link staliukų salės gale, priešais sceną, ant kurios kamavosi suprakaitavę orkestrantai. Vivaldis. „Metų laikai“.

Prie staliukų kokteilius bei šampaną siurbčiojo nedidukės kompanijos. Mantas žengė link artimiausiojo stalo. Iš šešių vietų užimtos dvi – mergina su jaunu vyruku meiliai šnekučiuojasi, vis patraukdami šampano. Kai vyrukas pastebėjo besiartinantį Mantą, veidas staiga persimainė, akys tankiai sumirksėjo, lūpos kažką šnibštelėjo merginai ir abu skubiai movė šalin, kad aplinkiniai neduok Dieve nepagalvotų, jog jiedu turi kažką bendro su “Hitleriu” Gaudriu.

Mantas atsisėdo, patogiai atsilošė, prisipildė taurelę, paskui taurę ir ta pačia tvarka jas abi ištuštino. Į jauniklių poelgį lyg ir nereagavo, veidas liko abejingas, gal tik kairysis antakis keliskart nervingai virptelėjo. Tfu, juos visus! Ne nervų gadinti čia atvažiavau. – vėl apsidairė, ieškodamas Šaiperio. Besidairydamas, nė nepastebėjo, kaip priešais jį, kitoje staliuko pusėje įsitaisė įsilinksminusi Anastasija.

- Dar kartą labas, paniurėli. Pavaišinsi?

Mantas pamojo padavėjui, paėmė nuo padėklo šampano taurę.

- Nuodykis.

- Ačiū. – Nastia nugėrė lašelį, vos nesusičiaudėjo, kai purslai pakuteno nosį. – Eime pašokti, ką?

Tuo metu vietoje orkestro jau griaudėjo garsiakalbiai, o svečiai pasitraukė arčiau sienų, atlaisvinę salės vidurį norintiems patrepsenti. Grojo valsus.

- Eik geriau su juo. – Mantas akimis parodė prie gretimo staliuko su kompanija sėdintį jaunąjį Harisoną, vieno iš Jupiterio monarchų vyresnėlį. Vaikinukas dairėsi, kažko ieškodamas salėje, ir staiga pamatė ją – mažutę, gražutę, linksmą, judrią lyg saulės zuikutis rusaitę. Kaip prasižiojo, taip ir užmiršo užsičiaupti – šitaip buvo sukrėstas reginio.

- Snarglius dar visai. – numojo ranka Nastia. – Eime, Mantai, neišsisukinėk. Aš noriu tau kai ką papasakoti, bet iš pradžių pašoksim, gerai? Eime?

- Apie ką papasakoti?

- Apie Simoną.

- Kokią Simoną?

- Tą pačią. Eime.

- Ką ji vėl pridirbo? – sukluso Mantas.

- Iš pradžių pašoksim.

- Uch, užsispyrėlė…

Pakęst šokių negalintis Mantas visgi prisivertė apsukti su ja kelis ratus aplink koloną.

Buvo salėje ir kitaip į jį žvelgiančių.

Senis Orlovas sekiojo porelę akimis, patenkintas šiepėsi į ūsą. Tinka vienas kitam. – padarė išvadą. Ir Nastia galvą dėl jo pametusi… Mintys nuvinguriavo seniai pragraužta, per daugelį metų vis gilėjančia vaga. Ech, neblogai atrodys toks aljansas. Geresnio kandidato į žentus gražiausiame sapne nesusapnuosi. Tegu šitie idiotai šaiposi iš jo, tegu ignoruoja, niekina, įžeidinėja, o senis pažįsta jį nuo mažens, mato, kaip tvarkosi savo šalyje, kaip iškėlė ją į supergalybes. Geresnio vyro Nastiai, vienintelei dukrai, mylimiausiam vaikui, neverta nė ieškoti. Numirs ramus dėl dukters ateities. Be to, vedybos sutvirtins Gaudrių-Orlovų sąjungą dar ir giminiškais saitais, ne vien politiniais ir ekonominiais. Kai prieš tave stoja tokie skruzdėlynai kaip Kinija ir Indija, europiečiams geriau laikytis krūvoje.

Jo žmona ir kitos moterėlės nekvaršino sau galvų politinėmis kombinacijomis ir toli siekiančiais planais, stačiai gėrėjosi gražia pora.

Palei sieną lyg vištos ant laktų sutūpusios nedrąsios debiutantės rodė viena kitai įžymiąją porelę, kuždėjosi, kikeno, raudo iki ausų. Šitoms politika rūpėjo dar mažiau. Nusispjaut, kiek ir kokių šunybių Gaudrys prikrėtė jų tėvams – kitokios mintys sukosi galvelėse, kiti jausmai vertė greičiau plakti širdeles, rausvino veidelius.

Jauni vyrukai, atvirkščiai – sekiojo Mantą su Nastia rūškanais žvilgsniais ir rovė taurę po taurės iš piktumo, kad jinai jiems tokia nepasiekiama, kad vėl mandagiai pavarė šalin, pakviesta nors vienam, nors pusei šokio. O šitam šunsnukiui – prašom. Pati į salės vidurį už rankos nusitempė, visiškai gėdą ir moterišką orumą praradusi…

Du geidžiamiausi vienišiai. Abiems už nugarų – supervalstybės, trilijoniniai turtai, o svarbiausia – abu velniškai patrauklūs. Toks turto, valdžios ir grožio derinys aristokratų pasaulyje pasitaiko tiek pat dažnai, kiek baltos varnos.

Buvo ir daugiau žmonių, žvelgiančių į Mantą be pykčio ar paniekos. Marso monarchas Randolfas Devisas ir Jupiterio mėnulio Ijo šeimininkas mažutis Nguenas prie boikoto neprisidėjo, draugiškai linkterėjo jam galvomis, kai šis ėjo pro šalį. Storulis al Beida, tipiškas sultonas iš rytietiškų pasakų knygos iliustracijų, viso musulmoniško pasaulio valdovas, linksmai pamojavo ranka: dėkis prie mūsų kompanijos, paūšim! Valdovai, ypač septynių supervalstybių galvos, jau seniai skilo į dvi stovyklas. Vienai sąjungai vadovauja kinai, o Mantas, lyg viesulas įsiveržęs į pačias viršūnes, tapo antikiniškos koalicijos lyderiu kaip ryškiausias ir energingiausias azijiečių priešininkas. Šiandieninė Šaiperio svečių reakcija į jo pasirodymą eilinį kartą parodė kokio laipsnio įtampą pasiekė dviejų koalicijų antagonizmas.

Po trečio valso Mantas sugrįžo prie staliuko.

- Patrepsėk ir su kitais. – pasodino uždususią, įraudusią, laimingą Nastią. – Man dar reikia porą reikaliukų sutvarkyti.

- Tu visada šitaip! – pyktelėjo Anastasija. – Visi žmonės kaip žmonės – puotauja, linksminasi, o tau vien reikalai galvoje, tik tam ir pasirodai pokyliuose, kad su kuo nors kampe pasišnibždėtum. Greitai sugrįši?

- Nežinau.

- Laikysiu užimtą staliuką.

- Gerai. Pasistengsiu neužtrukti. – Mantas maktelėjo taurelę, užsigėrė sulčių ir patraukė į tą salės kertę, kur šokdamas pastebėjo Šaiperio žmoną.

- Labas, Nora. Su jubiliejum. – pakštelėjo į skruostą. – Kaipgi čia taip atsitiko, kad patraukliausia Jupiterio monarchė puotauja viena?

Nora šviste nušvito nuo komplimento. Mantas mintyse nusišaipė: kiek nedaug tokiai vištai tereikia.

Aukštuomenė…

- Ralfas kabinete, Mantai.

- Dėkui.

Šaiperis sėdėjo paskendęs giliame odiniame fotelyje. Rankoje – vyno taurė. Kitame fotelyje riogso jau gerokai įraudęs Abašidzė – Šaiperio užsienio politikos šefas.

- Drėkinatės, seni girtuokliai?

- A, Mantas! – atsisuko Šaiperis. – Pavargau truputėlį nuo viso to šurmulio. Įsipilk ko nors, tingiu keltis. – paragino.

Mantas susirado bare tokio pat viskio, kokį gėrė salėje, praskiedė sultimis, šliurptelėjo nuo viršaus, kad nešdamas neišlaistytų ir įsitaisė ant sofos kabineto gale.

- Klėjus sakė, kad nori su manimi pasišnekučiuoti. Pasakok.

- Dabar?

- Kodėl ne?

Šaiperis gūžtelėjo pečiais.

- Na, ką gi. Galima. Norėjau pasikalbėti apie tavo konfliktą su Harisonu. Judviejų konfrontacija jau pasiekė tokią stadiją, kai daužomi erdvėlaiviai, žūsta žmonės, imami belaisviai. Pamaniau, kodėl gi jums nesusitikus kur nors neutralioje vietoje, jeigu jau abu tokie išdidūs, na, tarkim, kad ir pas mane? Susėstume prie stalo, pasikalbėtume.

-Kam veltui aušinti burną? Mano sąlygos žinomos ir tau, ir Harisonui. Kai Harisonas jas įvykdys, nereikės jokių derybų, problema savaime išsispręs.

- Oficialus atsiprašymas ir kompensacija?

- Visiškai teisingai. Oficialus atsiprašymas ir du milijonai Tarpjūrio talerių.

Šaiperio užsienio politikos šefas skeptiškai caktelėjo liežuviu.

- Harisonas niekad šitaip nesižemins. Juk jis monarchas.

- Aš irgi ne mutantų genčiai vadovauju. – atšovė Mantas.

Šaiperis atsiduso.

- Na, ko tu taip užsispyrei, Mantai, lyg avinas, nejaugi…

- Pagal Zodiaką aš ir esu Avinas. Bjaurus užsispyrėlis.

Šaiperis nekantriai numojo ranka.

- Velniop Zodiaką. Ne apie tai kalba. Nejau neįmanoma rasti kitų būdų užglaistyti šiam incidentui?

- Tegu Harisonas galvą džiovina, juk jis, o ne aš užvirė šitą košę.

- Abu jūs geri. – susiraukė Šaiperis. – Paklausyk, Mantai…

- Nė nemanau. Tu, matau, visiškai nesusigaudai situacijoje. Ką gi, man nesunku paaiškinti … - Mantas vienu mauku ištuštino bokalą. – Elaros asteroide turiu dvi karines bazes ir mokslinių tyrimų centrą. Visiškai natūralu, kad tokia įdomi vieta masinte masina šnipus. Žvalgybiniai erdvėlaiviai zyzia aplink tą asteroidą lyg musės aplink gerą daiktą, bet visi jie, įskaitant ir tavo šnipus, laikosi padoriu atstumu nuo Elaros, nelenda į man priklausančią kosminę erdvę. Šnipinėja civilizuotai. O Harisono reideris įlindo. Pažeidė valdų ribą… - Mantas pakilo nuo sofos, patraukė link baro prisipildyti degalų.

- Ką tokiu atveju daro kariškiai? – paklausė, grįždamas į savo vietą su pilnu bokalu. – Manau, ir mano, ir tavo kariškiai privalo daryti tą patį – skelbti aliarmą ir pakelti naikintuvus. Taip ir atsitiko. Du mano naikintuvai prisiartino prie pažeidėjo ir liepė jam nešdintis po velnių. O tada prasidėjo kažkokia nesąmonė. Reideris į raginimą nereagavo, toliau artinosi prie asteroido. Naikintuvai žiebė salvę. Pro šalį, tik įspėdami pažeidėją. Reideris pylė atgal. Ne pro šalį. Štai taip, drauguži. Ir man dabar visiškai nerūpi, ar pažeidėjas iššovė tyčia, ar įvyko klaida, pavyzdžiui, sukvailiojus reiderio kiberiui. Man svarbu, kad netekau naikintuvo. Žuvo pilotas. Manau, visiškai natūralu, jog susiklosčius tokiai situacijai, antrasis naikintuvas nustojo šaudyti pro šalį, apdaužė reiderį, sumalė jo teleportatorių, atbuksyravo į bazę ir areštavo žmogžudžius, kuriuos tu vadini belaisviais. Būtent žmogžudžius, o ne žmogžudį, nes mano legionieriai iškrapštė iš tos geldos net dvylika šnipų.

Šaiperis ir jo ministras persimetė nustebusiais žvilgsniais. Matyt, Harisono papasakota versija skambėjo kitaip.

- Gerai, Mantai, mano žvalgyba išsiaiškins kaip ten viskas vyko iš tikrųjų. – pažadėjo.

- Tavo žvalgyba tik pakartos mano pasakojimą. O dabar, kai šį pasakojimą išgirdai, pasakyk, ar tikrai reikalauju kažko ypatingo ir giliai Harisoną įžeidžiančio bei pažeminančio. Naikintuvas, velniai rautų – ne žiebtuvėlis, jis du milijonus kainuoja. Ir atsiprašymas iš Harisono pusės man priklauso pagal visas taisykles. Kai dėl atsiprašymo ir kompensacijos velionio piloto žmonai ir tėvams – šito reikalauti negaliu, čia jau Harisono padorumo ir žmoniškumo klausimas. Bet viską, kas priklauso padaryti, įvykus tokiam incidentui – tegu padaro. Kol nepadarys – neatgaus nei reiderio, nei savo galvažudžių. Viskas, Ralfai. Taškas. Tema išsemta.

- Harisonas piktinasi, kad Jūsų Kilnybės legionieriai šturmavo reiderį, įsibrovė į jo vidų. – prašneko Abašidzė. – Tai galima traktuoti kaip karinį įsiveržimą į svetimą teritoriją.

Mantas nustebęs atsisuko į jį.

- Klausyk, Zurabai, jeigu tu toks kietas tarptautinės teisės žinovas, tai būk geras, paaiškink man, neišmanėliui, kaip toji Harisono teritorija atsirado mano valdose ir ką ji ten veikė?

Šaiperis sukikeno.

- Bjauri istorija. – atsiduso, surimtėjęs. – Jei nedarai nuolaidų tu, jei nuolaidų nedaro Harisonas, tai kaip, po perkūnais, judu susitaikysit?

- Man ir be susitaikymo visai neblogai gyvenasi.

- Kiti monarchai nepatenkinti.

- Aš kai kuriais – irgi.

- Tavo metodai visus tiesiog šokiruoja. Pykšt, pokšt, belaisviai, įkaitai…

- …numuštas naikintuvas, užmuštas pilotas… Po velniais, Ralfai, nejau man tą šnipų šutvę reikėjo su dūdų orkestru pasitikti savo slapto objekto apylinkėse?

- Galėjote išguiti juos iš savo valdų, o tada pareikšti protestą ir išsireikalauti kompensaciją teismo keliu. – vėl įsiterpė ministras.

- Na tu jau visai nugrybavai į lankas, Zurabai. – pakraipė galvą nustebęs Mantas. – Tu ką, nežinai, kaip būna? Špygą, ne du milijonus aš gausiu, jeigu paleisiu belaisvius. Kuo aš jį paspausiu, išleidęs iš rankų šį kozirį? Kalbi kaip mažas vaikas. – numojo ranka.

- Iki šiol reikalai būtent taip ir buvo tvarkomi, Jūsų Kilnybe – per teismus, tarpininkaujant kitiems monarchams, o jeigu nepakanka pastarųjų autoriteto – įsikiša Sinodo žyniai.

- Savo reikalus aš tvarkiau, tvarkau ir tvarkysiu taip, kaip man pačiam atrodo geriau. O bambantys monarchai manęs negąsdina. Bamba jie todėl, kad įsidrąsino. Sinodas mane nuolat obliuoja, dabar dar kinai šerį stato, štai kai kurie iš jų ir pagalvojo, kad galima pakelti balsą. Nieko tokio, tegu išsibamba. Paniurzgės ir nustos. O atkakliausius įtikins nebeniurzgėti Zverevas. Jis pas mane tikras įtikinėjimų virtuozas. Visus įtikina. Kai kurie paskui patys stebisi: kaipgi jam pavyko juos įtikinti? Beje, ar žinai, ką rusiškai reiškia jo pavardė?

- Va va. – sulinksėjo galva Šaiperis. – Apie tai ir kalba. Čia ir slypi visa esmė.

- Apie ką kalba? – nesuprato Mantas.

- Apie judviejų su Zverevu metodus. Tu apkarpei Harisono valdas, užgrobei Pietų Afriką, prarijai Klodelio monarchiją Jupiteryje, grasini Uemūrai, dabar vėl su Harisonu kertiesi, o dar tie nesibaigiantys tavo eskadrų manevrai – sunerimo žmonės, vis spėlioja, kas bus sekantis. Kodėl tu negali plėsti valdų, pavyzdžiui, Tolimąjame kosmose?

- Hm… Tolokai užsimojai mane ištremti. – nusišypsojo Mantas. – Be to, kas tau sakė, kad nesiruošiu tuo užsiimti?

- Ar apžiosi šitiek? – nusistebėjo Šaiperis. – Ir čia košę užvirei, ir ten įkurtuves ruoši…

- Kol jaunas, o, broli, sėk pasėlio grūdą. – pacitavo Mantas kažkokį prieštvaninį eilėraštį.

- Kaip kaip? – lietuviškai Šaiperis – nei bum bum. Anglosaksas.

- Sakau, reikia plėstis į visas puses, kiek tik įmanoma, kol dar jaunas ir dantys neatšipę. – išvertė Mantas į nepriekaištingą, jokio akcento nesubjaurotą anglų kalbą. – O jeigu tokie seni kelmai kaip Harisonas paskui mane nespėja – čia jau jų, ne mano bėdos.

Užbaigė kokteilį, grįžo į salę, pasuko link Nastios staliuko, tačiau pasipainiojo Tėvas Rikardas, Sinodo legatas jo valstybėje.

- Gal galime pasikalbėti, Jūsų Kilnybe?

Mantas žinojo, apie ką eis kalba, bet ir išsisukti nebėra kaip.

- Na, ką gi… - atsiduso.

Jiedu susirado jaukų kambarėlį šalia salės. Legatas užsisakė žolelių arbatos, Mantas – vėl to paties viskio.

Legatas dar nebuvo susitikęs su Mantu akis į akį, vos prieš mėnesį paskirtas eiti šias pareigas, iki šiol reikalus tvarkė per užsienio reikalų ministrą Klėjų, todėl pirmąsyk atidžiau įsižiūrėjo į jaunąjį valdovą. Senovės Romos imperatoriaus veidas – valdingas smakras, kaprizingos likimo lepūnėlio, nepratusio ko nors atsisakyti, lūpos. Atsainus didžiūno, truputį ironiškai žvelgiančio iš savo aukštybių į visus tuos, apačioje, žvilgsnis… Tamsiai rudos, beveik juodos akys – troškimas viešpatauti. Prie viso to galima pridėti tipiško Avino pagal Zodiaką savybes – moka būti geras, išmintingas, bet gali būti labai agresyvus, pavojingas. Kraštutinai originalus, į nieką nepanašus, gyvenimą traktuoja kitaip negu kiti, sugeba pateikti netikėčiausias idėjas. Dažnai patenka į keblias situacijas, kadangi yra labai nekantrus ir visiškai neturi diplomato gabumų, pernelyg tiesmukas. Tokiais atvejais jį gelbsti pedantiškas ir metodiškas Zverevas, o tvarkant užsienio reikalus – gudrusis lapinas Klėjus… Gana konfliktiškas charakteris, o kadangi jis intravertas, tai ir kenčia pirmiausiai pats, neišsiliedamas susikaupusių jausmų ant kitų žmonių, kaip širdį sau palengvintų choleriško charakterio ekstravertas. Taip ir dirba keturiese – Mantas svaido idėjas iš savo aukštybių Zverevui, Klėjui ir Goldui, šie iš pradžių pasibaisi jų beprotiškumu, išvadina valdovą paiku svaičiotoju, bet darbo imasi – algas už tai gauna. Trijų ministrų suburti smegenų trestai, kuriuose pluša šimtai aukščiausio lygio profesionalų, priartina tas idėjas iki realybės ir įgyvendina. Vaizdžiai tariant, Mantas čiumpa laukinį žirgą už uodegos, o minėtoji trijulė jį pažaboja ir priverčia dirbti.

- Pasakok, Rikardai. – paragino Mantas. – Sinodas tavo lūpomis, tikriausiai, vėl pateiks ilgių ilgiausią mano nusikaltimų sąrašą?

Žynys atsiduso. Gaila trikdyti draugišką atmosferą, bet toks jau jo darbas – tarpininkauti tarp dviejų valdžių – pasaulietiškos ir dvasinės, tarp visuomenės intelekto ir sąžinės.

Tėvas Rikardas pradėjo kaltinimų ir priekaištų litaniją.

Sinodas protestuoja dėl nesiliaujančių karinių manevrų, kurie vienas po kito griaudėja tai šalia Saturno, tai Asteroidų Žiede, tai prie Urano. Demonstratyvus žvanginimas ginklais kelia įtampą Saulės sistemos politinėje arenoje. Dvasinė pasaulio valdžia norėtų pagaliau gauti išsamius paaiškinimus, kam ruošiamos visos tos armijos.

O labiausiai Sinodą piktina ir neramina faktas, kad Tarpjūris apskritai atgaivino praktiką spausti savo politinius varžovus karine jėga. Tai primena liūdnai pagarsėjusius XXI amžiaus politikos metodus, kad ir tą patį JAV prezidentą, kuris, kovos su terorizmu pretekstu išjudino pasaulyje iki tol nusistovėjusios tvarkos pamatus ir žengė pirmąjį žingsnį link III-ojo pasaulinio karo…

- Ir kaip jums nenusibosta. – atsiduso Mantas. – Tas pats per tą patį. Nejau neaišku, jog kiekvienas monarchas nori turėti modernią ir viskam pasirengusią armiją? O kur man ją treniruoti, kur išbandyti naujausius ginklus, jeigu ne dideliuose manevruose, kai vyksta pratybos, maksimaliai priartintos prie tikro karo sąlygų? O kai dėl konfliktų su kitais monarchais, tai Klėjaus diplomatai nusivarė nuo kojų, lakstydami į jų sostines, mėgindami išspręsti nesutarimus derybų keliu. Jeigu reikia detalių – pasikalbėk su Klėjumi, jis viską paklos tau ant stalo, mes neturime paslapčių nuo Sinodo.

Paminėjus Klėjų, legatas šyptelėjo. Mantas buvo prastas diplomatas, ir pats puikiai suvokė šią savo silpnybę, todėl, pajutęs, kad pašnekovas gali jį supainioti, nutraukdavo derybas ir siųsdavo partnerį pas Klėjų. Šito intriganto dar niekas nesugebėjo sunarplioti.

- Ir dar. – užbaigė žynys. – Sinodas norėtų sužinoti, ką planuoji daryti su Uemūros valdomis, jeigu vis dėlto tau užteks įžūlumo spjauti į viso pasaulio protestus ir jas užgrobsi?

Mantas ištuštino taurelę.

- Aš jas panaikinsiu. – atsakė, užkandęs. – Visiškai likviduosiu Titano valstybę.

- Kuria prasme? – nustebo legatas.

- Tiesiogine. Iškelsiu iš ten žmones, demontuosiu kupolus, išardysiu orbitines bazes ir kosmines gamyklas. Po kelerių metų Saturno apylinkės bus tokios pat tuščios, kokios buvo tada, kai žmonės dar neskraidė į kosmosą.

Žynys pakraipė galvą iš nuostabos.

- Kokie užmojai!

- Nesuprantu, ko jūs ten nirštat, savo Sinode. – gūžtelėjo pečiais Mantas, vis pašnairuodamas į butelį, neapsispręsdamas – įsipilti dar taurelę, ar kol kas užteks. – Man rodos, dvasinė valdžia, nuo pat kosminės eros pradžios besipriešinanti žmonijos ekspansijai kosmose, tik džiaugtis turėtų, jog kažkas pagaliau nusprendė perkelti beveik šimtą tūkstančių nelaimingų, gyvenimo kosmose iškankintų žmogelių į gimtąją planetą, kur jų laukia nemokami sklypai. Apgyvendinsiu juos Karpatuose. Neseniai teko ten pabuvoti. Nuostabios vietos, turiu tau pasakyti. Kalnai, girios… Ir beveik nėra gyventojų, išskyrus retas ūkininkų sodybas ir gausybę mutantų genčių. Kaip tau tokia idėja?

- Pagirtinas planas, bet…

- Aš jau nekalbu apie ekologiją. Ar gali įsivaizduoti Saturną be žiedų? Koks tuomet iš jo bus Saturnas? O būtent taip ir atsitiks, jeigu ten įsisiautės asteroidų skaldytojai. Mano manymu, geriau tegu žmonės augina Karpatuose bulves, negu siaubia Saulės sistemos planetas lyg viską savo kelyje graužiantys skėriai. Sinodas taip nemano?

Legatas, prieš tai griežtai atsisakęs pasivaišinti viskiu, dabar pašnairavo į butelį, atsikrenkštė.

- Gal, visgi, įpilk. – paprašė.

Mantas papilstė. Žynys nusišluostė nosine išrasojusią kaktą. Įkliuvo kaip paskutinis mulkis – štai ką reiškia užsimiršti, bendraujant su Gaudriu! Nė neapsižiūrėjo, kaip šitas “diplomatinių sugebėjimų neturintis, todėl Klėjų į pagalbą besikviečiantis” vyrukas perėmė pokalbio iniciatyvą. Pats klausia, pats atsako, o legatui belieka tik žiopčioti, pritariamai linkčioti ir mekenti – nė žodžio neduoda pasakyti. Elementarus triukas – kiekvieną savo teiginį užbaigti klausimu, tokiu būdu neduodant pašnekovui galimybės išdėstyti savo nuomonę. Reikėjo kažkaip nutraukti šitą Manto puolimą.

Sunkus žmogus. Tokio neįsprausi į jokią elgesio schemą, į jokius rėmus. Be to, politikoje apskritai nebūna vienareikšmiškų įvykių, tad ir apie žmogų vienareikšmiškai spręsti negalima. Kaip vertinti, pavyzdžiui, “Reemigracijos fondo” įkūrimą? Įkūrė jį pats Gaudrys, finansuoja iš savo asmeniškų lėšų. Veiklos esmė labai paprasta: visiems, kurie nori persikelti iš kosmoso į Žemę, fondas nuperka Tarpjūryje žemės sklypą, pastato namus ir apmoka persikėlimo išlaidas. Per tris metus iš Jupiterio, Mėnulio, Marso ir Saturno reemigravo kone 200 000 žmonių. Beveik milijardą talerių Gaudrys paklojo tiems žmogeliams iš savo kišenės. Kaip tai įvertinti? Pats Gaudrys kalba, jog jam tiesiog gaila tų žmonių, besikankinančių po kupolais ar požeminiuose miestuose, ką jie ten mato, kokie užaugs jų vaikai? Jautresnius žmogelius tokia filantropija graudina, o kiti plaka liežuviais, kad šitokiu būdu Gaudrys įsigijo 200 000 naujų mokesčių mokėtojų, kurie per keliolika metų sugrąžins jam visas išlaidas. Labiausiai, žinoma, siunta kosminių šalių monarchai, iš kurių valdų emigruoja tie mokesčių mokėtojai. Tačiau ir be fondo pagalbos žmonės bėga pas Gaudrį. Goldo ekonominės reformos, kanclerio Zverevo vidaus politika padarė Tarpjūrį viena iš patraukliausių Žemės šalių. Žmonės skverbiasi į ją visais įmanomais būdais, legaliais ir nelegaliais. Net kai kurie gangsterių klanai metė tradicinius verslus ir persikvalifikavo nelegalus į Tarpjūrį vežti, vizas padirbinėti už pasiutiškus pinigus. Vėlgi vienareikšmiškai tokio proceso neįvertinsi.

Sinodas suprato ir patyliukais palaikė Gaudrio pastangas lipdyti antikinišką koaliciją. Tai labai paranki žyniams politika, jie patys nuolat stengiasi palaikyti jėgų pusiausvyrą, neleisti kuriai nors vienai šaliai pernelyg įsigalėti ir diktuoti visiems savo žaidimo taisykles. Gaudrių šeima šiuo atžvilgiu – uoliausi Sinodo padėjėjai. Jiems nusispjauti su kuo bičiuliautis ir prieš ką eiti. Prieš pusantro šimtmečio pasaulyje įsisiautėjo Lotynų Amerikos valdovai Almeidos, užsibrėžę uždavinį įsigalėti visame Vakarų pusrutulyje. Gaudriai tučtuojau sulipdė rusų-europiečių-kinų koaliciją, kuri aplaužė Almeidoms ragus. Orlovai tuomet susigrobė visą Kanadą, kinai gavo Australiją, Sent Klerai – buvusių JAV rytines valstijas, o Gaudriams atiteko Jupiterio mėnulis Kalista, vienintelė Almeidų kosminė kolonija. Po kelių dešimtmečių įsisiautėjo Sent Klerai, o Gaudriai – vėl lipdo atsvarą savo buvusių draugų galybei neutralizuoti, šįkart pasitelkę į talką tuos pačius Almeidas. Ir dabar tas pats – ministras Klėjus nuo kojų nusivarė klijuodamas sąjungą prieš kinus ir indus. Taip pat ir kosmose. Kosmosas – pagrindinis finansų šaltinis. Kosmose sukasi pašėlusios pinigų sumos, praradę kosmines valdas, trilijonus dabar valdantys valdovai pavirstų banaliais milijardieriais. Pakliuvęs ūkiškiems, versliems ir darbštiems kinams į nagus (o tokių kėslų azijiečiai tikrai turi), nevykėlio Uemūros Titanas su visomis asteroidų skaldyklomis ir kita ne mažiau pelninga, dabar apleista pramone, gali suardyti jėgų pusiausvyrą Saulės sistemoje, todėl Gaudrys ir griebs jį, kol gali tai padaryti. Viskas čia labai paprasta, viskas aišku kaip dukart du, bet…

- Tu per greitai viską darai – va kur problema. – prakalbo legatas, siurbtelėjęs viskio ir didvyriškai nuslėpęs pasibjaurėjimą ta šlykštyne. – Anksčiau ar vėliau tokios šalys kaip Titanas dings iš pasaulinės arenos. Jas prarys stambesnės ir stipresnės, geriau besitvarkančios. Tokios kaip taviškė. Bet jeigu jau tu ėmeisi susiskaldžiusios žmonijos vienytojo vaidmens, tai ar ne geriau būtų daryti tai palaipsniui? Sugaištum daugiau laiko, spausdamas smulkiuosius ekonominėmis priemonėmis, bet nebūtum šitaip išgąsdinęs kitų monarchų. Dabar visi sėdi suglaudę ausis, laukia, kas bus sekantis. Ir ne pasyviai laukia, bet ruošiasi atremti puolimą, pradeda sparčiai ginkluotis – nejau nesupranti, jog tai neprives prie gero? Jei sudorosi Uemūrą, padėtis taps kritiška. Viskam yra ribos.

- Monarchai visada nerimauja. Nusiramins jie tik tada, kai perleisiu sostą tokiai vėplai kaip teta Milda. Galas tuomet Tarpjūrio galybei, nebeliks pavojingo varžovo. Tam jie ir suorganizavo pasikėsinimą, kurio dėka turėjau progą pasigrožėti nuostabiais Karpatų kraštovaizdžiais ir patyrinėti tenykštę demografinę situaciją. Beje, o kaip žyniai, moralinė pasaulio valdžia, žiūri į pasikėsinimus, kai vienas monarchas bando nugalabinti kitą, kad pasodintų į atsilaisvinusį sostą sau nepavojingą menkystą?

- Žmonėms susidaro įspūdis, jog tu galutinai spjovei į tokias sąvokas, kaip “tarptautinė teisė”.

- Liaukis, Rikardai. Kokia teisė? Kas ir kur jos laikosi? Pasilaikyk šias naivias pasakaites pamokslams, kuriuos rėši trenktiems idealistams, o aš esu blaivaus proto realistas. Gali keistis santvarkos, net civilizacijos, bet pagrindinis valdymo principas visur ir visuomet išlieka tas pats: padėties šeimininkas diktuoja savo sąlygas visiems kitiems. Taip buvo, taip yra ir taip bus, kol egzistuos politika. Mano šalis turi pakankamą potencialą, kad pati diktuotų, užuot paklususi kitų valiai, ir aš diktuosiu, velniai rautų.

- Paklausyk, Mantai…

Mantas nekantriai numojo ranka.

- Žinau iš anksto, ką pasakysi. Nusibodo. Sinodas… - nusiviepė su panieka. – Tvarkos ir stabilumo Saulės sistemoje garantas… Šitam garantui visiškai nusispjaut, kad Uemūra nustekeno savo valdas iki visiško bankroto, švaistydamas milijonus puotoms, kai tuo tarpu šimtas tūkstančių jo pavaldinių vos suduria galą su galu. Užuot ką nors padaręs ekonomikai pagyvinti, paprasčiausiai išpardavė savo valdas užsieniečiams, lyg koks bananinės respublikos diktatorius. Ir prašvilpė investicijas naujose orgijose. O kai pamatė, jog supirkau viską, ką pats man pardavė – triukšmą staiga pakėlė: atiduok atgal! O ką Sinodas? Sinodas jam antrina: kaip tu drįsti kėsintis į svetimas valdas, Gaudry?! Vadinasi, tegu galutinai žlunga ekonomika, tegu tie žmonės gaišta iš bado po savo kupolais arba tampa plėšikais ir banditais, siautėjančiais Saturno žieduose. Juk svarbiausia, kad nebūtų jokių permainų. Sinodas – stabilumo garantas. Jis tiesiog virpa iš siaubo, išgirdęs žodį “permaina”. Sinodas taip bijo permainų, jog net Asteroidų Žiede štai jau beveik šimtą metų nesugeba tvarkos atstatyti. Galiu ten pasiųsti savo eskadrą, admirolas Rupeikis per savaitę piratus išvaikys ir asteroidus visiems norintiems monarchams išdalins, betgi ne – nedrįsk, Gaudry! Svarbiausia – stabilumas. Per šimtą metų Sinodas jau priprato prie plėšikavimo ir žudynių, o Rupeikio kreiseriai Žiede – kažkas naujo. Permaina… Tfu jus visus… Saulės sistema per tokių stabilumo saugotojų malonę pavirto stovinčio vandens klanu. Jokio judėjimo. Apžėlusi kūdra. O stovintis vanduo galiausiai pradvoksta, tėvuk, ir viskas, kas jame gyvena – supūva. Toks gamtos dėsnis.

Žynys jam tėviškai šypsojosi.

- Karštakošis tu, Mantai.

Tas numojo ranka, parodė viskio taurelę: siurbčiok, mėgaukis, rimtos kalbos baigtos.

Žynys taip ir nepaklausė, ką Tarpjūris rezga Tolimąjame kosmose, kokiam darbui atlikti Zverevas išsiuntė į Alveroną tokias spalvingas asmenybes kaip Longas ir Gelgaudas. Dar vienas iššūkis? Okupavęs Titaną, jis galutinai įtvirtins savo, kaip visam pasauliui pavojingo agresoriaus, įvaizdį. Kam jam to reikia? Tiesa, okupuodamas Uemūros valstybę, jis susigražins paskutines valdas, kurias Tarpjūris prarado, valdant regentams, šitai dar galima suprasti. Atsiims prarastą turtą, bet visą likusį gyvenimą bus pravardžiuojamas Hitleriu. Ar ne per didelė kaina?

Nusimato daug darbo, daug šniukštinėjimo. Tam ir paskiriamas legatas į valdovo rūmus, kad tiektų Sinodui apie jo veiksmus ir planus informaciją. Kol kas žynys nesusigaudė, ką rezga Gaudrys, bet aišku tik viena – šitas jaunuolis niekad nieko nedaro neapgalvojęs ir nenumatęs bent po kelis ėjimus į priekį. Diplomatas jis gal ir prastas, bet politikos, intrigų ir rafinuotų kombinacijų srityje – tikras virtuozas.