Vėjo gūsiai drebina palanges, virpina stiklus, keistais balsais kaukia ir švilpia orlaidėse. Už to paties lango, nutviekstos kuo skaisčiausios saulės, blaškosi obels šakos. Pumpurai jau pasiruošę žydėjimo šventei, tik vis nėra šilumos. Vėjai, šiaurės vėjai karaliauja.
Belieka laukti. Adelina kelintąkart nuvalo stalą, perstato gėlių vazonėlius, derindama pelargonijų spalvas – tegul baltąją iš šonų apgaubs rausvosios, o raudonoji tegul švies ant kitos palangės, atskirai – žvilgsnis net nesiekia tų žiedų, rankos pačios daro tai, kas sumanyta, nors lygiai taip pat, kaip ji puikiai jaučia, būtų galima iš visų turimų išskirti vazonėlį su baltąja, visas išnešti į kitą kambarį, atiduoti draugėms, sulaukus šilumos susodinti į lysves ar galų gale visai išmesti.
Nerūpi gėlės Adai. Šiandien kur kas svarbiau kita. Sulaukti – štai tas didysis darbas. Tik jam ir beliko kantrybės. Visa kita jau atlikta: mažajame kambarėlyje nuvalyta kiekviena dulkelė, sofos stalčiuje tvarkingai padėtos dvi pagalvės, kurias jinai ką tik apvilko baltais užvalkalais su žalių ir melsvų žirniukų juostom, minkšta žalsva antklodė, balto lino paklodė. Ant stalo, žinoma, geroji staltiesėlė, ta iš anų dienų, jos pačios nunerta, kai pirštai dar vikriai lankstėsi. Norėjo pamerkti tulpių, bet nežinia kada kas bus – nuvys nelaiku, verčiau rytoj iš ryto, kai miegos...
Laikrodis ima mušti. Bamp, bamp – pusė dviejų. Kažin, ar jau seniai išvažiavo? Galėjo pranešt telefonu, būtų ramiau, bet juk pati yra ne kartą sakiusi, kad telefonas ją gąsdina. Dabar net nesmagu, kad dėl to atrodo keistuolė ir atsilikusi. O ką daryt, jeigu iš tikrųjų telefonas jai sukelia tokią baimę?
Ir visada taip: rodos, vien suskambėjęs, tas garsas jau išduoda nelaimę, pripildo neaiškios grėsmės visus namus, surakina rankas ir kojas, ir jai tikrai labai sunku nueiti iki jo, to bjauraus daikto, taip svetimai ir baugiai birbiančio ant koridoriaus spintelės. Kol Adelina išsivaduoja iš klaikumo, kol žengia tuos keletą atsargių žingsnių – jau, žiūrėk, telefonas ir nutilęs. Tada tampa dar baisiau: kas skambino? Kokią baisią žinią ketino pranešti? Kodėl nepalaukė, kol ji prieis – juk sukaupė pagaliau drąsą, galėjo bet ko išklausyti. Tylintis aparatas dar baisesnis. Jau kelis kartus buvo jį visai išjungusi. Buvo daug saugiau, tarsi pasislėpus už tvirtos mūro sienos, visai kaip vaikystėje, kai tetos kieme galėdavo žaisti su sviediniu viena ir niekas nesikėsindavo jo atimti. Visa bėda, kad atėjusi kaimynė ėmė gėdinti: girdi, mačiau, kad esi namie, prie lango gėles laistei, tai ko neatsiliepei, norėjau tau pyrago atnešt, bet gal, sakau, pyksti... O varge, ko čia pyksi, kai žmonės aplinkui tokie geri. Teko pasiteisint prieš kaimynę, bet po to ji nebeskambina, jei kada kepa savo mėgstamus pyragus, tai pati ateina.
Laukti ilgu. Adai rodosi, kad jau kokios trys valandos praėjo, susigriebia vis dar bestovinti prie pelargonijų, bet laikrodis rodo tiktai antrą. Nusistebi nenugirdusi ketvirčio skambėjimo. A, apie telefoną svarstė. Žadėjo jai nupirkti mažiuką, su savim nešiojamą, bet ji griežtai atsisakė. Kam reikia, kad žmogų visur persekiotų tas gąsdinantis garsas? Jie aiškino, kad garsą galima padaryti kokį tik nori, net labai švelnų, bet Adelina matė, kad jie nesupranta: koks jis bebūtų, tas garsas gąsdins, visur persekios, viską matys ir girdės, ir kaip tik tada, kai pasijusi saugiai, ims tau blerbti ant spintelės, kieme, kišenėje... Ne, tokios nelaisvės ji nenori ir nenorės. Tegul jie sau turi.
Mato dažnokai, kaip eina pro galinį langą būriai mokinukų. Eina trise, o kiekvienas sau. Visų rankos užimtos, visi maigo tuos telefonus, paskui vienas kitam rodinėja, juokiasi, kažkokiu svetimu juoku, lyg nebūtų draugai, juokiasi ir staiga nutilę vėl kankina tuos pypsinčius ir metaliniu balsu spiegiančius daikčiukus. Adelina nenori turėti nieko bendro nei su tais vaikais, nei su jų daiktais, jai pakanka savosios tylos, kurią tvarkingais tarpais ritmingai suskirsto pažįstamas bamp, bamp.
Gana stovėti, - staiga susivokia. Eina virtuvėn. Klijuote uždengtas stalas šviečia jaukia geltonų langelių šviesa. Ten, kur siekia saulė, tiesiog liepsnoja geltonumas, atsimuša į sienas, į rusvas spinteles, užkliudo ir pyragą vidury stalo – šįsyk pačios iškeptą pyragą, gražiai rustelėjusia plutele, iškiliai pūpsančiu pilvuku, gausiai nubertu aguonom. Jie juk mėgsta šitokį..
Bamp, bamp, bamp... Taigi jau trys. Ar tik nebus kas nors atsitikę? Keliai tai pavojingi, lekiančių į šitą kraštą daug. Bet negalima galvoti šitaip, kam šauktis nelaimes, jos pačios susiranda.. Tik kad neramu. Viskas padaryta, tiesiog nėra ką bedaryti. Ruoša daug kainavo, vakar vakare gerokai skaudėjo kojas ir juosmenį, bet širdis džiaugėsi: pasiruošė, sugebėjo pati! Kaimynė siūlėsi pagalbon, bet Adelina jai šūktelėjo, kad nereikia, kad ir pyragą pati išsikeps. Taip ir buvo. Viskas gerai pasisekė. Rodos, niekai yra apsiruošt, bet jėgų reikia. Užtat ir smagu, kad užteko. Tiktai laukti, va, jėgų nebeužtenka. Tai geros, tai gąsdinančios mintys tik bėga, tik bėga, ir nesustabdysi jų, nors tu ką.
Eina prie lauko durų. Pasižvalgys, gal kur nors Rainasis atgulęs. Aiškink neaiškinusi, o jis į bijūnus, į lelijas įsitaiso ir pučia pusę dienos, nė nepastebėtų, jei nežinotų jo įpročių. Praveria duris, vėjas plėšia jas iš rankų, žvarbiai lyžteli kojas. Nesimato. Matyt, ir jį bus priveikę orai. Tikriausiai susirado gudruolis kokią paslaptingą užuovėją ir lepinasi. Tiek to. Sotus juk, jei norės, pats paklebens duris.
Adelina grįžta, atsisėda supamon kėdėn, pasitraukia artyn krepšelį su siūlais. Vieną po kitos vikriai narsto vąšeliu akutes, tos augdamos virsta gėle, paskui skrituliuku, dar vėliau aštuonkampiu, kuris nukeliauja į dėžutę ant stalelio. Tokių blynų, kaip mintyse juos vadina, gal jau trys šimtai nunerti. Dar kiek nuners ir tada imsis jungti – bus lovatiesė. Šviesi, gelsvų gėlių, saulėta.
Narsto ir narsto akutes, skaičiuoja, nors ir be reikalo: seniai įgudusi, atmintinai moka raštą. Mintys nėriny ir kelyje, viskas pinasi, raitosi kaip tie siūlai... keturių šimtų turėtų užtekti... bet du šimtai kilometrų tai nedaug važiuotam... įners, pamėgins dar.. kelio vidury kažkokie akmenys – kam jų reikia?.. saulė šilta, visai kitaip negu ištisą pavasarį... žemė garuoja...
Pyyyypt! Pyp-pyypt!Pyyyypt! – reikliai ir šaltai plyšauja kieme. Adelina krūpteli, meta šalin siūlų kamuolį, keliasi iš krėslo. „Jau! – galvoja sau ramiai, - mat kaip užsnūsta prieš svečius“. Staiga garsiai subirbia telefonas. Eitų prie jo, bet kažko taip nutirpusios kojos...
Durys atsiveria pačios. Jose – du policijos uniformom vilkintys jauni vyrukai. „Ko čia jiems?“ - nelabai supranta Adelina, bet jų veidai patraukia dėmesį: vaikinai žiūri kažkur šonan, lyg būtų bėdos prisidarę, visai kaip...
O Viešpatie! Negi būtų?... Akys užkliūva už kieme stovinčios mašinos – „Kelių policija“, tuo pat metu į kiemą įvažiuoja greitoji pagalba. Adelina net papurto galvą, tartum vis dar bando atsibusti – ak, ir pasitaikyk tu man šitaip susapnuot.. Telefonui nutilus, stoja tyla. Tamsiaplaukis vaikinas nusiima kepurę, beveik nedrąsiai apsidairo, tarsi ieškodamas pagalbos, ir sako...
Ką jis sako? Kaip tai? Negali būti... juk pyragas štai ant stalo dar šiltas... ir lovatiesė beveik baigta... ką čia truks tuos pora šimtų kilometrų, pavakare ir bus... nejuokaukit taip, vaikinai, juk ir jūs vaikai...
Bamp, bamp... Pro praviras duris, greičiausiai pro felčerės kojas įsmukęs Rainis be garso įtykina kambarėlin. Svetimi kvapai, nepažįstami žmonės jam nepatinka. Nusisukęs šmurkšteli praviron virtuvėn.
Bamp.... Antrasis policininkas kalbasi mobiliuoju. „ ...taip, būklė labai sunki... na, juk ir amžius... ne, visų detalių nepasakėme... tikriausiai suprato... tuoj vešime... taip... gerai, pakalbėsim su kaimynais... atrodo, kad kitų neturi... 67-tajame kilometre... iš karto...“
Kai greitoji išburzgia iš kiemo, išsiveždama Adeliją, tarp rausvų ir baltų pelargonijų ant palangės užšoka rainas katinas. Atrodo, kad jis krūpteli, kai laikrodis bamptelėja septynis kartus iš eilės. Galbūt jis jau žino, kad į šiuos namus niekas daugiau nepareis...