nusipurtau nuo savęs save
ir lėtai einu iš stadiono
smaragdu pavirstančia žieve
į medinį praeities peroną

kur tuščiaviduriai traukiniai
prarastais garsais kasdien pilnėja
link pradžios kuri labai seniai
sudrėkino lūpas žodžio vėju

gelmėje dienos spalvų srovės
naktimi sublizgę žalčio akys
prisaikdino kad iš šios erdvės
neišeičiau nieko nepasakęs

tik jaučiu kaip grįžta į save
laiko prieblandoje išbarstyti žodžiai
slepiasi po šnarančia žieve
o išėję iš tylos – neguodžia

ir gūdaus tiksėjimo ritmu
beldžiasi į tolstantį ekraną
seklumon – kur šilta ir ramu
kuo toliau nuo vartų ir Sezamo