Metju Longas atrodė gana keistai – aukštas, liesas, stypinėjo ilgomis kaulėtomis kojomis tarsi baloje varlinėjantis gandras. Veidas, rodės, net linksta žemyn nuo didžiulės kumpos papūgiškos nosies svorio. Uždėk tokiam juodą mantiją, pabalnok snapą akiniais – iš akies trauktas viduramžių profesorius alchemikas. Užmesk ant pečių skylėtą švarką, užmaukšlink ant galvos šiaudinę skrybėlę, pastatyk darže – kaliausė. Sutikti žmonės atlaidžiai šypsodavosi: kokių tik kuriozų neprikuria išradingoji Motulė Gamta!

Namuose, Kipro saloje, iš kur šiandien atskrido į Lietuvą, Longas turėjo gana prastą reputaciją. Gyvena nedideliame dvare, turi keletą povandeninių plantacijų, augina įvairiausias jūros gėrybes – verslas rimtas, pelningas, tačiau reikalus tvarko ne Metju, kaip derėtų šeimos galvai, bet žmona Patricija. Kaimynai žvelgia į jį taip, kaip ir žvelgiama į tokius nevykėlius – su pašaipa, net panieka ir, aišku, užjaučia Patriciją, plušančią lyg bitutė, kol linksmasis vyrelis trinasi baruose, siurbdamas kokteilius su turistais ar apskritai pradingsta nežinoma kryptimi, kartais ištisiems mėnesiams.

Kita vertus, nuolatinis kiurksojimas baruose, maukiant kokteilius su įvairaus plauko prašalaičiais – visai neblogas būdas susitikti su reikiamais žmonėmis asmeniui, kuriam tenka nuolat susitikinėti su agentais, renkančiais informaciją po visą Žemės rutulį ir toli už jo ribų. Ponia Long, po teisybei, visai nesijautė tokia nelaiminga, kokia turėjo jaustis užjaučiamai dūsaujančių kaimynų manymu. Energingai moteriai patiko suktis verslo pasaulyje, o žinodama, kuo iš tikrųjų baruose užsiima jos mielasis, netgi patyliukais pasididžiuodavo, jog tarp atlėpusių lyg palydovinių antenų lėkštės Metju ausų slypi intelektas, pajėgus išnarplioti painiausius galvosūkius, perprasti ir sužlugdyti ištisų organizacijų rezgamas politines kombinacijas. Gaila tik, jog apie tai niekam nepasigirsi, bet, galbūt, taip netgi įdomiau – gyventi su paslaptimi, klausytis užjaučiančių kaimynų atodūsių, puikiai žinant, ką Metju iš tiesų veikia, kokią svarbią rolę vaidina užkulisiniuose politikos žaidimuose. Ir ne šiaip politikos, bet didžiosios. Pačios didžiausios.

Pagaliau pasirodė šiandieninės jo kelionės tikslas: ant aukšto piliakalnio stūksanti medinė pilaitė, kopija tų pilių, kurios daugiau kaip prieš 1000 metų saugojo šio krašto gyventojus nuo krikščioniškų užkariautojų. Truputį keista, kad į šiuolaikinius monarchus prasimušė lietuvis – mažos, XX-ąjame amžiuje vos trimilijoninės, bebaigiančios ištirpti Eurosąjungos katile tautelės atstovas. Tokios šalys retai kada pagimdo pasaulinio masto veikėjus, jiems jose nėra kur pasireikšti. Rokfeleris nesusikrautų turtų, gyvendamas Burundyje, o Napoleonas nenukariautų Europos, vadovaudamas estų kariuomenei. Tačiau taip jau atsitiko, kad XX amžiaus pabaigoje Maskvos mieste gyveno toks Lukas Gaudrys, didelio komunistų partijos tūzo, Centro Komiteto ir Politinio biuro nario sūnelis. Taip jau tais laikais viskas klostėsi, kad dideli partiniai tūzai ir jų atžalos, sužlugus Sovietų Sąjungai, transformavosi į didelius biznio ir politikos bosus. Nėręs stačia galva į laukinio kapitalizmo džiungles, pasinaudojęs tėtušio ryšiais ir pasitelkęs neeilinius savo paties talentus, Lukas Gaudrys prichvatizavo kone du trečdalius Uralo ir Vakarų Sibiro pramonės, prasimušė į oligarchus – taip tuomet buvo vadinami žmonės, išsidaliję tarpusavyje kone visą Rusijos ekonomiką. Kai pasaulis sugriuvo, kai suiro valstybės, kai valdžią imti pradėjo nauji žmonės, taip jau atsitiko, kad būtent milijardierius Gaudrys sugebėjo atkurti Urale ir Vakarų Sibire tvarką ir šitokiu būdu faktiškai tapo visišku regiono šeimininku. Beje, Maskvoje tuo metu valdžią paėmė buvęs miesto įgulos vadas generolas Orlovas. Kitur irgi būta panašių žmonių. Taip jau atsitiko, kad aršiose naujųjų “kunigaikštukų” tarpusavio pjautynėse išgyveno būtent Gaudrys ir Orlovas. Lygiai taip pat išlikti galėjo, pavyzdžiui, Nigmatulinas – Kazanės “bratvos” vadeiva, kurio banditai užgrobė valdžią iš pradžių Kazanėje, paskui visoje Totorijoje, o paskui pareiškė pretenzijas į tas sritis, kurias savomis laikė Orlovas ir dėl to buvo be sentimentų sutryptas. Jam tiesiog nepasisekė, o Gaudriui su Orlovu sekėsi, todėl šios šeimos dabar ir valdo visą erdvę nuo Alpių iki Kanados imtinai.

Longas žvilgterėjo pro vimano langą žemyn. Tiesiai po juo – pilis. Aukštos, tvirtos ąžuolo rąstų sienos, trys bokštai, pakeliamas tiltas, vandens sklidinas griovys… Punia. Viskas natūralu ir tikra – kopija, ne imitacija. Atkuriant senuosius statinius, pavyzdžiui, atstatant Vilnių, daug pagelbėjo istorikai-aiškiaregiai. Tarp ekstrasensų irgi egzistuoja specializacija. Kažkas turi talentą skaityti svetimas mintis, kažką Dievas apdovanojo sugebėjimu diagnozuoti ir gydyti ligas, kažkas mato ateities įvykius, o yra ir tokių, kurie sugeba žvilgterėti į praeitį, stebėti įvykius, žmones, šiuo atveju – apžiūrėti seniai sugriuvusius, šimtus metų nebeegzistuojančius pastatus. Todėl Punia, į kurią dabar leidosi Longo vimanas, absoliučiai niekuo nesiskiria nuo originalo – Pilėnų pilaitės, kurią kitados sudegino legendinis Margiris. Ji yra būtent tokia, kokią ją pastatė, ir kokia išbuvo iki pat nelemtos kryžiuočių apgulties.

Grakštus, juodas, veidrodiniais langų stiklais saulės spinduliuose blyksintis vimanas nutūpė vidiniame pilaitės kieme, priešais pagrindinį trobesį. Longas išlipo lauk, pasirąžė, pakilnojo kojas, užtirpusias nuo ilgo sėdėjimo. Apsidairė, ar niekas nepasikeitė per tą laiką, kol jo čia nebūta. Lyg ir nieko. Kaip visada – jokio šurmulio, jokių veiklos pėdsakų, tik tarnai kiemais šmirinėja. Čia, žinoma, tik asmeninė kanclerio Nikolajaus Zverevo rezidencija, tikroji jo kanceliarija įsikūrusi šiek tiek į pietus nuo Punios – Merkinės pilyje ir aplink ją išsibarsčiusiame miestelyje. Ir vis dėlto, turint galvoje ką tik nurimusią “perversmo” audrą ir kokie svarbūs įvykiai bręsta netolimoje ateityje, kažkaip neįprasta stebėti tokią idilišką ramybę.

Pilies šeimininkas – apkūnus, galingo stoto barzdyla, senovės rusų bojariną savo išvaizda ir nežabotu charakteriu primenantis penkių dešimčių metų vyriškis, pasitiko svečią atviroje trobesio verandoje. Kaip ir daugelis svarbius valstybinius postus užimančių valdininkų, Zverevas buvo monarcho giminaitis, o Longui jis buvo ne vien tiesioginis bosas, bet ir geras bičiulis. Apsikabino, seniai besimatę, paplekšnojo vienas kitam per nugarą ir dingo duryse.

- Gera čia pas tave. – atsiduso Longas.

Didelėje svetainėje spragsi židinys, šnerves maloniai dirgina pro atvirus langus srūvantis pušynų aromatas. Vienintelis dalykas, kuris Longą truputėlį erzino – viengungiška netvarka. Šeimos žmogui Longui našlio Zverevo būste stigo to specifinio jaukumo, kurį tik moteris sugeba sukurti savo namuose.
Įsitaisė svečiui skirtame fotelyje priešais židinį, prisidegė cigarą.

- Tupi vidury gūdžios girios lyg viduramžių riteris plėšikas. – išpūtė dūmų kamuolį į ugnį. – Iš proto išsikraustyčiau, bent savaitę prakirmijęs tokiame užkampyje, tarp vilkų ir lokių. Tu bent kokią bajoraitę iš kaimyninio dvaro pasigrobtum, ar ką? Vis ne vienas.

Zverevas santūriai nusišypsojo. Bosas ir bičiulis viename asmenyje Longui buvo panašus į jo pilį. Užsidaręs nuo visų, basliais užrėmęs vartus, pakėlęs tiltą, o pro šaudymo angas styro patrankų vamzdžiai, skirti atbaidyti įkyruolius, mėgstančius kaišioti nosį į svetimas širdis.

Į svetainę įriedėjo virtuvės robotas – kėdės dydžio plastikinė dėžė su daugybe įvairios paskirties manipuliatorių. Linksmai mirguliuodamas įvairiaspalvėmis lemputėmis, XXI-ąjame šimtmentyje japonų pagamintas, antikvarine retenybe tapęs robotas padengė stalą, įbedė tarp dubenų su vaišėmis butelį ruginukės ir išpypsėjo, išmirguliavo atgal į virtuvę. Šeimininkas pripildė taureles, įvertė svečiui didelį, garuojantį gabalą virto rūkyto šernienos kumpio, drėbtelėjo į tą pačią lėkštę samtį marinuotų, šalia pilies rinktų baravykų. Įprastos, tradicinės Zverevo vaišės. Pilis tarsi laiko mašina sugrąžindavo svečius į žilą senovę. Įliuziją griovė tik pro langą regimi, aikštelėje išrikiuoti vimanai ir po visus kambarius slankiojančios prieštvaninės pabaisos iš šeimininko kolekcijos.

Pietaudami jiedu prašneko, aišku, apie politiką. Apie ją tiesiog neįmanoma nekalbėti kai Saulės sistemoje šitaip klostosi įvykiai. Spaudimas Tarpjūriui stiprėja, o Gaudrys, užuot gynęsis, pats aršiai puola visais frontais, tuo dar labiau aštrindamas santykius su kitais monarchais. Prieita iki to, kad žiniasklaida jį jau pravardžiuoja naujuoju Hitleriu. Ir nežinia, kuo visa tai baigsis. Situacija Longui priminė padėtį, susiklosčiusią pasaulyje XX ir XXI amžių sandūroje. Komunistų sužlugdyta, supervalstybės statusą praradusi Rusija pamažu vėl ėmė reikšti pretenzijas dalyvauti didžiojoje politikoje, lemiančioje pasaulio likimą. O vienvalde pasaulio lydere tapusi Amerika, suprantama, visai nesiruošė gražiuoju atsisakyti lyderystės, todėl kaišiojo pagalius rusams į ratus. Tarpjūriui nutiko kažkas panašaus. Regentė Milda Gaudrienė nustekeno šalį iki antraeilės monarchijos lygio. Mantas per didžiausius vargus atkūrė buvusią galybę, o Mildos Gaudrienės laikais ramiai viešpatavę kinai ir indai daro viską, kad jam sukliudytų.

Neramu pasidarė Saulės sistemos politinėje arenoje. Juk savo sąjungą lipdo ir Gaudrys, ne vien kinai su indais. Be tradicinių sąjungininkų – Orlovo, Sent Klero ir al Beidos, jis dabar stengiasi užverbuoti į šalininkus kuo daugiau smulkesnių monarchų. Vieni iš jų linksta prie Gaudrio, tikėdamiesi finansinės paramos, kiti jau seniai prasiskolino iki ausų, dabar turi atidirbti, dar kiti šliejasi prie milžino privengdami kitų galiūnų, vadovaudamiesi pragmatišku principu: “Tas, kuris nori užmušti musę, tupinčią ant liūto galvos, turi reikalą jau ne su muse, bet su liūtu”. Užsienio politikos šefas Malkolmas Klėjus nuo kojų nusivarė, lipdydamas koaliciją, kuri atsvertų Kinijos ir Indijos galią pasaulyje. Vienas kinų užsienio reikalų specialistas, suerzintas audringos Klėjaus veiklos, neseniai skundėsi žurnalistams: “Atsiverčiu laikraštį, o ten – nuotrauka per pusę puslapio: Klėjus spaudžia ranką Lotynų Amerikos monarchui Almeidai. Įsijungiu tarptautinių naujienų TV kanalą – reportažas apie Klėjaus vojažą po Afriką. Klausausi, skrisdamas ryte į darbą, radijo – ataskaita apie Klėjaus derybas su Ganimedo monarchu Šaiperiu. Naršau vakare, prieš miegą, naujienų tinklapius – visur pranešimai apie Klėjaus veiklą… Ką beįjungčiau, visur pilna Jo Ekselencijos Klėjaus! Aš dabar jau ir skutimosi mašinėlę bijau įsijungti, velniai rautų tą Klėjų!”

Longas baigė doroti kepsnį, atsilošė, pasisotinęs ir viskuo patenkintas, nusprendęs kiek atsipūsti, prieš imdamasis kito patiekalo.

- Tu žinai, kad valdovas mane skubiai siunčia į Alveroną? – paklausė.

Zverevas nurijo kąsnį, linkterėjo. Kur nežinos – kancleris. Po to, kai iš Alverono per kurjerį buvo gauta ten dirbančių žvalgybininkų surinkta medžiaga, valdovas paliepė forsuoti įvykius, baigti pasiruošimus ir pradėti seniai planuotą operaciją toje tolimoje, bet labai svarbioje, galbūt svarbiausioje visame Tolimąjame kosmose planetoje.

- Dėl to ir atvažiavau asmeniškai su tavimi pasikalbėti. Man reikia pagalbininko. – pridūrė Longas. – Gero polittechnologo. Žmogaus, kuris užsiimtų politine reikalo puse, palikdamas man tamsius reikaliukus. Vienas visko neaprėpsiu.

- Turi numatęs kandidatūrą?

- Geresnio intriganto už Tadą Gelgaudą aš nežinau.

Pilaitės šeimininkas iškart papurtė galvą.

- Nieko neišeis, Metju. Po to, kai baigė darbą Titane, monarcho Uemūros valdose, mūsų bičiulis atsistatydino. Atseit, pavargo dirbti svetimiems, norisi pagyventi savo malonumui – tą dabar ir daro. Malasi kažkur kosmose, berods, piratauja Asteroidų Žiede.

Longas susirūpinęs caktelėjo liežuviu.

- O perkalbėti neišeitų?

Zverevas skėstelėjo rankomis.

- Šiame pasaulyje viskas įmanoma, – filosofiškai atsakė.

Longui išskridus, Punios šeimininkas pakilo į apvalų kabinetą, įrengtą viename iš pilies kuorų. Šiaip jau šią dieną jis paskyrė poilsiui – po šurmulio, sukelto nevykėlių perversmininkų, norisi kiek atsipūsti. Tačiau yra darbų, kurių rytdienai nenukelsi, pavyzdžiui, pluoštas pranešimų, raportų, laiškų, suvestinių, gaunamų iš sekretoriato ir atspindinčių šios dienos padėtį šalies viduje ir už jos ribų, svarbiausias šios dienos problemas.

Iš pradžių – spaudos apžvalga. Svarbiausios naujienos, svarbiausi įvykiai, kuriuos šiandien aptaria pagrindinės Saulės sistemos, vadinasi, ir viso pasaulio žiniasklaidos priemonės.

Aktualiausia tema – dviejų Tarpjūrio eskadrų mūšis Asteroidų Žiede. Retas atvejis, kad kuri nors šalis surengtų pratybas ištisai eskadrai ir jau visai pakvaišusios išlaidos laukia tų, kuriems šauna į galvą “supjudyti” tarpusavyje dvi eskadras. Šiuolaikinė kariuomenė – brangus malonumas. Net nususęs kosminis naikintuvėlis kainuoja du milijonus, ką jau kalbėti apie fregatą ar kreiserį. O kur dar priežiūra, energijos šaltiniai ginklams ir varikliams – be viso šito erdvėlaiviai nešaudys ir neskraidys, o koks gi karas, kokie manevrai, jeigu laivynas nešaudo ir neskraido? Štai ir tuština jau antrą savaitę dvi eskadros valdovo iždą kelių dešimčių milijonų talerių per dieną greičiu. O žiniasklaidą užliejo spėlionių potvynis – vardan ko šitokios išlaidos? Kokiam karui Gaudrys rengiasi, dvi eskadras treniruodamas? Šiaip sau, vien dėl pasismaginimo milijonų nešvaistys, jis ne Uemūra, kuris gali pakloti šešianules sumas už patikusį paveikslą ar skulptūrą. Savo išlaidas Gaudrys neabejotinai susigražins, ir dar pelno turės, tik, klausimas – iš kur ir iš ko? Nuogastavimai nebuvo iš piršto laužti, visi puikiai prisimena, kaip prieš metus Jupiterio apylinkėse lygiai taip pat žaidė karą Šeštoji eskadra, vadovaujama admirolo Virbuto. Žaidimas taip sklandžiai peraugo į monarcho Klodelio valstybėlės okupaciją, jog ne visi iškart ir susigaudė, kad ši trečiaeilė monarchija jau panaikinta ir prijungta prie Tarpjūrio. Kartą pasimokę, tiek žurnalistai, tiek jų valdovai, apimti didelio nerimo atidžiai stebi Gaudrio eskadrų apšilimą Asteroidų Žiede ir nė velnio nesusigaudo, ką reiškia visas tas cirkas.

Tuoj susigaudys, – patenkintas pagalvojo Zverevas. – Kaip visuomet – pernelyg vėlai.

Kas ten toliau?

Aha, kinai ir toliau plėtoja savo “hitlerinę” kampaniją. Pastaruoju metu kinų žiniatinklio leidiniai nepaprastai susidomėjo XX amžiaus Europos istorija. Tikras istorinių laidų bumas – nėra dienos, kad nepateiktų medžiagos apie Hitlerio ir Stalino politiką, apie dramatiškus įvykius II-ojo pasaulinio karo išvakarėse. Štai, pavyzdžiui, vakar pradėjo demonstruoti dokumentinį serialą apie Ribentropo-Molotovo suokalbį, kai naciai ir bolševikai pasidalijo tarpusavyje Lenkiją ir Pabaltijį, didžiosioms valstybėms nuolankiai tylint. Nėra prie ko prikibti, negi uždrausi kinams šviesti savo liaudį istoriniais filmais? Tik, va, momentas tiems filmams išleisti į eterį parinktas, ir vaizdus lydintys komentarai, jų tonas, yra tokie, jog liaudis norom nenorom ima ir susieja mintyse žilos senovės įvykius su tuo, kas dabar dedasi Saulės sistemoje. Aiški užuomina į monarcho Gaudrio imperialistinę politiką.

Šiandien – antroji serialo dalis, apie Miuncheną ir Čekoslovakiją. Ir vėl tasai velnių priėdęs Hitleris apmovė geraširdžius, vien taikos pasaulyje tetrokštančius pasaulio galinguosius…

Ką gi, pagrindinė propagandinės kampanijos linija aiški. Per straipsnius, per žiniatinklyje rodomus filmus ir laidas punktyru eina ta pati gija, vedanti link svarbiausios išvados: reikia pagaliau kažkam ryžtis sustabdyti įsismarkavusį Gaudrį, kitaip pasaulio laukia labai liūdna ateitis.

Tarpjūrio žiniasklaida, aišku, nelieka skolinga, pila pamazgas ant kinų, muša į pačias skaudžiausias jiems vietas. Todėl ir kilo Saulės sistemoje visa ši isterija – kuris kurį perrėks. Tačiau nei Vidugiris, nei Maskva, nei Pekinas, nei kitos pagrindinės sostinės nekreipė į tą isteriją ypatingo dėmesio. Tam ir skirti informaciją renkantys bei analizuojantys diplomatai bei šnipai, kad valdovai galėtų žinoti, kada jiems jaudintis, nerimauti, o kada numoti ranka kad ir į didžiausią, iš pirmo žvilgsnio, audrą.

Per 20 Regentystės metų Tarpjūris prarado nemažai valdų – Pietų Afriką Žemėje, Japetą, Oberoną, Tritoną kosmose. Pietų Afriką Milda Gaudrienė paprasčiausiai pardavė, Japetą pasisavino Titano monarchas Uemūra, Oberono ir Tritono gubernatoriai, pašlijus Tarpjūrio ekonomikai, pasiskelbė savarankiškais monarchais. Gaudrių vilkas susirgo, sunegalavo ir gaujos hienų tuo pasinaudojo – ištampė gausybę turto jam iš panosės. Šioje orgijoje nedalyvavo tik kiti plėšrūnai, kitos šešios supergalybės, žvelgiančios į situaciją toliaregiškiau. Ir jie, žinoma, buvo teisūs. Vilkas pasveiko, o hienoms prasidėjo juodos dienelės – net kailiai rūksta, kaip jas dabar taršo jaunasis Gaudrys. Ir ko čia piktintis, ko triukšmą kelti? Gaudrys atsiima savo nuosavybę, kuo čia dėti hitleriai ir stalinai?

Kas dar? Vėl skundai, vėl protestai. Verslininkai murma dėl sutrikimų biznyje, kuriuos kelia valdovo konfliktai su Kinija ir Indija. Kvailiai, nesupranta, kad viskas daroma jų labui. Tik leisk kinams ir indams įsigalėti, ir iš jų verslų išvis nieko nebeliks, viską užgrobs konkurentai iš Azijos. Ką gi, biznierius lieka biznieriumi, toliau savo nosies nepažvelgia. Jis kaip tas ligonis, atėjęs pas stomatologą. Ir dantį skauda, ir replės baugina, todėl vietoj radikalios operacijos – nesveiko danties pašalinimo, mieliau renkasi nuskausminančių vaistų dozę. Skausmo nebeliko, viskas gerai, ir jam jau neberūpi, kad tas nesveikas dantis toliau kirmija, kad gali gretimus dantis užkrėsti. Svarbiausia – nebeskauda.

Zverevas ėmėsi pranešimų, ataskaitų, raportų, suvestinių. Taaaip… Maro epidemija pietinėje Ukrainoje slūgsta, situacija kontroliuojama. Preliminariniais duomenimis, ligą užnešė stepėse besibastantys klajokliai mutantai. Kariuomenė šukuoja Padneprės stepę, naikina užkrato nešiotojus.
Toliau… Oho!

Zverevas net palinko ties komunikatoriaus lapu, pirmąsyk nuoširdžiai susidomėjęs šiandien jam pateiktais tekstais.

Saugumiečių ataskaita. Pastaruoju metu po kaimus vakarinėje Lenkijoje šlaistosi subjektai, kurie įžūliai kišasi į kaimo sueigų darbą, agituoja kaimiečius rinkti apylinkių seniūnais, teisėjais ir vaitais jų rekomenduotus žmones. Užregistruota kelios dešimtys neleistinos agitacijos ir netgi papirkinėjimo atvejų. Ištardžius keletą tokių veikėjų, paaiškėjo, jog čia veikia ištisa organizacija, kažkas panašaus į politinę partiją, kuri dabar, iš visko sprendžiant, stengiasi įgyti politinio svorio, plėsdama įtaką tarp kaimo žmonių. Partijai vadovauja toks Maciejus Karpa, popieriaus fabrikantas, kuris prieš keletą metų savo tinklapyje buvo patalpinęs seriją straipsnių, kritikuojančių esamą valstybinę santvarką ir propaguojančių liberalias idėjas. Cenzūra nesnaudė, straipsniai buvo tučtuojau išimti, tinklapis uždarytas, o fabrikantas užsidirbo didelę baudą. Dabar vėl kelia galvą, straipsniais jau neapsiriboja – partiją lipdo. Ką su juo daryti? – nerimauja saugumiečiai.

Zverevas piktai sučiaupė lūpas. Servetėlių ir tualetinio popieriaus magnatas užsimanė parlamento. Demokratiškai nusiteikę biznieriai savo laivų kažkodėl nepatikėdavo valdyti parlamentams, suburtiems iš jūrininkų, kūrikų, virėjų ir valytojų. Laivas didelius pinigus kainuoja, todėl jam vadovaudavo kapitonas. O valstybę – dar sudėtingesnį administracinį organizmą – prašom, valdykit, kas norit. Dar juokingiau atrodytų demokratinė revoliucija žmoguje. Tironės smegenis nušalinamos nuo valdžios, organizmą valdyti pradeda žarnų, raumenų, kaulų, liaukų, plaučių atstovų seimas.

Visur gamtoje viešpatauja griežta hierarchija, o žmogus, tauta ir, pagaliau, visa žmonija yra gamtos dalis. Toks Visatos dėsnis, ir jo nepakeis nei bolševikai, nei anarchistai, nei demokratai. Jie gali tik pažeisti jį, tada prasideda chaosas. O Gaudrys tam ir vainikuotas Tarpjūrio monarchu, Zverevas tam ir paskirtas šalies kancleriu, atsakingu už visą vidaus politiką, kad to chaoso būtų kuo mažiau, kad Tarpjūrio valstybės organizme kiekvienas organas funkcionuotų griežtai pagal savo paskirtį ir netrukdytų kitam.

Renkama valdžia… Dar didesnė nesąmonė… Renkama valdžia tinka tik kaimuose, nedidelėse gyvenvietėse, todėl ji iki šiol tebeegzistuoja savivaldybių lygmenyje. Kaimiečiai puikiai vienas kitą pažįsta, todėl seniūnais arba teisėjais išsirenka žmogų, kuris, kaip jie žino, sugebės duoti naudos kaimui. Aukštesniame lygmenyje rinkimai išsigimsta. Į aukštesnius valdžios ešelonus bolotiruojasi saldžialiežuviai tipai, apeliuojantys į minios psichologiją, užliūliuojantys rinkėjus pažadų gausybe, o iš kur paprastiems žmonėms žinoti, sugebės tas jiems nepažįstamas žmogus realizuoti pažadus, ar nesugebės?

Kai regentė Milda Gaudrienė privertė pasitraukti iš svarbių postų visus savo galva mąstančius valstybės veikėjus, laukdamas, kol valdovu bus vainikuotas Mantas, Zverevas dėstė viename universitete politologiją. Benagrinėjant demokratinę valdymo formą, jis mėgdavo pateikti studentams vieną pusiau jumoristinį testą, puikiai iliustruojantį, koks absurdiškas yra teiginys, jog “žmonės renkasi tokią valdžią, kokios patys nori”. Tarkim, kažkur paskelbiami demokratiniai rinkimai. Renkamas valstybės vadovas. Yra trys kandidatai. Pirmasis – labai talentingas politikas, bet baisus paleistuvis, besismaginantis su visomis bent kiek patrauklesnėmis savo aplinkos moterimis, nors turi žmoną ir krūvą vaikų. Antrasis – ne mažiau talentingas, bet girtuoklis, be to – užkietėjęs rasistas, visas tautas, išskyrus saviškę, laikantis nepilnavertėmis. Trečiasis – visiškas asketas, vegetaras, netgi nevedęs – jis visą save, visas savo jėgas, visą savo laiką aukoja darbui vardan tautos gerovės ir suklestėjimo. Ką išsirinksite? Studentai, suprantama, išsirenka asketą – ką čia daug begalvoti. Tai būdavo juoko auditorijoje, kai Zverevas atskleisdavo “rinkėjams”, kokios asmenybės užšifruotos numeriais. Dideliam visų nustebimui paaiškėdavo, jog paleistuvis – tai ne kas kitas, kaip Ameriką nuo ekonominio žlugimo išgelbėjęs Ruzveltas. Girtuoklis ir rasistas – kitas ne mažiau nusipelnęs pasaulio istorijai anglosaksų lyderis – Čerčilis. Kas slėpėsi po numeriu 3? Kas gi tasai asketas, vegetaras ir celibatininkas, po 24 valandas per parą dirbantis savo tautos labui? Ogi Hitleris.

Bet svarbiausia tai, jog tikrosios demokratijos aplamai nė kvapo nebuvo tose XXI amžiaus Vakarų valstybėse. Rinkiminės kampanijos metu praplautais smegenimis tauta rinko verslo šulų statytinius, šie formavo vykdomąją valdžią ir šokdino valstybę pagal magnatų ar jų grupuočių dūdeles. Spauda? Ketvirtoji valdžia? O iš ko ji gyvena? Ar tik ne iš reklamos, kurią jai tiekia vėlgi tie patys magnatai? Su demokratija tokia tvarka neturi nieko bendro. Tai užmaskuota oligarchija. Pabandytų koks prezidentas priimti sprendimą, kenkiantį finansų ir pramonės šulams, pavyzdžiui, uždraustų sekso ir smurto propagavimą – kaip šampano kamštis išlėktų iš savo posto. Pramogų verslo bosai, pajutę grėsmę savo milijardiniams pelnams, į dulkes tokį žmogelį sutryptų. Labai netgi suprantama, kodėl milijonierius Karpa taip ilgisi tų tiesiog rojiškų kiekvienam kapitalistui laikų…

Kancleris pasikrapštė nosį, galvodamas, ką daryti su tuo nenuorama, galop brūkštelėjo rezoliuciją: “Karpą ir jo sėbrus areštuoti. Turtą konfiskuoti, perduoti jo valdymą Ūkio ministerijai. Seniūnus, teisėjus ir vaitus, išrinktus minėtuose kaimuose, nušalinti, paskelbti ten naujus rinkimus…”

Vėl susimąstė, dabar apie tai, kaip gi čia nubaudus ramybės drumstėjus. Jeigu valdovą kinai pastaruoju metu lygina su Hitleriu ar Stalinu, tai Zverevas – jo Himleris arba Berija. Šitie ilgai nesuktų galvos, kur padėti žmogų, burnojantį prieš esamą santvarką. Juk akivaizdu, kad Karpa gražiuoju nenusiramins, jog ir toliau bruks visiems savo straipsnius, galbūt vėl pabandys suburti partiją, šįsyk – pogrindinę, toliau varys ardomąją veiklą. Šimtus, tūkstančius žmonių savo marazmais suklaidins…

Zverevas suskrebeno rašikliu: “Atimti pilietybę ir ištremti į kurią nors Tolimojo kosmoso valstybę, besitvarkančią demokratiniais pagrindais. Konfiskuojant turtą, palikti pinigų kelionei ir pragyvenimui.”
Štai taip. Ką daro kapitono padėjėjas, atsakingas už tvarką laive, jeigu kažkoks tipelis, pardavinėjantis laivo kioske įgulai ir keleiviams tualetinį popierių, staiga pareiškia pretenzijas dalyvauti laivo valdyme ir ima laužtis į kapitono tiltelio duris? Kapitono padėjėjas čiups tokį akiplėšą už pakarpos ir išlaipins artimiausiame uoste. Ir tegu tas kvailys dar džiaugiasi, kad kapitonas Gaudrys nemėto maištininkų per bortą.

Laive turi būti tvarka.

Ypač tuomet, kai artinasi smarki audra, tikras škvalas.