Vakaro Splinas II. Skyrius 1 dalis

Kovo 26
Štai tada aš ir pamačiau tą veidą: jis žiopsojo į mane iš drumzlinos veidrodžio gelmės. Nutviekstas kažkokios nešvarios šviesos, jis ir pats, rodėsi, susideda iš nešvarumų bei dulkių. Prieblandos gaivalas, pusiau iškvaišęs fantomas, pakankamai nerealus, kad suabejotum jo egzistavimu. Norėjosi jį paliesti, bet tam būtų tekę skverbtis anapus, leistis įsiurbiamam nešvaraus veidrodžio stiklo.
– Man nusispjauti ant jūsų pinigų, – pasakiau aš, – bet tai nėra sva...
O mes vis dėbsojome vienas į kitą niekaip nenuleisdami akių. Pagalvojau, turįs rasti jame kokią atstumiančią detalę, kad atbuktų dėmesys ir prapultų smalsumas. Neabejojau, kad ir jis mąstė tą patį. Mes susikaupę žvelgėme vienas į kitą, visai pamiršę tą mažą žmogelį už didelio stalo. Jis springdamas lemeno kažkokius apgailestavimo kupinus sakinius ir turbūt jautėsi sėdįs ant žarijų, Tačiau mudviem jis tapo visiškai neįdomus... Visa aplink tarsi prasmego ar bent jau apsiblausė, pasislėpė po klampia migla ir visame pasaulyje likome tik mudu: jis ir aš.
“Klausyk, – kreipiausi į jį, – tu nežinai... Anksčiau viskas buvo kitaip, o dabar nežinai. Turbūt todėl, kad laikas teka pro šalį... Tu net tada nežinojai... Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, o iš didžiulės kerėpliškos drobės į tave žvelgė Viešpaties Šuo... 0 tu visada vengei tapti šunimi. Dievo. Velnio. Meno. Buvimas šunimi visai tau nepriimtinas. Priimtini lygiaverčiai santykiai. Su Dievu. Su Velniu. Ir su Menu... 0 tai reiškia, kad negalėsi ilgai aukotis.”
Bandžiau dar kažką jam priminti, kažkaip jį įtikinti, tačiau galvoje malėsi tik jo eilėraščių nuotrupos ir dar sodrus ir žemas pravoslavų choralas. Ir varnos... Tūkstantis ir dvidešimt viena varna. Jų klausant, praleista daug laiko. Anderseno istorijų puslapiai, gęstančios saulės užlietas kambarys, varnų kranksėjimas, moteris, kuriai irgi patiko panašūs dalykai... Ir vėl galvoje klaidžiojo kažin koks jo... Manam danguj lietaus ženklai ant drobės purvinos mana ranka piešti... Blagoslovėn jesi gospodi nauči mia tvoriti voliu tvoju... Bet jie tušti...
“Tu nežinai, – nejučia ėmiau pykti. – Gatvėje kriokia negeri vėjai. Anksčiau viskas buvo kitaip. Tu nežinai... Tavo laikas suplėšytas it popierius. Tingus ir svetimas. Jame beveik neliko tavęs.”
Ir tada jis padarė štai ką: jis pakėlė dešinę ranką ir dviem pirštais – smiliumi ir nykščiu – paglostė dailiai pakirptą barzdelę, o aš tarsi užburtas tuo pat metu tiksliai taip paglosčiau savąją. Kada pirštai palietė kietus barzdos plaukus, išsigandau. “Atvaizdas, – dunksėjo galvoje. – Savo atvaizdo atvaizdas!”
Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, tada dar pagalvojau, kad, nukeliavęs į kažkurią dieną, viską išsiaiškinčiau... Tačiau nenutuokiau, ką rasiu...


Palikę nusmurgusį Viešpaties Šunį, tos pačios dienos pavakarę jie atsidūrė prie jūros ir dar pataikė į dievai žino kokią šventę, nes žmonių buvo daug, tiesa visi jie atrodė keistai panašūs tarsi priklausą kokiai gausiai delegacijai; kavinėje grojo džiazbendas ir keletas stalelių buvo išnešta lauk tarsi vasarą; nelijo, bet dangus buvo murglinas ir liūdnas, prie gretimo stalelio gašlumu galavosi kažkoks mėlynmargis paliegėlis, šliete prisišliejęs prie riebaus savo damos šono, mykė: “Nuuu, Birut, nuuu,” – ir tas arkliškas ar veikiau jautiškas “nuuu” stulbino nuotaikų bei jausmų įvairove.
Tą dieną ji baisiai daug rūkė ir buvo šneki. Mumifikuoti minčių lavonėliai birte biro nuo putlių jos lūpų. Vangiai atsikirsdamas, Giedrius stengėsi vengti temų pernelyg plačiai atveriančių jos sielos kapavietę. Drėgname ore tarsi dulksna kabojo jų dialogas:
– Jeigu liautumeisi tiek daug mąstęs ir paskubėtumei gerti kavą...
– ... dar šiandien spėtume nueiti prie jūros.
– Būtent.
– Ji nepasikeitė.
– Jūra?
– Nuo praeito savaitgalio – neturėjo.
– Šmaikštumo absoliutas.
– Neturėjo pasikeisti. Aš manau, niekas nesikeičia.
– 0 aš manau, tu nori pyktis.
– Kaip nori.
– Pasakyk paprasčiau: niekur nesiruošiu eiti ir taškas.
– Argi taip jau svarbu...
– Svarbu.
– Gerai.
– Žinoma, tačiau...
– Gerai.
– Suprantama...
– Gerai tau.
Tądien nei vienas nei kitas nesiruošė nusileisti, jie tingiai mėtėsi žodžiais, į kuriuos Giedrius kaip visada mažai tekreipė dėmesį. Tokie beprasmiški ginčai buvo spėję tapti savotiška tradicija ir kaip niekas kitas atspindėjo besiginčijančiųjų charakterius. Ginčydamasis Giedrius stengėsi arba staigiai išvesti ją iš pusiausvyros, arba pabrėžtinai lėtai rutuliuoti savo mintis, priversti ją laikytis jo diktuojamo ritmo, nereaguoti į jos pastebėjimus ir neleisti jai plėtoti savų minčių. Ji tuo tarpu karštligiškai stengėsi laimėti, ji bandė matematiškai įrodyti savo teisumą, ji kabinosi už bet ko ir kruopščiai audė minčių voratinklį. Tyčia vangiai ir netikusiai atsakinėdamas, Giedrius vis labiau ir labiau ją siutino. Įbedęs akis į rūškaną dangų, jis mąstė, kad štai dabar nejaučia jokio smagumo ir kad jiedu primena ne jaunus dvidešimt dvejų – trejų metų žmones, o pakankamai pagyvenusią ir nusususią porą. Jis pasakė:
– Pakaks. Man neįdomu.
0 ji dar labiau įkaito...
Giedrius klausė savęs, kodėl taip elgiasi su tikrai gražia ir protinga mergina, tačiau ieškoti atsakymų nepanoro. Jų, žinoma, buvo – daugiau ar mažiau panašių į tiesą: galbūt Giedriui nepatiko perdėtas feministiškumas, o gal visada tarp jų liekanti distancija, o gal taip buvo todėl, kad abu jie priklausė menininkų kastai, prakeiktų žmonių padermei, pasmerktai nežinomybei ir paniekai.
meška