Zammo Infilono polietileninės pakuotės

Berekladas ir buvo, ir yra didžiausia kiekvieno eleziečio svajonė. Kol aplinkui viskas yra užteršta ir suniokota, ši Julanko teritorija labai lankoma ne tik turistų, bet ir kiekvieno, kuris gyvena netoliese šios vietos.
Aš, užvakar ryte, blormorsanu (tokiu keturkoju gyvūnu) atkakau tiesiai į Bereklado sostinę. Moriliksas, tiesą pasakius, labai patrauklus miestas. Po atominės invazijos ne kiekvienas gali pasigirti taip puikiai išsilaikiusiais pastatais, nesužalotais gyventojais ir pakankamai vaiskiu oru. Simplimingo, mano gerasis vadovas, kuriam sumokėjau šimtą triliksų*, greitai aprodė visą miestą, jo įžymybes. Labiausiai mane sužavėjo ikiatominių laikų muziejus, nebranduolinio amžiaus ir maisto restoranas, kur suplojau apie tūkstantį devynis šimtus triliksų.
Daugiau pažįstamų Morilikse neturėjau ir tai šiek tiek komplikavo mano padėtį, nes jaučiausi apleistas ir vienas. Tačiau negaliu pasakyti, kad buvo nuobodu ir nyku. Vien anksčiau minėtas muziejus man daug ką reiškė, nes pamačiau išlikusį radijo aparatą, skalbimo mašiną ir veikiantį televizorių. Restorane mane pavaišino neradioaktyviu vynu...
Pagrindinis tikslas atkakti čionai - pamatyti gyvus augalus. Motelyje, kurio viršutiniame ir atvirame lygyje apsigyvenau (sumokėjęs beveik šešis šimtus triliksus) puikiai pro nugriautą stogą matėsi tolimi masyvai, dailiai atsispindintys saulės spinduliuose. Iki artimiausios augmenijos buvo apie tris hilenkus. Blormorsanu, tuo kanopiniu gyviu, keliaudamas galėjau užtrukti tik trisdešimt minučių. Pinigų dar turėjau. Pusė jų laisvai pakaktų kelionei į rezervatą. Penki šimtai voretų**, sužinojau, užtektų rezervato gidui pasisamdyti. Viską nuodugniai apsavarstęs jau ruošiausi kelionei.
Buvo trečia mano vizito Bereklade diena. Atsiskaičiau su Simplimingo, užėjau į barą "Viršgarsinis alus", pasistiprinau ir leidausi kelionėn. Tiesa, mane sugundyti mėgino "Mreko trikrūtės" - erotinio pasilinksminimo gildijos agentė, tačiau pats jau buvau apsisprendęs ir pasidabinęs blizgiu ženkleliu "Susilaikymas -dorybė!", kuris ir atbaidė gundytoją nuo seksprogramų.
Miškas mane traukė it magnetas. Jei kitų jis nepajėgė nubaidyti, tai ką bekalbėti apie mane, tokį elezietį, kuris mažiausiai pusę radioaktyvių naktų sapnuodavo žalumą, kurios iki šios išvykos dar neregėjo jokioje realybėje. Manės nebaugino ir los legendos bei gandai, pasakojantys apie negrįžtančiuosius iš Bereklado miškų...
Anot turistinių vadovų, miškas užėmė beveik šimtą hektarų žemės ir priklausė Zammui Infiionui - įtakingiausiui Bereklado radiatoriui, vienianteliam iš visų eleziečių, kuris 26 valandas per parą gali mėgautis neradiacija.
Visas miškas ir netgi akmenys sektoriuje 8+7 buvo apgaubti tarytum stogas vientisa apsaugine nuo radiacijos saugančia skaidria plėve. Mane labai sužavėjo įėjimas į šį įdomų rezervatą. Durys nebuvo nei metalinės, nei medinės. Sargūnas, įleisdamas mane ir kitus vidun, patraukė užtrauktuką, šitaip atverdamas angą. Įėjau. O Dieve! Kokie nuostabūs augalai: tokie žali, kokie spalvingi. O svarbiausia - ryškūs! Mačiau, kad kiekvienas iš jų atskirai buvo kruopščiai įpakuotas politilenu arba bent steriliai apdengtas nuo išorės poveikio saugančia danga. Man ir kitiems atvykėliams du tvarkdariai išdalino spalvingus politileninius apdarus. Pats, žinoma, pagalvojau kaip ištversiu kaitrą, vilkėdamas šitokią nesąmonę, juolab, kad ir be tų papildomų drabužių rezervate buvo pakankamai karšta. Bet, nepaisant šito, buvau vis vien patenkintas. Per kelias minutes mintyse išrikiavau savo misijos plano etapus, po to sekiau paskui kitus turistus, vedamas solidaus gido. Paskui pamačiau tikrą beržyną, alksnyną, ąžuolus, žolę, pelkių augalus, upelį. Žodžiu, džiaugiausi visais regimais augalais ir gamtos dalimis. Netgi supakuotais vabalėliais ir akmenimis. Gidas parodė visą rezervato gyvybę palaikančią įrangą -apdulkinimo aparatus, utilizatorių, nuradioaktyvinimo sistemą ir kitką. Kai supratau, kad tas be paliovos vis ką nors vapantis zorgas prarado akylumą, ėmiau ir šiek tiek atsilikau nuo visos grupės, parengiau visas šešias galūnes ir, nuslinkęs už alėjos ir vieno tako sankryžos kampo, stvėriau vieno egzotiško augalo apsauginę dangą. Peiliu, kurį buvau sumaniai pasislėpęs, netriukšmingai prarėžiau plyšį. Jūs. ko gero, jau supratote, ką buvau sugalvojęs? Aš norėjau plikomis rankomis paliesti medį, kojomis pajusti žolę, todėl nusviedžiau į šalį tą nepatogų apsauginį kostiumą. Bet pagrindinė užduotis manęs dar tik laukė. Aš iš šito rezervato turėjau grįžti ne tuščiomis! Tame apsaugotame žemės lopinėlyje augo augalai, kuriuos vadina gėlėmis. Jų žiedlapiai geltoni, rausvi, violetiniai arba mėlyni... Į užribį privalėjau išsinešti bent kelis jų egzempliorius. Nors vieną! Namie už tai turėčiau uždirbti bent dešimt gabalų - šitaip su kaupu atsipirktų kelionės išlaidos ir dar šiek tiek man liktų.
Greitai įlindau vidun. Ten iš tikrųjų, kaip ir tikėjausi, buvo dar tvankiau. Ketinau prisiliesti prie medžio, tačiau nesuspėjau. Mane kažkas sučiupo ir pakėlė. Aš beviltiškai spardžiausi ir keikiausi visomis kalbomis, tačiau mano pasipriešinimas galop buvo palaužtas. Kažkas mane įpakavo į politileninį maišą. Po to praradau sąmonę...
Kai atsipeikėjau, pastebėjau, virtau augalu. Nekalbėjau, nes neturėjau burnos. Nepajudėjau, nes nebebuvo kojų.
Supratau, kad esu paprasčiausias kaktusas. Mane tarytum prezervatyvas saugojo sterilus permatomas uždangalas, o šaknys tvirtai stabdė bet kokias mano užmačias išsilaisvinti.
Ir likau čia, rezervate...


*triliksas - vietinis piniginis vienetas, lygus 1000 voretų. **voretas - pinigas, vertas 2,5 lito
Tikras Dearnis