Dinamitas

Nusipirko senis dinamito. Vienas žybtelėjimas degtuku. Neabejotinai akį traukiantis sprogimas.

Mirga marga mūsų laikraščiai, nubarstyti identiškais pranešimais... Žinoma, skirtumas tik tas, kad juose beletristikos kur kas daugiau, o šiaip – mintis ta pati. Cha... O jie dar tikėjosi pažangos. 2050 metai. Atrasti vaistai nuo vėžio, paprasti žmonės skrenda į kosmosą, o edukacinė sistema susiliejo su pažangiausiomis technologijomis. Na, rodos tobula viskas, tik va... Žmonės nebesusišneka. Mums ir taip sunku bendrauti tarpusavyje, kai kiekvienas porinam kažką savo nacionaline kalba, o čia žmonės sąmoningai dar daugiau kliūčių suranda: tai muzika pagarsina, tai galvą į sieną daužyti pradeda... Žmonės patys nebenori bendrauti. Kuo toliau mes einame, tuo labiau jaunimui atrodo, kad kiekvienas iš jų užaugęs bus dievas. Ir taip jaunimas nusisuka nuo senimo. Spjaudo ant jo ir trypia, ignoruoja. Taigi, taigi... 2050 metais spjaudys taip ant manęs. Ir tryps. Ir į šoną su kokia elektrine lazda užvažiuos. Tiesiog taip, grynai iš malonumo. Nė kokių nors nusususių bei suvargusių šunų nebereikės – daužys ir spardys senus žmones. Ir visiems kitiems mano bendraamžiams tas gresia. Gaila tik, kad toks ribotas jų supratimas... Jei kas nors mus daužytų ir spardytų dabar, neabejotinai nusiluptų visi sparnai ir išgaruotų savęs kėlimas į aukštumas. Gal vėl iš jaunimo galima būtų padaryti puikią investiciją į ateitį, puikius žmones, kurie gyventų šiandiena, o dirbtų ir mylėtų taip, lyg nebūtų rytojaus.

Tačiau to nebus ir būtent todėl 2050 metais ateis daug senių su liepsnojančiomis dinamito lazdelėmis rankose. Kodėl dinamitas? Nes tai bus kažkas iš praeities. Kodėl liepsnojantis? Nes jei žmonėms nereikia to, kas per amžius brandinta ir be ko neįmanoma gyventi toliau – jiems nereikia nieko. Tik dinamito.
Nematomas