Tik tu man ranką visada ištiesi,
Nevilty ar liūdesy paguosi.
Vėl atgaivinsi ir pakelsi.
Piktus šešėlius nuvaikysi.

Meldžiu tave, o mano drauge,
Atsiųsk man tokį patį idiotą,
Kuris mylėti, jausti moka.
Kiekvienoje maldoje miniu jo vardą.

Ypatingai jam į akis žiūrėsiu,
Jautriu žvilgsniu žingsnius jo palydėsiu.
Meiliai su juo kalbėsiu,
Visas paslaptis, troškimus patikėsiu.

Žinau, kantrybės man taip reikia,
Bet šis laukimas taip skausmingai žeidžia.
Nuraminki skurdžią, ligotą mano sielą,
Ramybę, viltį sugrąžinki.