ALVERONAS (4)
Trach!!! Bach!!! … Sudundėjo, sudžeržgė ausyse, sublyksėjo akyse…
Pataikė, rupūžės. Amen. Nebėra erdvėlaivio. Išsitaškė gražuolė fregata. Po perkūnais, dar visai nauja buvo, nė metų ja neskraidyta, mėnesio pritrūko iki apvalios datos. Gera buvo fregata. Patikima, gerai ginkluota, jaukiai, prabangiai įrengta viduje… Buvo…
Kas buvo, pražuvo, dabar svarbiausia sveiką kailį išnešti, o šansų tai padaryti, atrodo, ne per daugiausia. Ir nėra ko kaltinti dėl katastrofos – tik patį save. Užsisvajojo, pamiršo, kur esąs, kokie pavojai čia tyko – ir gavo, ko nusipelnė. Marso gamybos naikintuvas materializavosi per šūvio atstumą ir nieko nelaukdamas pylė salvę iš visų pabūklų. Tada ir sublyksėjo akyse spinduliosvaidžių išspjautų impulsų fejerverkai, sudundėjo, sudžeržgė gabalais byrantis erdvėlaivis. Sveika liko tik valdymo kabina, kuri katastrofos atveju katapultuojasi, pavirsdama gelbėjimosi kapsule. O naikintuvas vis nerimo, vis spjaudėsi impulsais, trupindamas stambesnes fregatos nuolaužas. Tikriausiai kapsulės tarp jų ieško. Pribaigti užsispyrė, niekšas…
Tadas Gelgaudas tupėjo kapsulėje, sugipsuotas ledinio siaubo ir marmėjo atsisveikinimo su šiuo pasauliu poterius. Kas daugiau belieka tokioje situacijoje?
Nors ne. Yra dar viena išeitis. Galima paprasčiausiai imti ir… atsibusti.
Ką jis tučtuojau ir padarė.
Ufff… Nieko sau sapnelis!
Atsimerkė, sužiuro apdujusiomis akimis tiesiai virš savęs. Kur aš?
Prieblanda. Žvaigždės danguje. Mėnulio pjautuvas tiesiai virš galvos. Kažkur netoliese šnara vanduo – mažos bangelės tyliai dūžta, lipdamos viena paskui kitą ant paplūdimio smėliuko. Kvepia jūra. Šilta. Tropikai kažkokie.
Polinezija? Karibai? Havajai?
Kokie, po velnių, Havajai kosmose!? Pasirausęs atmintyje, Gelgaudas neprisiminė, kad būtų bent planavęs grįžti į Žemę.
Virš jo staiga palinko kažkieno veidas.
Fatima, – iškart atpažino.
- Kur mes? – sugergždė perdžiūvusia gerkle.
Mergina priglaudė delną jam prie kaktos.
- Oi! Tu visas šlapias! Susapnavai kažką?
Aišku, šlapias, velniai griebtų! Dar kelios minutės tokio sapno – visą demblį iš tos baimės apsiusentų!
- Kur mes? – pakartojo.
- Kaip – kur? “Grobuonyje”. – nustebo draugužė.
Vėl užsimerkė. Ramiai, Tadai Gelgaudai, Aleksandro sūnau. Atsipalaiduok. Atsipeikėk pagaliau. Niekas nieko nepuolė, niekas nieko nenumušė. Prisisapnavo. Ir ne Havajai čia, bet tavo nuosavos fregatos baseino salė.
- O kur “Grobuonis”? – dar pasitikrino dėl viso pikto.
- Tadai, kas tau? Mes Asteroidų Žiede. Pats gi vakar fregatą čia atvarei.
Taip, nėra ko jaudintis. Viskas gerai. Jie šalia Vestos asteroido. Tyko grobio.
Atsimerkė, nusikeikė.
- Toks tikroviškas sapnas, kad visai susipainiojau, kur realybė, o kur tasai nelemtas košmaras. – pasiguodė.
- Atnešiu ko nors išgerti.
- Būtų ne pro šalį.
Mergina pakilo nuo demblio, ant kurio abu miegojo, be garso nužingsniavo šiltu smėliuku tolyn nuo kranto, dingo, šlamindama krūmus. Apranga visiškai atitiko dekoracijas – basa iki kaklo, kaip pati sakydavo. O ko drovėtis? Meilužių porelė negyvenamos salos paplūdimyje. O vietelė tikrai nuošali, artimiausia žmonių gyvenama vieta – Vestos asteroidas. Iki jo nuo Gelgaudo fregatos su visu paplūdimiu – maždaug tiek pat kilometrų, kiek nuo Žemės iki Mėnulio.
Į “pakrantę” Fatima sugrįžo nešina vakar pradėtu buteliu iš Žemės importuoto, todėl pasiutiškai brangaus, bet užtat tikro ir gero konjako. Nė nesulyginsi su birzgalais, kuriuos varo iš kosminėse Jupiterio mėnulių oranžerijose auginamų atseit vynuogių.
Gelgaudas susirado galvūgalyje dvi taures, išpūtė iš jų smėlį, papilstė. Dzingtelėjo, išgėrė, vėl abu jaukiai susiglaudė ant demblio. Kai konjakas pradėjo veikti, Tadas apsnūdo. Miegojo šiąnakt vos kelias valandas, bet argi tai miegas, jei vos akis užmerkus, ima rodytis šitokios baisybės?
- Tomi, išjunk Mėnulį. – paliepė kiberiui.
Mėnulis dingo. Liko žibėti žvaigždės. Netikros, aišku. Tikri čia buvo tik smėlis, krūmai ir trys palmės. O šiaip – techniniai triukai, sudarantys labai tikrovišką paplūdimio iliuziją. Antai už tų krūmų yra durys į svetainę ir tolimesnius kambarius. Jie ne tokie egzotiški, kaip baseino salė, bet ir kukliais nepavadinsi. Apartamentai – ir kosmose apartamentai. “Grobuonis” Gelgaudui tarnauja ir kaip darbo įrankis, ir kaip savotiška užmiesčio rezidencija, skraidanti vila, todėl įsikūrė kiek galima patogiau ir jaukiau. Nežinodamas, nė neįtartum, jog vaikštinėji po butą, įrengtą koviniame ervėlaivyje, kuris dabar kabo kosmose, kažkur tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Dirbtinė gravitacija, visi įmanomi patogumai, erdvios patalpos – visa tai kainuoja beprotiškus pinigus, bet leidžia jaustis beveik taip pat patogiai, kaip normaliame bute, Žemėje. Šiuolaikiniai erdvėlaiviai nė iš tolo nepanašūs į tas konservų dėžutes, į kurias ištisiems mėnesiams lyg šprotus sukimšdavo vargšus pirmuosius kosmonautus. Kiti laikai, kiti žmonės, kiti reikalavimai. Niekas apskritai nekeliautų į kosmosą dirbti, ar tuo labiau gyventi, jeigu nerastų čia sąlygų, mažai kuo besiskiriančių nuo įprastų, žemiškų. Koks prietranka, išskyrus nepagydomus kosmoso fanatikus, pasmerks save ir savo šeimą visą gyvenimą vartaliotis nesvarume ir maitintis koncentratais ar pastomis iš tūbelių? Cha! Sūnelio gimtadienio proga mama iškepė didelę didelę tūbelę torto...
Gelgaudas pasivartė kokį pusvalandį nuo šono ant šono, kol galutinai suprato, kad nebeužmigs.
- Nesimiega? – sukuždėjo Fatima.
- Išsibudinau.
- Na, tai ir nemiegok. – stipriau prisiglaudė ilgakasė, juodaakė, karštakraujė čigonė. – Žinau daugybę dalykų, kuriuos galima nuveikti, kai neima miegas.
Tyliai kužda, lūpomis kutendama ausį, o švelnios rankos jau landžioja ten ir taip, kad tik nesveikas neužsikurtų.
Džirrrrrrrrrrrrrr!!!
- Kas per velnias? – net pašoko Gelgaudas. Vos Fatimai į nosį neįkando iš to netikėtumo – kaip tik tuo momentu lindo bučiuotis.
- Tomis aliarmą kelia, turbūt iš Vestos startavo konteinervežis. – pakomentavo mergina. – Velniop jį. Kito sulauksim, jie kas keturias valandas startuoja. Eikš… - suniurzgė nekantriai.
Teisingai. Velniop jį.
Džirrrrrrrrrrrrr!!!
- Šūdas! Prisigyvenom! Kompiuteriai jau diktuoja, ką ir kada turiu daryti! – įsiuto Gelgaudas.
Kiberis lieka kiberiu. Mašina. Ir elgiasi jis taip, kaip tinka elgtis bepročiam, bejausmiam agregatui. Užprogramuotas stebėti Vestos asteroidą, jis tą ir daro – žvalgosi aplinkui ir kelia triukšmą, pastebėjęs, ką Tadas liepė jam pastebėti. Nusispjaut, kad grobis šeimininkui dabar nerūpi. Atvykom medžioti? Liepei ieškoti grobio? Še tau grobį. Va jisai. Rėksiu, kol atitinkamai nesureaguosi. Toks mano darbas.
Džirrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr!!!
- U Ž S I Č I A U P K !!!
Nutilo.
Gelgaudas pakilo nuo demblio, ilgesingai nužvelgė bene triskart jaunesnę už save draugę nuo galvos iki kojų, tyliai keiktelėjo. Po velnių, užsikuri, įsivažiuoji ir staiga… Negalima šitaip. Sveikatai kenkia.
Atsiduso paskutinį kartą ir ėmė mautis kelnes.
- Kylam, Pupa, teks nueiti pasižiūrėti, ko tas skaitliukų proanūkis šitaip susijaudino…
Žiovaudamas įslinko į vien trijų ekranų teapšviestą valdymo kabiną, išsidrėbė krėsle. Daryti beveik nieko nereikia – net vaikas gali tokią fregatą po kosmosą gainioti. Gelgaudui teko matyti kelis preštvaninius filmus apie kosmines keliones, kaip jas įsivaizdavo XX amžiaus technokratai. Naivūs filmai, kaip ir bet kuri kita fantastika, vaizduojanti ateitį. Be to, sunkiai įkandami šiuolaikiniam žmogui. Net neaišku, ką tie astronautai šneka. Atseit, ketvirtame denyje avarija, pakelkit spaudimą šeštoje trasoje ir nuimkit kompresiją Beta 24 CDG, nes slėgis 24 A 87 S lygmenyje pakilo iki penkių padalų pagal Sidorovo skalę, ir jeigu nespėsit laiku atsukti sklendės trasoje B448, tai bus kaip vakar...
Marazmas kažkoks.
O valdymo kabinoje – tris sienas, pusę lubų ir trečdalį grindų užimantis pultas. Mirguliuoja pusantro milijono lempučių ir rodyklių, cypsi, pypsi davikliai. Visokie svertai, mygtukai, rankenėlės, ekranai... Dieve mano, kiek gi metų reikia mokytis, kiek universitetų reikia baigti, kad susigaudytum, ką rodo tos rodyklės, kad suprastum, kodėl aname kampe kažkas cypsi, o po stalu – pypsi, ir kas, po perkūnais, per daiktas yra tasai Beta 24 CDG?
Paprastumas, patikimumas ir komfortas – trys banginiai, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė mašinerija.
Nedidelis kambarys. Minkštas kilimas. Medžiu apmuštos sienos ir lubos. Kambario centre – du foteliai. Tarp jų – stiklinis žurnalinis staliukas, kokį rastum daugelyje svetainių. Prieš akis – trys ekranai, per kuriuos lyg per langus galima žioplinėti, kas vyksta aplink “Grobuonį”. Arba žiūrėti bet kurį žiniatinklio TV kanalą. Vietoj grandiozinio pulto – į sieną po viduriniu ekranu įmontuotas knygos dydžio komunikatorius, kurio dėka galima per akimirksnį susisiekti su bet kuriuo Saulės sistemos ir Tolimojo kosmoso tašku, ar jis būtų už sienos, kitame kambaryje, ar kitame galaktikos pakraštyje. Sėdi krėsle, siurbčioji kavą, dairaisi pro langus-ekranus ir komanduoji kiberiui lyg keleivis taksistui ar kapitonas įgulai. Paprastumas, patikimumas ir komfortas. Kiberio paprastu daiktu, aišku, nepavadinsi, bet kalba juk eina ne apie aparatų, o apie jų valdymo paprastumą. Nes ne žmogus tarnauja technikai, o technika žmogui. Niekas šiais laikais nepirks mašinos, kurią valdyti galima tik baigus aukštąjį mokslą. Pernelyg brangiai atsieina vis naujų ir naujų specialistų ruošimas. Daug pigiau tiesiog sukurti mašiną, kurią valdyti gali net beraštis kaimo kerdžius.
- Atspėjau. – pamojo link ekrano Fatima. – Tikrai konteinervežis. Ką tik atsijungė nuo Vestos Stoties, dabar manevruoja, tolsta nuo asteroido, ruošiasi teleportacijai. Čiumpam?
- Čiupk, jeigu jau pakilom nuo demblio.
Kiberis Tomis buvo pasijungęs prie konteinervežio kiberio. Dabar atsuko pokalbio tarp Vestos ir Marso Stočių dispešerių įrašą.
-
Kalba Vesta. Kaip mane girdi, Marse? Ei! Alio! Užmigot ten visi?
- Girdžiu, nerėkauk. Čia tu, Pauliau? Turi krovinį?
- Turiu. Prieš dešimt minučių atsijungė konteinervežis. Įgulos nėra, valdo kiberis. Krovinys – 500 standartinių konteinerių vario rūdos. Siuntėjas – antroji asteroidų skaldykla. Gavėjas – “Brolių Panojotupulų metalurgijos bendrovė”. Teleportuosiu siuntą po 15 minučių, pasiruošk priimti.
- Gerai, Pauliau, laukiu. Nutraukiu ryšį, man reikia informuoti apie siuntinuką brolius Paja... Pana... Tfu, velnias! Kaip tau pavyko tai ištarti?
Fatima išsišiepė iki ausų. 500 konteinerių vario! Ne kasdien nuskyla šitoks grobis.
Konteinervežį labiau tiktų vadinti konteinertempiu. Kosminis traukinys. Ekrane dabar matėsi, kaip kiberio valdomas vilkikas tarsi garvežys tempia paskui save konteinerių rožančių tolyn nuo asteroido. Atrodė, tarsi erdvėje raitosi milžiniška gyvatė. Po dešimties minučių ši gyvatė pradings, o po akimirkos materializuosis prie Marso. Tiksliau, materializuotusi, jei dabar prie Vestos grobio netykotų du Jupiterio piratai.
Manevruodamas levitatoriumi, “Grobuonis” prisiartino prie vilkiko. Kiberis Tomis sukomandavo jo kiberiui atkabinti krovinį. Taukšt – rožančius atsidalijo. Taukšt – prikibo prie “Grobuonio”. Dabar jau Gelgaudo fregata tapo garvežiu, 5 kilometrų ilgio gyvatės galva. Viskas. Apiplėšimas baigtas. Galima grįžti namo.
Kol Tomis visa tai darė, meilužiai stebėjo veiksmą ekranuose, tarsi kokį filmą žiūrėdami ir piešė vaizduotėje malonius paveikslus, kaip krovinio savininkai, draudėjai ir kiti su šia vario siunta susiję Marso verslininkai tryps iš pasiutimo kojomis, kaip bejėgiškai grūmos kumščiais link Marso danguje spingsinčios Jupiterio žvaigždutės.
Tadas visai nuo to konjako apsunko. Ne apsnūdo, ne miego užsinorėjo, bet būtent apsunko. Riogsojo krėsle lyg maišas, visiškai atsipalaidavęs, viskuo patenkintas, palengva ir labai maloniai svaigdamas nuo stipraus, statinės ąžuolu karstelėjusio skystimo. Fatima irgi atsipalaidavo. Sėdi šalimais, užkėlusi basas kojas ant staliuko, triauškia riešutus iš skardinės. Ant pečių – keliomis sagomis sukabinti, gerokai jai per dideli Tado marškiniai, naudojami vietoj chalato. Palaidi, smėlėti, baseino salėje sutaršyti plaukai. Pabrinkusios, nubučiuotos lūpos. Baisiai mielas kiekvienam vyrui paveikslas – mylima moteris, ką tik pakilusi iš meilės guolio...
Žiaumodama riešutus, įbedusi akis į ekraną, Fatima dabar užsiėmė baisiai maloniu jai darbu.
- 500 konteinerių vario... - garsiai kalkuliavo. – Velnias, per tą girtuokliavimą nebežinau, kokia šiandien vario kaina Kalistos žaliavų biržoje. Na, tiek to. Kažin ar ji bus smarkiai pašokusi ar nukritusi per tas kelias dienas. Vis tiek susidarys maždaug 10 milijonų talerių. Hm... Dabar išlaidos... Energijos šaltinis teleportatoriui ir levitatoriams – milijonas. Maisto, oro atsargos, kitos eksploatacinės išlaidos... Kas dar? Aha, energijos šaltiniai spinduliniams pabūklams. Jų neskaičiuoju. Šįkart su niekuo nesišaudėm, liks kitam kartui... Na, tarkim, viską susumavus, susidarys kokie du milijonai. Tikrai ne daugiau... Eik tu sau! 8 milijonai gryno pelno per vieną vienintelį dviejų parų trukmės reisą!
- Kaip malonu skaičiuoti svetimus pinigus.
- Savus skaičiuoti tikriausiai dar mieliau?
Tadas abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Mano vertybių sąraše pinigai užima vieną paskutiniųjų vietų.
- Bepigu niekinti pinigus, kai turi jų tiek, kiek normalus žmogus net įžūliausiose svajonėse nedrįsta turėti.
Tadas nesiginčijo.
Kiekvienam savo. Keliautojas, ropojantis per dykumą, svajoja tik apie viena – iki soties atsigerti. Netaupant. Nesukant galvos, ar turės ką gerti rytoj ir poryt. Atsigerti, kiek lenda, kada tik užeis toks noras. Svajonių viršūnė – nuosavas šulinys. Didžiausia vertybe tampa tai, ko labiausiai trūksta. Todėl ir Tado nusistatymas pinigų atžvilgiu visai logiškas. Kokiu ligoniu reikia būti, jei turėdamas kieme gilų šulinį, drebėtum dėl kiekvieno vandens kibiro?
Skirtumas tarp Tado ir Fatimos buvo tas, jog abu jie užaugo šeimose, kurios niekad netaupė pinigų. Skirtumas todėl, kad Gelgaudams nebuvo reikalo taupyti, o Fatima užaugo šeimoje, kuri neturėjo ko taupyti. Todėl jam dabar ir nesivertė liežuvis pasišaipyti iš merginos manijos pinigams ir viskam, kas su tuo susiję.
Ir piratavo jis visai ne dėl tų priežasčių, dėl kurių Asteroidų Žiede plėšikauja 99 iš 100 piratų. Piratavimas Tadui – tiesiog puiki pramoga. Azartas, rizika adrenalinas… Dar ir didžiulis pelnas, suprantama, tačiau ši reikalo pusė jau ir taip iki nepadorumo turtingą monarcho Manto Gaudrio tikrą dėdę jaudino mažiausiai. Kaip ir moralinė. Kai koks nors dorovės sergėtojas imdavo graudenti, į sąžinę apeliuoti, atseit, banditas tu, Gelgaudai, šunsnukis paskutinis, skriaudi vargšus Marso verslininkus, jis tik ranka numodavo. Cha! Vargšelius jie vaidina tik sugrįžę namo, į Marsą, konkurentų spinduliniais pabūklais apsvilintais užpakaliais. O kai pažiūri, ką jie čia, Žiede, išdarinėja, gali susidaryti įspūdis, jog tarp marsiečių prasidėjo pilietinis karas. Kalnakasybos magnatas A, pasiskelbęs trijų asteroidų savininku, pasamdo šutvę pašlėmėkų, sutupdo į kovinius erdvėlaivius ir pasiunčia bombarduoti magnatų B ir C valdų, mat tiedu gudruoliai susičiulbėjo dempinguoti rūdos kainas, numušti vertę rinkoje ir tokiu būdu sužlugdyti poną A. Magnatai B ir C, aišku, irgi turi privačias armijas, tad Asteroidų Žiede įsiplieskia įnirtingi mūšiai. Be to, magnatas B dar ruošiasi pulti kažkokį D. Pasklido gandas, jog tasai atrado ir patyliukais ardo asteroidą, pilną itin retų ir brangių metalų – pats laikas išguiti naujokėlį velniop iš Žiedo, kol nepraturtėjo ir nesustiprėjo. Galiausiai iškasenų bizniu susidomi magnatų magnatas E. Ponai A, B ir C skubiai vienijasi, net vargšą D į savo kompaniją priima ir visi keturi bendromis jėgomis puola daužyti E verslovių.
Betvarkė. Visi prieš visus. Griebk asteroidą ir bėk, kol nepamatė galingesnis plėšrūnas. Stebėjo, stebėjo Jupiterio vyrukai tą kosminę aukso karštligę ir vieną sykį neištvėrė: po velnių, o kur parašyta, kad dėl iškasenų peštis leidžiama tik marsiečiams? Asteroidų Žiedas – ne Marso monarcho valda. Pagal tarptautinę teisę jis niekieno. O gal mes asteroidų nemokam skaldyti? Dar ir kaip mokam. Ir su konkurentais dėl grobio susipliekus, dar neaišku, kas kam subinę spinduliu paspirgins...
Klondaikas. Laimi stipriausias ir įžūliausias.
Po kelių minučių “Grobuonis” materializavosi Jupiterio mėnulių sistemoje, netoli Kalistos – Tarpjūriui priklausančios, už Mėnulį kiek didesnės planetos.
Pasklaidžius žinynus, galima sužinoti, jog Jupiteris yra antroji pagal gyventojų skaičių planeta Saulės sistemoje, keturgubai atsiliekanti nuo Marso ir neskaičiuojant trimilijardinės Žemės. Pačiame Jupiteryje, aišku, niekas negyvena – planeta neturi paviršiaus, tai tik milžiniškas dujų kamuolys. Jupiteriečiai įsikūrė gausiuose mėnuliuose. Ant didesnių mėnulių paviršiaus pūpso kupolai, po kupolais – kaimai, miesteliai, dvarai. Ant mažųjų paviršiaus įsikurti kebloka, tačiau aplink juos sukasi orbitinės bazės ir stotys. Jeigu kosmitą kas nors banaliai paklausia: “ką veiki?”, jis gali lygiai taip pat banaliai atšauti: “Sukuosi”. Bazė, stotis ar gamykla, kur jupiterietis gyvena ir dirba, sukasi aplink kurį nors mėnulį ar asteroidą. Mėnuliai ir asteroidai su žmonėmis, jų namais ir darbovietėmis, sukasi aplink Jupiterį, o Jupiteris su 10 milijonų jupiteriečių suka ratus aplink Saulę. Per dvylika Žemės metų – vienas ratas.
Gyvenimas Kalistos apylinkėse virte virė. Ko tik čia nėra – nuo plika akimi beveik neįžiūrimų ryšių palydovų, iki įvairiausių formų ir dydžių orbitinių bazių bei grandiozinių pramoninių kompleksų. Vienas tokių dabar kaip tik slinko pro pat fregatą. “Naujasis Detroitas”. Metalurgijos fabrikas. 20 kilometrų ilgio, 10 pločio ir tokio pat aukščio konstrukcija, panaši į mokyklose per chemijos pamokas demonstruojamą molekulės modelį. “Rutuliukai” – tai cechai, sandėliai, kitos patalpos. “Pagaliukai” – jas jungiantys koridoriai. Tadas nežinojo, kiek metalo per metus išlydo ir paverčia prekėmis “Naujasis Detroitas”, bet vien jau pačiam fabrikui pastatyti jo reikėjo tūkstančių ir tūkstančių tonų. Štai kuo pavirsta piratų iš Žiedo atvežama rūda, štai iš kur tokie žmonės kaip Rėksnys Hansas, Patrakėlė Končita ar pats Tadas susikrovė savo milijonus, o kai kurie – jau ir milijardus.
Tarp orbitinių objektų įvairiausiomis kryptimis šmirinėja vimanai, keltai, kosmobusai, vilkikai su konteinerių kirmėlėmis, koviniai laivai – pilnas ekranas švieselių. Po fregata lėtai slenka Kalistos paviršius, tarsi spuogais išbertas įvairiaspalviais kupolais. Visą šį peizažą vainikuoja galiniame plane stūksantis, rudai raudonų debesų juostomis išdryžuotas planetų valdovo Jupiterio arbūzas. Didingas vaizdas. Nupasakoti žodžiais neįmanoma, reikia pačiam čionai atsidurti, kad iki galo pajustum kvapą užgniaužiančią kosminę didybę. Tadas taip ir nepriprato prie jos. Visgi jaukiau po kojomis jausti tvirtą, patikimą planetos paviršių. Sveikas protas ir daugiametė gyvenimo kosmose patirtis lyg ir turėtų nuraminti, tačiau be sveiko proto žmogus turi dar ir jausmus, sėslaus žemiečio instinktus. Patikima toji kosminė technika, ar nelabai, paguodžianti avarijų statistika, ar nepaguodžianti, bet erdvėlaivis ar bazė – vis tiek tėra paprasčiausias kibiras plonomis sienelėmis, pasiutišku greičiu lekiantis aplink planetą. Barkšt meteoritas ar kokia šiukšlė į tokį bidoną ir aleliuja…
Kaip ir kiekvienam sėsliam ropinėtojui po saugų Motulės Žemės paviršių, kosmosas Tadui neatrodė nei saugus, nei jaukus. Norint kosmose jaustis kaip namuose, reikia čia gimti ir užaugti.
Prie slaptos baimės prisidėjo dar ir skeptiškas Tado požiūris į kosmoso užkariavimą apskritai. Kosmose praleisti metai šį neigiamą nusistatymą tik sustiprino. Galų gale, Viešpats sukūrė žmogų Žemės, ne Marso ir ne Jupiterio gyventoju. Vadinasi, būtent Žemėje jam sudarytos palankiausios, idealiausios salygos. Konservatoriškas ir vertinantis tik tai, kas natūralu, kas neprieštarauja elementariems gamtos dėsniams, Tadas laikė kosmoso entuziastus tokiais pat prietrankomis, kaip ir tuos, kurie svaičiojo apie povandeninius miestus. Smagu, aišku, panardyti ar povandeniniu laivu paiškylauti, bet kokiam idiotui reikia būti, kad toje gūdžioje bedugnėje liktum visam gyvenimui? Gyventi daug jaukiau ir patogiau sausumoje – natūralioje žmogui aplinkoje. O kosmosas – dar svetimesnė, dar priešiškesnė aplinka, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ekstremaliomis sąlygomis gyvenančių žmonių fizinei ir psichinei būklei.
Nepamilo Tadas kosmoso. Vis namo, į Žemę traukia, vis gimtasis dvaras sapnuojasi, vos ne kasnakt, jeigu tenka užsibūti kosmose ilgėliau... Namai, apsupti parko. Ežeras anapus parko. Miškas anapus ežero. Normalūs pastatai. Dangus virš galvos. Debesys danguje. Stirna miško proskynoje. Šernas, knisantis kaimyno ūkininko bulves. Karvės blynas ant kaitrioje vasaros saulėje įkaitusio smėlėto lauko takelio. Sniego pusnys viduržiemo speige. Žydinti ieva už jo miegamojo lango. Paprastas, tikras langas, o ne langas-ekranas…
O štai ir “Oka” – orbitinė bazė, kurioje Tadas laikė savo “Grobuonį” ir kur patsai gyveno, kai reikalai išguidavo jį į kosmosą. Iš tolo bazė buvo panaši į mitinę XX amžiaus “skraidančią lėkštę” – disko pavidalo statinys, besivartaliojantis orbitoje aplink Kalistą. “Grobuonis” atsargiai prisiartino prie jo, prisigretino prie asmeninio Tado terminalo – taukšt – šliuzai stuktelėjo vienas į kitą, susikibo. Sušnypštė oras, išsilygino slėgiai, prasivėrė šliuzų vartai – kelias į bazę laisvas.
Po kokios valandos, atidavęs kam reikia krovinį, sutvarkęs piniginius reikalus, Tadas jau sėdėjo Juros bare. Kampe spragsi židinys, jauki prieblanda, iš garsiakalbių sklinda širdį draskantys rusiški romansai. Tadas nepakentė minios, ypač pagiringas, todėl, jei tik apskritai neužsidarydavo apartamentuose, leido laiką čia, Juros bariuke, toli nuo triukšmo, kurio “Okoje” tikrai netrūksta. Pramoginė, pasilinksminimans skirta bazė, savotiškas Disneilendo ir Las Vego hibridas. Pati tinkamiausia vieta Tadui su jo toli nuo žmonių gyventi negalinčio vienišiaus charakteriu. Visai užsidaręs nuo pasaulio tikriausiai kuoktelėtų, bet ir nuo judrių, erzelingų vietų greit pavargsta. “Okoje” įsitaisė labai patogiai: gyvena III aukšte, skirtame personalui ir nuolatiniams gyventojams, kur neįleidžiami turistai, o jeigu kyla noras prasiblaškyti, tereikia nusileisti į apatinius du aukštus, kur pilna naktinių klubų, lošimo namų, koncertų ir sporto salių. “Oka” lėbauja ir pramogauja kiaurą parą, ištisus metus ir jau ne pirmą dešimtmetį.
Palubėje virš baro pakabintas komunikatoriaus ekranas transliavo taip vadinamo kosminio krepšinio varžybas. Žaidimo vieta – didelis permatomas kubas, kuriame išjungta gravitacija. Nesvarumo sąlygose rungiasi dvi komandos po penkis žmones. Taškai pelnomi kaip ir normaliame krepšinyje – įgrūdus kamuolį į vieną iš krepšių, pritvirtintų prie priešingų kubo sienų. Dešimt žaidėjų vartaliojasi, malasi tame akvariume, tribūnos riaumoja ir visa tai vyksta apačioje, II-ąjame “Okos” aukšte. O bare gerkles laido transliaciją stebintys vietiniai sirgaliai – du čia gyvenantys Žiedo piratai Išdykėlis Rino ir Rėksnys Hansas kartu su pastarojo drauguže Mege. I-ąjame aukšte ji turėjo “Kvailų suvenyrų” kioską, kur kikenantiems turistams pardavinėjo tokias nesąmones kaip krikščioniškos vinys su kryžiaus formos galvutėmis, stikliniai plaktukai, kuriais kalant, gali matyti vinies galvutę ar kailiniai bumerangai, skirti žiemos medžioklei.
Šiandien žaidžia saviškiai – Kalistos “Piratai” su skystaseiliais iš Ganimedo “Titanų”. Jupiterio lygos pusfinalis. Nugalėtojas susikaus su Europos “Pingvinais” dėl čempionų žiedų. Svarbios rungtynės, kova įtempta, vyksta taškas į tašką. Išdykėlis pamiršo savo viskį, Rėksnys – Megę, Megė – Rėksnį, o Jura – savo barą.
Tadas pakėlė galvą, pamojo Jurai.
- Dar atnešk. – parodė tuščią savo bokalą.
Didžiulis, gauruotas lyg lokys sibirietis nenoromis atšleivojo, bumbtelėjo iškart visą butelį, kad nereikėtų dešimt kartų vaikščioti.
- Kuo užkąsi? Gal marinuotų grybų paragausi? Tikri baravykai, rinkti Rusijos giriose. Čia tokio skanėsto niekur negausi, man giminaitis atsiuntė iš Žemės kelias skardines.
Tadas vos neapsivėmė, pagalvojęs apie tuos slidžius lyg snargliai “skanėstus”.
- Pats juos šliurpk. – žiaugtelėjo. – Atsidaryk skardinę ir smaguriauk, vaišinu. O man… Ką tu čia atnešei? – žvilgterėjo į butelio etiketę. – Man – lašinių prie degtinės. Svogūno papjaustyk. Pora marinuotų agurkų stiklainyje sužvejok.
- Kaimietis. – nusiviepė Jura. Atnešė, ko buvo prašytas ir vėl prilipo prie ekrano.
Krepšinis baigėsi, trijulė išėjo. Tadas nulydėjo linksmus, pas Hansą pergalės švęsti nutrepsėjusius piratus jau gerokai apsiblaususiomis akimis. Žvilgsnis užkliuvo už merginos, tamsiausiame baro kampe siurbčiojančios kokteilį. Karina. – atpažino. Kada ji spėjo čia įsitaisyti?
Karina pajuto žvilgsnį, pakėlė akis, nusišypsojo. Graži, pasileidėlė… Fatimos kolegė… Kur piratai – ten pasiutę pinigai. Kur pasiutę pinigai – ten ir gaujos pasiutusių mergų…
Tadas nusisuko, užsivertė taurelę, sužiaumojo lašinių skiltelę, triaukštelėjo agurko. Kas čia, po velnių, darosi?! Rodos, visi reikalai sutvarkyti kuo puikiausiai, ir šiaip nėra ko graužtis, o nuotaika…
Ne prieš gera ta depresija ir klaikūs sapnai, ne prieš gera.
Paskutinįsyk toks maudulys užpjovė per Kūčias. Tądien irgi prakiurksojo pas Jurą iki vėlumos, naikindamas baro degtinės atsargas, kol galiausiai susiprato išeiti. Jura nedrįso varyti jo lauk, tik reikšmingus žvilgsnius mėtė: būk tu žmogus, juk ir aš turiu šeimą, švęsti noriu. O kur eiti? Apartamentai tokie pat tušti, kaip šiandien, Fatimai išrūkus namo, pas tėvus, į Ganimedą. Užsuko pas vieną pažįstamą, pas kitą, niekas lauk nevaro, bet ir kalba nesimezga. Žmonos triūsia virtuvėse, stalus dengia, vaikai ir kiti namiškiai eglutes puošia, džiugiai bruzda po kambarius, o čia kažkoks chronius su buteliu atlindo, visiems maišosi… Išėjo namo, o III aukšto koridoriai tušti, tarsi išmirę, net šviesos prigesintos – vis tiek beveik niekas nevaikšto, visi namuose, su šeimomis švenčia, ar apatiniuose aukštuose lėbauja. Tik Tadas slankioja prieblandoje tarsi šmėkla po apleistą pilį, vienišas ir niekam nereikalingas.
- Štai kur tu, Tadai. Pagaliau radau!
Tadas krūptelėjo, atsisuko į baro duris.
Simona! Vaidenasi? Balti arkliai?
Simona prisėdo prie jo staliuko, prisikliukino taurelę, vienu mauku ją ištuštino, vyriškai užkando.
- Kaip gerai, kad tave radau, – su palengvėjimu atsiduso.
Gelgaudas kurį laiką susirūpinęs žvelgė į neramų, suvargusį savo buvusios draugužės veidą.
- Kas atsitiko?
- Bėda, Tadai. Pagalbos prašysiu. – Simona maktelėjo dar stikliuką.
Tadas prisimerkė, kad akyse nesidvejintų ir nesilietų vaizdas, susikaupė, kiek tik pajėgė tokiame stovyje.
- Vėl kokia finansinė afera? Aš gi tau sakiau, vaikuti, kad Zverevas ar Goldas vieną kartą prikirps tau uodegą už visas tas machinacijas. Su valdžia geriau nejuokauti, ne už ačiū jiems Mantas milijonines algas moka. – papriekaištavo.
Simona sunkiai papurtė galvą.
- Blogiau, Tadai.
- Nejau su vyrukais grobiu nepasidalijot, dėl pinigų susipešėt? – sunerimo Tadas.
- Dar blogiau.
Kas gali būti dar blogiau už peštynes dėl grobio su padūkusiais Jupiterio piratais, Tadas nebesugalvojo.
- Pasakok, Simona.