Šokolado plytelė klusniai lūžinėja tarp pirštų. Giedrius smulkina ją lėtai tarsi pasimėgaudamas nekaltu beminčiu darbu. Taurė, tokia pat puspilnė kaip ir anksčiau, liūdnai kiurkso Giedriaus panosėje ir nesulaukia deramo dėmesio. Giedriaus akys pamilo vaizdą, matomą pro langą. Giedriaus akys jį glamonėja. Vaizdas to vertas: mažytė siaura gatvelė, įrėminta senais kaštonais, šlapias šaligatvis, šlapios ir murglinos pastatų sienos... Visa tai bėga nuokalnėn, o ten, vaizdo centre, – bažnyčia. 0 už jos tik stogai, nes miestas subėga į daubą. Stogai, dangus ir suplėšyti debesys. Ir Mėnulis, žvelgiąs pro debesų plyšį. Gęstančios dienos šviesoje jis vis dar blyškus, nedrąsus, ne šviečia, o atsiprašinėdamas šypsosi. Vilkų Mėnulis ir miruoliška jo šypsena...
Ko aš maivausi prieš save tarsi mugės pajacas? Mėnuo Mėnuli, tu toks... apvalus, ir, matyt, tik tu teįstengtumei suvokti visą mano sielos tuštybę. Ir kalbu aš per tyliai, o jei ir garsiai, tai vis tiek ne tai, ką reikia... Bet tu juk nesupyktumei už vieną kitą mielą šunybę? Man atleistum... Nagi, šok žemyn ir sėski prie mano stalo: pakalbėsime kaip vyras su vyru, nes kalbėti su moterimis aš, berods, visai nebemoku. 0 dar geriau – krisk tiesiai į mano taurę ir maudykis gintaro spalvos starkoje, o aš, išgėręs, turėsiu tave pilve. Tu apšviesi visus besusidėvinčius mano dūblius ir dovanosi jiems naują gyvenimą... Bet tu abejingas, apskritaveidi! Tu kyburiuoji virš miesto it senas dulkėtas žibintas ir tau nusispjauti į visus draugiškus pasiūlymus. Na ir eik velniop...

Prisimindamas Giedrių, kiekvienas prisimena šypseną. Keista, nes šypsena nėra būdingiausias jo veido bruožas, net atvirkščiai: ji gana retai smilksta Giedriaus veide. Jo akys dažniau rūškanos, su paburkusiais paakiais, o juokas visada bespalvis ir vienodas. Dažniausiai Giedrius juokiasi, skaitydamas periodinius leidinius. Tas juokas neiššaukia veide šypsenos ir didžia dalimi yra mechaniškas: visai taip pat Giedrius juokiasi, skaitydamas filmų anonsus ir rimtus straipsnius apie kostiumų fasono įtaką filosofinės minties raidai.
Tačiau dabar Giedrius šypsosi, o juokas tyli. Pasirausęs užrašų knygutėje, jis rado tai, kas buvo rašyta rudenį ir skirta tik sau. Skaito ir šypsosi.
Rugsėjo 15
Mano langą apraizgė voratinkliai. Iš vidaus ir iš išorės. Tad viskas, ką dabar galiu įžiūrėti per dulkėtą vorų audeklą – blyškios šviesos atšvaitai ir liūdnas išsigimėlio veidas. Kartais man atrodo, kad tai mano paties atspindys, bet ne visada tuo tikiu ir, jei ilgai nematau, imu jo pasiilgti.
Liūdnos ir visiškai tuščios akys... Kaip man toli iki jūsų! Vakar aš be galo ilgai mąsčiau apie jus ir suvokiau: laimingi ištuštėję, jie palaiminti.
Tuo tarpu aš turtuolis: vorų apraizgytoje irštvoje turiu retą trapių šešėlių kolekciją. Dar turiu baimę, kuria norėčiau nusikratyti ir skambią žaižaruojančią mintį. Kuomet plikomis rankomis įsikimbu į ją, ji blaškosi it pasakų paukštė visur aplink palikdama plunksnas, o aš prisimenu tuos, kas tokią pat paukštę nupešė ir išsivirė sultinį...
Esu geresnis už juos?
Koks skirtumas?!
Dar turiu nenusakomai opią savimeilę, žemyn galva vaikštinėjančius draugus ir pareigą kaskart jiems patvirtinti, kad mes neprekiaujame savimi kaip ir buvome susitarę.

Be datos
Ateis ta diena. Ji tikrai ateis.
Aš tikiu. Aš pažadu.
Tą didžią dieną spalvos išbluks ir gėlės praras savo kvapą. Gatvėse vaikščios nematyti žmonės. Mes atsibusime girgždančiose lovose, pažvelgsime į veidrodžius ir nebepažinsime savęs.
Tą dieną tapsiu panašus į pagyvenusį poną su dusuliu.
Nežinau kaip tai atrodys, bet aš pabandysiu.
Pažadu.

Akyse gelstantis Mėnulis drąsiau žvilgčioja pro retėjančius debesis. Trečia diena miestą šaldantį šiaurį pamažu keičia kiti, šiltesni vėjai. Jie žada saulę ir šilumą. Tačiau Giedriaus akys šito nemato. Jos godžiai siurbia nelygias kreivas eilutes:
Be datos
Dieve, kaip gera būtų susirgti gripu! Lepintis medumi ir karšta aviečių arbata! Ją reikia gerti atsargiai, mažyčiais gurkšneliais. Jie teka žemyn ir degina. Šildo tave... Trenki šalin atsibodusią knygą, išsitiesi ant kilimo, apsikloji pledu ir dėbsai pro langą: stebi suplėšytų debesų kariauną, keliaujančią pilku dangumi. Po to ateina sutemos, nuvaiko nuo stogų kates, tylutėliai pabarbena lietum į palangę, ūkteli stoguose murgų balsais ir pakelia dangun kuosų debesį. Tarsi vėliavą... 0 kambary – šešėliai ant sienų. Kaip paveikslai. Vaizdai... Daug jų, prabylančių į tave...
Gera sirguliuoti gripu. Gera, kai niekur nereikia eiti...

Jei galima būtų, Giedrius norėtų susirgti gripu. Maža to, jei galima būtų, jis norėtų juo sirgti visą gyvenimą. Visą gyvenimą lepintis medumi ir karšta aviečių arbata... Jis veikiai prisitaikytų prie amžinos slogos, prie zyzimo ausyse ir niekas negalėtų papriekaištauti dėl saldžios tinginystės. Debesys... Dulksna... Ankstyvos sutemos... Giedrius parašytų pačią storiausią knygą vien apie dangų, medžius ir stogus. Jis netgi žino, kaip ji vadintųsi, bet abejoja, kad ją kada parašys, ir berods supranta kodėl...
Miestas, nors seniausiai pabudo, vis dar atrodo miega atmerktomis akimis. Dienomis, kada miestą aplanko rūkai, kada virš balų ir šlapio grindinio tarsi sapnas kybo jų marškos, tokia išvaizda atleistina miestui, juk rūkas – daiktų miegas, o daiktai miega atmerkę akis. Tačiau dabar... Jis vis mažiau tikroviškas, tas miestas, subėgantis į daubą. Daugybėje vietų apklotas pelėsiu, purvu ir samanomis, jis tarsi ištrūko anapus. Apleistose jo vietose suka lizdus šešėliai ir cypsi žiurkės. Kampuose kirba vorai. Jie kirba tyliai, kad netrukdytų miestui: audžia jam sapnų drobę. Jis regi ten tai, ko niekada neturės. Miesto stogais rieda raudona saulė, o jai iš paskos triukšminga oranžinių šunų ruja. Pilkomis gatvėmis, nerštavietėn, skuba bežadės rūkytos žuvys. Miestas sapnuoja marmuro pilį ir krištolo varpą. Miestas sapnuoja visose bažnyčiose giedamą “Agnus Dei”. Miestas sapnuoja šlovingus žygius ir sunkius išbandymus. Miesto gyslomis teka vynas, o žaizdų vietose veriasi lurdai. Miesto kuosos sapnuose mato save karveliais, šunys – vilkais, o mirusieji, gulėdami kirmėlėtuose pataluose, sapnuoja amžiną gyvenimą rojuje.
Gatvėje sušmėžavo benamio figūra ir tuoj pat ištirpo nepasiekusi jos galo. Tuščion taurėn paptelėjo vandens lašas. Giedrius sutrynė peleninėje smilkstančią nuorūką, akys slystelėjo stalo paviršiumi, atversta užrašų knygute ir nejučiomis perskaitė kažkurią eilutę:“...dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių...”

– Taip? – Kelneris paslaugiai palinko prie stalelio.
– Dar vyno.
– To paties?
– Taip.
Kelneriui nuėjus, Giedrius prisidegė naują cigaretę. Tą noveliukę aš vis dėlto baigsiu. 0 jei ne – koks skirtumas? Giedrius perbėga akimis nelygią smulkią rašyseną:
Prisimindamas Ievą, kiekvienas prisimena smulkmenas. Iš smulkmenų Ieva geba sukurti pasaulį. Prisiekusi išgyventi tragediją, ne suvaidinti, bet išgyventi ją, Ieva skrupulingai dekoruoja sceną. Iš pradžių tai buvo daroma sąmoningai, po to pasimiršo ir išeidavo savaime. Ieva išmoko paisyti nuotaikų. Jos protą užbūrė tikrove virstantis žaidimas... Pasimatymus Ieva skiria efektingu laiku efektingose vietose: prieš pat liūtį kavinės terasoje, vėlų rudenį senose kapinaitėse. Tik retkarčiais pasirodo kokia yra, be dekoracijų, grimo ir papuošalų. Tai reiškia nuovargio dieną, poreikį nužengti nuo scenos, bet nenuvilti gerbėjų.
Ieva jaučia būtinumą kurti nuotaiką, nudažyti savimi ir užpildyti bet kokią erdvę.
Kalbėdama, Ieva gestikuliuoja rankomis. Ypač stipriai, jei ginčijasi. Tada ji viską kliudo skrajojančiais delnais, visa tai krinta ir dūžta į druzgus. Jos rankos gražios, ilgais laibais pirštais ir ryškiai raudonais nagais. Skrajodamos virš stalo, primena dvi kruvinas peteliškes. Ir dar balsas... Sodrus ir keistai įtaigus, melodingas ir primenąs liutnią. Ievos tariami žodžiai dažnai praranda įprastą reikšmę, gaivus jų srautas užlieja smegenis, geriasi į sąnarius, verčia užmerkti akis ir klausyti. Kruvinos peteliškės suplasnoja virš stalo, už lango žaibuoja ir griaudi, o užliūliuotas gerbėjas mato tik virpančius muzikanto pirštus, stygas bei žvilgantį laką....

“Kovo 26, – krebždėjo tą pavakarę Giedriaus šratinukas. – Trečia diena nerimsta vėjas, atnašauja tik jam težinomiems dievams: čia šunimi suinkščia, čia subliauna asilu. Palėpėse ir kaminuose nebėr ramybės: visi nelabieji klauso vėjo mišių. Ūkčioja apuokais kaminų skudučiai, čerpėmis ar šiferiu dengtais stogais ūžia vėjas, – šratinukas padeda tašką ir tarsi išsekęs gula ant popieriaus.”
Kavinės lange zyzia per anksti atkutusi musė. Virš peleninės tįsta ir draikosi cigaretės dūmai. Jie panašūs į augalus jūros dugne: lygiai taip pat siūbuoja į šalis, paklusdami kiekvienai skersvėjo bangai. Už stiklo matyti nuogi kaštonai, žibintai ir gatvė, o gatvėje sukriošęs senis ant tarškančio dviračio.
Kelneris ateina ir padeda ant stalelio taurę raudono vyno.
Giedrius gurkšteli starkos ir įnirtingai krebžda toliau:
Kartais Ievai atrodo, kad dienomis, kada savęs pasidaro per daug, reikia tik apkarpyti suvytusias asmenybės dalis ir viskas bemat pasikeis. 0 kartais ji nori atiduoti save kitam, kad ir kaip jos nevertam žmogui: kokiam nors santechnikui, atėjusiam pataisyti užsikišusios kriauklės. Ieva trokšta atiduoti save visą, su visu nuovargiu, atiduoti taip, kad nieko sau neliktų. Tačiau tuoj pat ima mąstyti, regzti tragedijos fabulą ir sapnas nutrūksta.
0 tuomet Ieva jaučia, kad keičiasi. Tai atsitinka staiga tarsi vėjas praskleistų užuolaidą, atidengdamas praeivių akims apšnerkšto kambario vidų. Tas vėjas padvelkia staiga, neleisdamas tam pasiruošti. Tuomet Ieva jau nebenori atiduoti savęs kitam, kad ir kaip jos vertam žmogui, net tokiam, apie kurį galbūt svajojo visą gyvenimą. Viskas tampa priešiška, norisi atsiriboti, išmesti viską lauk tarsi šiukšles. Tada vidus ima tinti, pampti tarsi skenduolis, visui viską užpildydamas nuovargiu ir pasidygėjimu savimi. Ieva tikrovėje kuria pasaką apie Gervę ir Garnį, tačiau... ir tai nebūna tragiška. Garniai, žinoma, keičiasi, o kartais jų vieton stoja gervės. Beprotiškas ratas... Tik visa tai veltui: nuobodulys – nepavydus ir ištikimas draugas...

Giedrius vėl gurkšteli starkos, pajunta vyno skonį ir atitoksta. Terasoje vakaras, pilna žmonių, šurmulys ir garsi muzika. Uždusęs kelneris laksto pirmyn ir atgal. Mediniame jo veide nenorom ryškėja nuovargio žymės.
Žmonės... Kelneris turėtų jų nekęsti. Bent jau aš tikrai nekęsčiau, taip apie juos šokinėdamas. Kalbėdami, jie slepiasi už žodžių, jie apsistato triukšmu ir tik triukšme jaučiasi saugūs. Tyloje jie miršta. Tyla – veidrodis, kuriame, vietoj savęs rizikuoji išvysti klaikią baidyklę. Jeigu dar yra įdomių žmonių, tai jie arba vaikai, arba žmonės, kurie ir brandžiame amžiuje sugebėjo išsaugoti savyje Vaiką. Visi kiti – juodos nuobodybės, dažančios pasaulį savomis problemomis.

Virš terasos švietė Mėnulis. Pagaliau jam pavyko išsipainioti iš tankios kaštonų lapijos. Jis džiugiai įkopė skliautan ir draugiškai šypsojosi gęstančiai saulei. Ji slėpėsi toli vakaruose, šiek tiek pridengusi debesimis savo poilsio vietą. Vakarai vėl nusidažė žaižaruojančiu raudoniu ir vėl pranašavo neateisiančią audrą.


I. Skyriaus pabaiga.