girdžiu, kaip į palangę tingiai –
gal kiek prikimę – retkarčiais nukrisdami,
lašai pavieniai kalbasi dunksėjimais
su jau visai išlytu lietumi –

gyvenimo sekundės laša –
kiekvienas lašas įsiliejęs stebukle,
ir laikas murkia pasirąžęs,
primerkia vokus – prieblanda kieme,

pritilęs žvelgia į akis ir laukia,
ir žiebiasi stiklai pirmi –
languos užuolaidos paplūsta –
drugeliai – svetimi – nesvetimi?..

spalvoti skrenda vis gilyn į naktį –
kvadratiniai vitražų burtai,
lietus nulijo lijo lijo –
nuplovė pasibaigusios žiemos rankas ir sniego dulkes,

sušlapusi tamsa per sienas nutekėjo
ir tvinksi, smelkias sąmonėje mintimi:
– gyvenimas – stebuklas, dar nesubyrėjęs –
ryški vaivorykštė, ir kaip vaivorykštė

nereali...

...gyvenimas stebuklas, ir stebuklas viskas –
kava rytais ir duonos trupiniai,
ir nusivylusi linksma viltis – beformė,
ir kruvini nuo skausmo tėvo marškiniai,

sulūžęs skėtis lietuje, o eiti reikia,
laivelis baloje, ir lašas į palangę mintimi,
ir rudeniškas purvas, upėj smėlis basas,
pravirkęs vaikas, nusibrozdinęs rankas akmenimis,

žibintas gatvėje šviesa pritvinkęs,
nakties šaligatviai oranžiniai gelsvi,
praeivių žingsnių aidas atmintin įklimpęs,
ir juodas katinas iš bromo Pano akimi,

matytos pilys saulės bokštais,
kurias vaikystėje regėjai sapnuose –
suduš
stebuklas, – murkia jaukiai laikas, –
kai kartą vieną
užsimerksiu
tavyje...


2007 03 03