Saulėlydžio mėlį šaukiu –

Vėją

Virš pašėlusių
Pavasario medžių –

Neužpūsk, neišnešk,
Aš prašau, aš meldžiu
Savo žodžių, įspaustų
Ant byrančio darganų smėlio.

Tavo pažadus aš po dulkelę renku.
Meilė dingsta kažkur
Ant numirusių kopų.

Kiek tokių...

Saulės akys raudoniu
Pakibo virš Jūros.

Ir aš vėl lyg užburtas
Per sustingusias kopas brendu,
Kad su Saule kartu
Galėčiau numirti
Ant banguojančios Jūros.