Jo žingsniai neaidėjo mėnesienos tyloje. Jo rankos nelietė tilto turėklų, į kurios taip mėgdavo įsikibti žmonės. Jis buvo nematomas, bet man ir Polui Jis buvo aiškiai įžiūrimas. Jis stovėjo viename tilto gale, o mano draugas Polas kitame. Svetimšalis vaiduoklis žengė vieną žingsnį. Mano draugas taip pat. Piktuolis Džo, kuris atsibastė iš kažin kur, kad tik įveiktų Polą, griežė dantimis. Šių kapinių savininkas ir vienintelis nenukeliavęs Ten, nedarė nieko. Jo veidas išliko toks pat marmurinis, koks būdavo bendraujant su manimi. Atėjūnas į Polą žvelgė su paniekinimo ugnele. Džo buvo vaiduoklių žudikas, nors ir pats buvo toks. Jo galvoje sukosi tik viena-„arba jis arba aš“ir jis turėjo atsakymą, ir nė neketino jo keisti. Ramaus, tylaus ir kantraus vaiduoklio būdą turinčiam Polui, buvo tik viena išeitis- mirti neapgynus arba apgynus savo kapines. Išlikti gyvam buvo neįmanoma-Džo buvo žymiai stipresnis ir galingesnis. Piktuolis galėjo Polą suraityt kaip tik nori, bet Polo savigarba to nebūtų leidusi. Polas ir vaiduoklių žudikas žengė dar vieną žingsnį. Iš Polo užuominų žinojau jog Džo nekentė vaiduoklių dėl to, jog kadaise jie nepriėmė jo į savo ratą, o tarp jų buvo ir Polas. Taip, Polas buvo labai senas. Vaiduoklių ratas-toks buvo dabar jau miręs vaiduoklių „klubas“, gyveno labai ilgai, kol Džo nepradėjo žudyti visų, kas tik būdavo rato narys. Liko tik keli iš vaiduoklių rato, o jaunesni bijojo būti nužudyti. Nors vaiduokliai neturėtų mirti, jie miršta nuo kito vaiduoklio rankos. Tokios jau buvo taisyklės, nors ir labai žiaurios.
Šaltą vakarą dar labiau šaldė šiaurys. Tas negailestingas vėjas ūžavo it pašėlęs. Vaiduokliams tai nieko nereiškė, bet man,  paprastam žmogui pasislėpusiam nuo vaiduoklių žudiko akies po ąžuolu, vėjas buvo tiesiog baisus. Nors tada nė nežinojau kas drebino mane labiau-ar vėjas šiaurys ar baimė dėl Polo...
Vaiduokliai nusklendė dar porą žmogaus žingsnių ir jau buvo arti vienas kito, taip arti, kad galėjai ranka pasiekti. Prasidėjo arši ir mano pirmoji matyta, vaiduoklių kova. Džo smogė pirmas, bet Polui pavyko išvengti smūgio. Tada mano draugas spyrė Džo ir tas parkrito. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Atsikėlęs Džo išplėšė Polo kepenis ir numetė jas į upę. Kadangi Polas buvo vaiduoklis jis galėjo jas atsiauginti naujas, tik tam reikėjo laiko. Vaiduoklių žudikas išsitraukė specialų durklą ir jau ketino durti Polui, bet šis paskutinę sekundę spėjo atsitraukti. Polas greitumu nenusileido gepardui. Mano draugas išplėšė iš Džo rankos durklą ir pabandė juo smogti durklo savininkui. Šis to išvengė ir dar spėjo įspirti Polui. Polui iš rankų iškrito durklas ir nukrito į pasalūnę upę. Tai buvo nuostolis tiek Polui, tiek Džo, bet Džo didesnis, nes jam ilgai teko ieškotis vaiduoklių žudymo durklo. Tada kada Džo buvo užsižiopsojęs, bežiūrėdamas į savo durklą, Polas smogė jam iš nugaros ir tas parkrito žemėn. Mano smalsumas nugalėjo baimę ir aš dar labiau priartėjau prie tilto, kad aiškiau matyčiau vaiduoklių kovą. Polas įspyrė Džo ir tas apsivertė kūliais. Mano draugas dar spėjo įspirt dar kartą, tik staiga jo priešininkas šoko ant Polo ir nukando jo žandą. Polas išdūrė vieną vaiduoklio akį, ir dėl to jis įgavo trumpą pranašumą. Tada Polo ir Džo jėgos susilygino. Džo staiga išsitraukė kardą ir dūrė Polui, o šis dar spėjo atsakyti tuo pačiu kardu savo priešui. Abu nukrito ir dar ilgai gulėjo vaiduoklių kraujo klane. Mano rankos pradėjo drebėti, pamačius nukautą Polą. Aš puoliau prie jo ir sušnabždėjau:
-Ne, Polai, nemirk...Tu man vienintelis brangus...
-Nebijok,-atsakė Polas ir iš jo pasklido akinanti šviesa.  Polas sunkiai atsikėlė. Jis pažvelgė į savo mirusį priešininką ir paėmė iš jo kardą ir įmetė į upę. Porą minučių dar pastovėję, mes su Polu matėme kaip Džo vaiduokliškas kūnas pamažu išnyko. Polas pažvelgė į mane ir tarė:
-Nebijok, aš visada su tavimi... Aš visada sergėsiu tave,-pasigirdo gilus atodūsis ir Polas kažkur išnyko.
-Polai...Ne... Grįžk, Polai...-mano skruostais riedėjo sūrios ašaros. Polas negrįžo, bet aš jį visą laiką jaučiau savo širdyje...