Šiandien ypatinga diena. Šiandien – rugsėjo pirmoji. Daugumai vaikų prasideda mokslo metai. Šiandien aš pirmąkart gyvenime eisiu į mokyklą. Pirmąkart gyvenime – tai nereiškia, jog esu pirmokas. Tiesiog iki šiol buvau per silpnas ir mokiausi namie. Nemanau, jog dabar pasidariau nors kiek stipresnis, tačiau tėtis su mama nusprendė, kad privalau eiti į mokyklą. Galvojat, aš jiems nusileidau? Priešinausi iš visų jėgų, bet tėvai nepasidavė. Jie mane informavo, jog visi dokumentai jau sutvarkyti, ir man lieka tik dvi išeitys: keliauti į mokyklą arba likti be išsilavinimo. Tada argumentavau savo nusistatymą tuo, jog man sunku vaikščioti ir apsimečiau, kad negaliu pastovėti. Mama atkirto, kad mokykla šalia namų, reikia tik pereiti kiemą, ir jau būsiu ten. Tada ėmiau žliumbti. Tėvų mano ašaros nepaveikė. Man liko tik nusileisti. Bet aš taip lengvai nepasiduosiu.

- Toni, baik rašyti ir ruoškis į mokyklą! – šūkteli mama.
- Aš neisiu.
- Eisi.
Aš paklusniai šliaužiu į vonią rengtis. Ten kabo veidrodis, į kurį kiekvieną kartą pažvelgęs, išvystu kažką siaubingo. Nusiprausiu ir kokias dešimt minučių tyrinėju savo atvaizdą jame.

Staiga mama atidaro vonios kambario duris. Aš tik su marškinėliais ir šortais.
- Paskubėk, Toni, - sako ji.
- Aš labai blogai jaučiuosi, - bandau apsimesti.
Manau, kad ji sakys, jog neičiau į mokyklą, tačiau ji apie tai net neužsimena.
- Aš padėsiu tau apsirengti.
Mama ima rengti mane lyg kūdikį. Aš apsimetu, kad esu visiškai bejėgis. Bejėgiai kūdikėliai į mokyklą neina, visi tai žino.
- Tau skauda? – klausia ji.
- Taip, - atsakau visiškai sąžiningai.
- Vis tiek teks eiti.
Gyvenimas žiaurus ir negailestingas.

- Gal tegul jis lieka namie? – išgirstu protingą mintį iš tėčio, kuris stovi tarpduryje ir viską stebi.
- Ne! – priešinasi mama. – Tai jau seniai nuspręsta.
- Kodėl aš turiu eiti į mokyklą?? Juk anksčiau mokiausi namie, - jaučiu, kad tuoj apsižliumbsiu.
- Dabar tu vyresnis, - paaiškina ji.
- Vyresnis, na ir kas? Mano sugebėjimai juk nuo to nepasikeitė! Kodėl negaliu mokytis namie, kaip ir anksčiau?
- Tai pernelyg brangu, - sako tėtis.
Aš imu švilpauti melodiją iš dainos "Viskas dėl pinigų". Mano tėvai susižvalgo, tikriausiai galvoja, kad aš jiems nusileidau.

Iki šiol viskas buvo OK. Ligoninės lovoj negulėjau jau pusantrų metų. Mokiausi pats, savarankiškai. Keletą kartų per savaitę pas mane apsilankydavo mokytojai įvertinti mano žinių, ir jos buvo tikrai neprastos. Laisvalaikį praleisdavau kurdamas interneto puslapius, plepėdamas su draugais chatuose, skaitydamas knygas, žiūrėdamas TV ar bendraudamas su savo kompanija klube (ta mano kompanija – tai keliolika žmonių, apie kuriuos papasakosiu vėliau). Žodžiu, buvau laimingas, jei tik negalvodavau apie savo išvaizdą. Tikėjau, jog tai tęsis amžinai. Bet nėra to gero, kuris neišeitų į bloga, kaip dainuoja geriausia pasaulio grupė. Kai prieš mėnesį sužinojau, kad man reiks į mokyklą, vos nenualpau. Paskui stengiausi šią blogą naujieną užmiršti. Paskutinis vasaros atostogų mėnuo buvo nuostabus, tad nusprendžiau nekankinti savęs mintimis apie tai, kas manęs ten laukia...

- Netgi Volis mano, kad tau reikia į mokyklą, - sako mama.
- Ką??? Netikiu! Volis niekada neatiduotų manęs suėsti!
- ...ir daktaras Eriksonas.
Aš netikėdamas žiopsau į savo tėvus.
- Jūs niekada su juo nebendraujat.
- Volis perdavė mums, kokia jo nuomonė. Tu turi išmokti gyventi normalų gyvenimą tarp normalių žmonių, kad galėtum gauti normalų išsilavinimą, o po to – ir normalų darbą. O ne sėdėti prie kompiuterio ir gyventi iš pašalpos.
- Taigi, keturi prieš vieną, - nusišypso tėtis.

Aš išsitraukiu savo mobiliaką ir skambinu Voliui. "Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų", sako malonus moteriškas balsas. Tai kiaulė! Nusimuilino, vos tik man prireikė pagalbos.
Gerbiu Volį, nors jis ir kiaulė. Gerbiu daktarą Eriksoną, jo nuomonė man labai svarbi. Negerbiu tik tėčio su mama, nes jie niekaip negali susitaikyti su tuo, jog aš esu toks, koks esu. Bet kam man tie mokslai, jei vis tiek negalėsiu jais pasinaudoti? Žmonės mokosi, kad užsitikrintų sau ateitį. Aš ateities neturiu. Netgi ant mano marškinėlių užrašyta NO FUTURE.

Staiga į vonios kambarį įpuola Erikas, mano jaunesnysis broliukas.
- Aš jau pavalgiau! – šūkteli jis. – O ką jūs darot?
Erikas šiandien eis į antrą klasę. Jam septyneri, bet jis daugiau nei visa galva aukštesnis už mane. Ir labai įkyrus. Tikra nelaimė turėti tokį brolį.
- Gerai, mielasis, - pagiria mama. – Mes ginčijamės su Toniu. Jis labai nenori eiti į mokyklą.
- O į kelintą klasę jis turi eiti? – išsižioja Erikas.
- Į septintą.
- A, tai į kitą mokyklą, ne į tą kur aš. Pas mus ketvirtokai vyriausi. Bet Tonis mažesnis net už mūsų pirmokėlius. Jam reiktų į darželį, mama, - kalba Erikas visiškai rimtai. Noriu jį užmušti.
-    Man greit bus trylika, tu, žąsine!
-    Aš ne žąsinas! – Erikas puola mane, bet mama laiku jį sugriebia.
-    Apsiraminkit! – sušunka ji. – Toni, tai kaip dėl mokyklos?
      Nusprendžiu pasiduoti, nes mano broliukas ima iš manęs tyčiotis:
-    Tonis bailys! Tonis bailys! Toni, tu juk bijai, ar ne? – spygauja jis.
  Taip, žinoma, aš bijau. Bet ne tiek, kad leisčiau Erikui šaipytis.
-    Užsičiaupk! – sakau. – Aš eisiu į mokyklą.
-    Tik paskubėk, - nusišypso mama.

Aš greit susišukuoju. Tada dar kartą apžiūriu save veidrodyje. Džemperis gana laisvas, kelnės madingos, tokios, kurias nešioja dauguma mano bendraamžių. Batai labai gražūs, juos man nupirko Volis. Savo apranga niekuo iš kitų neišsiskiriu.
- Eime, - kviečia mama.
Ji palydi mane iki durų. Važiuoja kartu su manim liftu. Tai gerai, nes nereika lipti laiptais. Aš pats vienas važiuoti liftu negaliu – spėkit kodėl. Gal todėl, kad lifto mygtukai per aukštai?
- Žinai, ką daryt, kai nueisi ten? – klausia.
- Žinau, - atsiliepiu. Ji man jau pasakojo tai šimtus kartų.
- Lifto durys atsiveria. Aš išlipu.
- Sėkmės mokykloje! – palinki mama ir pakyla atgal į devintą aukštą.