Vakaro Splinas I. Skyrius 6 dalis
Gyslomis pulsuoja ramybė. Vakaro mėlis glosto rėkiančias vitrinų spalvas tarsi stengtųsi jas nuraminti. Kvepia medžiais. Tai vėjas atneša jų kvapą iš tolimų liūties myluojamų tolių. Trečia savaitė miestui kliūva vos vienas kitas lašas lietaus.
– Hm hm, – atsikrenkščia kelneris. Jis atėjo išprašyti tavęs lauk. Jam nesvarbu, kad trečia savaitė nelyja. – Hm hm... Atsiprašau... – Galbūt jis ligotas? Gal jis nesuvokia, koks vanduo būtinas gyvybei palaikyti? – Atsiprašau, bet jums teks išeiti. Tokios taisyklės...
Vanduo... Šaltiniai, upeliūkščiai, kriokliai. Bacho „Pokštas“. Ta tatata tatata tatata. Idiotas tu, kelneri...
Tuo metu mergina pastumia šalin aptirpusius ledus ir vėl įsakmiai suspragsi pirštais. Kelneris atsitiesia, meta jos pusėn užguito žvėries žvilgsnį ir pasileidžia linksma ristele.
Minutę jiedu gyvai kuždasi, po to kelneris grįžta ir kilniadvasiškai leidžia Giedriui likti.
Visa tai jau buvo. Tūkstančius kartų. Kuosos, Bachas ir pakaruokliai. Aš mačiau jų proproprototipus ar proproprobočius, sukabintus ant murglinų apleistos koplyčios sienų. Jie buvo nutapyti visi kaip vienas, tik skyrėsi savais ženklais: pas tą knyga rankoje, pas kitą kardas. Iki juoko buvo panašu į vienodas uniformas ir skirtingus antpečius. 0 buvo tai... Nepamenu kada, tik žinau, kad aš buvau ne vienas: ji tarėsi mąstanti sudėtingomis metaforomis. Ji manė, kad drėgmės ir trūnėsių suėsti šventųjų paveikslai, rūškani veidai, žvelgią per storą pelėsių sluoksnį, bus pakankamai sudėtinga metafora. Manosios jai atrodė blankios... Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis smalsiai lesiodami sudžiūvusias balsvas išmatas, priėjus arčiau baikščiai šaudavo palubėn plakdami sparnais apsnūdusį orą; oras trenkė pelėsiu ir kapinių drėgme, atrodė, pasukęs galvą, pamatysi kampe riogsantį karstą, bet karstų čia nebuvo, buvo tik tie amžinai visur karantys rožiniai ir kryželiai, ir dar didžiulė kerėpliška drobė su šv. Dominyko atvaizdu; šv. Dominykas atrodė baisiai nusmurgęs, su didžiule bjauria žvaigžde kaktoje, tada dar pagalvojau, kad toks Dominykas tikrai primena šunį; Viešpaties Šuo – Domini Canis turėjo saugoti nuo irimo visų žemesnių pusdievių atvaizdus, bet Šuniui tas prastai sekėsi, juk tam, kad išsaugotum, būtinas bent lašas smegenų, o be to reikalinga patirtis; tuo tarpu jo patirtis buvo turtinga vien tik šventeiviškai – pederastiškomis euforijomis ir eretiškų knygų deginimu; spirgindamas jas ant laužo, Šuo smaginosi, kaip smaginosi kiekvienas tų laikų iškrypėlis; absoliuti valdžia, žodis yra įstatymas, nes Pradžioje buvo vien Žodis, tad Šuo ir pleškino kitoniškus, protingesnius nei jo žodžius, tuo tarpu Šuns knygos, atsitiktinai įmestos laužan, pačios iššokdavo lauk...
Giedrius prisidegė naują cigaretę.
Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, tada Giedrius dar pagalvojo, kaip keista, kad nėra varnų ir kad karveliai čia labiau tinka; ji pasakė, kad vieta kažkuo ypatinga, o Giedrius pagalvojo, kad taip ir ieškos to užmaršties taško, tos būsenos, leidžiančios prasmegti į praeitį, kada, panašiai stovėdamas, žvelgė į panašiai apšviestą daiktą ir vėl smego, žinoma, į dar tolimesnę dieną, o, atsidūręs joje, smego vėl ir vėl, ir Giedrius pamanė, kad, atsekęs tą išeities tašką, viską išsiaiškintų ir nurimtų... Giedrius žvelgė į šlapias jos lietpalčio klostes, klausėsi jos balso, buvo gera jausti kito žmogaus buvimą tarsi mažą baltą gemalėlį šaltame ir gličiame Myriaus guolyje; Giedriaus viduje kažkas lėtai tirpo, pasileisdavo žemyn skambiomis deginančiomis srovėmis, jis buvo betiesiąs ranką, kad prisitrauktų ją, kad pamylėtų ją čia ir dabar, bet staiga siaubingai aiškiai suvokė, kad visa tai nenusakomai banalu, amžina ir siaubingai lėkšta: meilė tarp kryžių, atnašavimas bendram Tanato ir Eroto aukurui...
Visa aplink keistai apniuko: šaligatvio plytelės tapo tamsiai pilkos, kaštonų lapai tamsiai žali, kamienai veik pajuodo, dulsvai raudonavo daubon subėgančių namų stogai.